VYTAUTAS iš Užunevėžių
Nuo mūsų nepriklauso, kaip pasisuks karas, ypač kai Rusijoj ir Amerikoj valdžios viršuje sėdi puskvailiai.
Naujienų iš Ukrainos niekad nepraleidžiu, kai susinervinu jas pažiūrėjęs, nueinu į savo bufetėlį, ten randu kuo nuraminti nervus.
Jeigu pas mus ateitų karas, nuo bombų slėpčiausi savo namo rūsyje. Jame kabo paltis lašinių, yra bulvių, miltų, makaronų, daugiau kaupti maisto man nereikia. Vaistų irgi turiu sočiai, daktarė jų prirašo visą maišą iškart šešiems mėnesiams.
NIJOLĖ iš Šilų
Vos tik atsikėlę įjungiame radiją arba televizorių, mūsų su vyru pirmos naujienos prasideda nuo įvykių Ukrainoje. Žinoma, yra nerimo ir baimės, ypač dėl Vilniuje ir Panevėžyje gyvenančių vaikų ir anūkų. Labai nesinorėtų, kad tas „draugelis“ iš Rytų ateitų ir pas mus.
Gyvename kaime, todėl nelaimės atveju turime pasiruošę konservų, daržovių atsargų. Kelioms dienoms tikrai užtektų.
Vyras ketina už 300 eurų pirkti išvykimo krepšį. Jeigu tektų evakuotis, į jį sudėtume dokumentus, vaistus, kažkiek maisto, drabužių, kitų reikalingiausių daiktų. Bet kur mums, seniems, bevažiuoti, po namu yra didelis rūsys, jame nuo bombų ir slėptumės. Su vaikais kalbame, kad esant reikalui ir jie pas mus atvažiuotų.
ONA iš Putiliškių
Baisu net žiūrėti, kas vyksta Ukrainoje, vis pagalvoju, kad tik čia taip nebūtų. Tie vaizdai jaudina ir sukrečia, kartais nebesinori jų matyti, bet niekur nedingsi, per radiją ir televizorių apie karą kalbama kasdien.
Visi kaimo žmonės turi maisto atsargų, taip pat ir aš. Kasdien į parduotuvę nebėgioju, prisiperku, ko reikia, iškart dviem trim savaitėm į priekį.
Mano namo rūsys jau kelinti metai pilnas vandens, į vandenį juk nelįsi slėptis nuo bombų. O kur nuo jų galėčiau pasislėpti, net nežinau. Tikėkimės, kad karas pas mus neateis.
LAIMUTIS iš Levaniškių
Naujienas iš Ukrainos per televizorių seku nuo ryto iki vakaro. Pagalba ukrainiečiams mažėja, mūsų žmonės galbūt jau įprato prie karo, jis tapo kasdienybe.
Rinkom ukrainiečiams drabužius, jų vaikams – žaislus, kai kurie savo butus jiems užleido. Dabar mūsų kaime liko tik keli ukrainiečiai, nes dauguma susirado darbą ir išvyko kitur.
Viena ukrainietė per Naujuosius susilaužė alkūnę. Žinau, kaip moteriai sunku, nes anksčiau ir man tokia nelaimė buvo nutikusi, o ji dar ir vaiką augina. Todėl daviau jai man nebereikalingą alkūnės įtvarą.
Netikiu, kad karas pasieks ir mus, todėl ir maisto atsargų neprikaupiau. Neduok Dieve, jeigu rusas ateitų. Bet turėčiau kur pasislėpti nuo jų bombų, po kaimo bendruomenės pastatu, po buvusia kolūkio kontora yra rūsiai, juose planuojama įrengti slėptuves.
GRAŽINA, velžietė
Kaskart apima nerimas pagalvojus, kad karas gali pasiekti ir Velžį.
Nesidomėjau, ar mūsų gyvenvietėje yra slėptuvė arba priedanga, gyvenu šia diena.
Tikiuosi, kad rusas čia neateis, o jeigu ateis, tikriausiai eičiau slėptis į daugiabučio namo rūsį. Ten ir šaldytuve visada yra maisto, ištikus bėdai kokią savaitę pratrauktume.
EMILIJA, velžietė
Mano amžiuje jau norisi ramybės, stengiuosi per televizorių ramiai žiūrėti vaizdus iš Ukrainos, bet kartais labai susijaudinu, nors vaistų gerti dar nereikia.
Prisimenu senus „gerus“ pokario laikus, tada buvau dar maža, bet atmintyje išliko bombų sprogimai. Tikrai nenorėčiau, kad pas mus pasikartotų to karo baisumai.
Jeigu jau taip nutiktų, bėgčiau į mūsų daugiabučio rūsį. Sandėliuke turiu pasiruošusi daržovių stiklainiuose, kurį laiką išgyvenčiau. Kas ten žino, gal ir nereiks gyvent, atlėks bombikė, ir viskas bus baigta.
BIRUTĖ, velžietė
Retkarčiais pasižiūriu naujienas apie įvykius Ukrainoje, ten gyvenantiems žmonėms tikrai labai baisu. Kartais apie karą pasikalbame su kaimynais, visiems neramu, kuo viskas baigsis.
Labiausiai bijau dėl savo vaikų ir anūkų, dėl jų ateities, tačiau tikiuosi, kad karas iki mūsų neateis.
Aš pati karui nesiruošiu, kas bus, tas bus. Vasarą gyvenu sode, žiemą bute Velžyje. Jeigu ateitų rusas, gyvenčiau toliau, ką darysi.
A.Švelnos nuotraukose:
1. NIJOLĖ iš Šilų.
2. ONA iš Putiliškių.
3. LAIMUTIS iš Levaniškių.
4. GRAŽINA, velžietė.
5. EMILIJA, velžietė.
6. BIRUTĖ, velžietė.
