Vaikštinėjo aplink ąžuolą
Garsių pasvaliečių – Vileišių – giminės atšakas menančioje sodyboje Kiemelių kaime gausu žaliuojančios augmenijos, žydinčių ryškiažiedžių gėlių, bet didžiausia puošmena ir pasididžiavimas – tai ąžuolas. Jis yra saugomas botaninis gamtos paveldo objektas.
Sodybos šeimininkai Dalia Klungevičiūtė-Strazdienė ir vyras Juozas Strazdas patikina, kad niekas tiksliai nežino, koks gi šio medžio amžius.
Jis kieme jau augo, kai sovietai į Sibirą ištrėmė D.Klungevičiūtės-Strazdienės šeimą. Jai tuomet buvo vos 5 metai.
Iš tremties sugrįžo būdama paauglė, gal 11 metų. Užaugo, baigė mokslus, ištekėjo ir po pusės amžiaus susigrąžino senelių turėtą turtą – žemę, trobesius.
Grįžus gyventi į Kiemelius ąžuolas vis dar stovėjo aukštas, tiesus ir tvirtas. O šalia žaliavo iš jo gilių išaugę ąžuoliukai.
Pasigrožėti ąžuolu atvyksta ir ekskursijos. Sodybos šeimininkei į akį krito, kad viena nepažįstamoji lankosi ne pirmą kartą ir kažko vis vaikštinėja aplink ąžuolą.
Užkalbinta paaiškino, kad ji yra Žemės ūkio akademijos darbuotoja ir atvyksta paimti žemės mėginių.
Pagal šiuos mėginius mokslininkai tiria, kokiose žemėse geriausiai auga ąžuolai.
Nuo stogo šaudė į ąžuolą
D.Klungevičiūtei-Strazdienei suskaudo širdį iš vietos žmonių išgirdus, kad stribai jų sodybos ąžuolą buvo pavertę taikiniu, varpė kulkomis kiek įmanydami.
Niekdariams juk nieko nėra šventa, jie užlipdavo ant trobos stogo ir treniruodavosi šaudydami į plačiašakį.
Bet vėliau medžių specialistai nuramino moterį, kad ąžuolo mediena yra ypač tvirta ir gyvybinga, todėl kulkos jo nepražudys.
Anksčiau sodybvietė buvo vadinta Mineikiškio vienkiemiu, o dar seniau ir palivarku. Tai žymi ir neaukštas seno paminklo postamentas, vos tik įsukus iš pagrindinio kelio. Ant jo parašyta „Mineikiškis“ ir „1941.VI.14“.
Lentelę pagamino šeimininkės brolis, kalvis. Tai jis įamžino datą su senuoju vietovės pavadinimu.
Anksčiau akmuo gulėjo prie ąžuolo, bet kolūkių laikais vyrai jį traktoriumi nuvilko prie kelio.
Medis pripažintas saugotinu, kai jo aukštis buvo 26,5 metro. Bet pašnekovai šypsosi, kad keičiasi ir žmonių ūgis, tad greičiausiai dabar būtų sunku tiksliai įvardyti ir ąžuolo aukštį.
Bet tai tikrai nesąs aukščiausias ąžuolas jų apylinkėse.
Močiutė – iš garsios šeimos
D.Klungevičiūtė-Strazdienė pasvaliečiams gerai žinoma, nes yra garsiosios Vileišių giminės palikuonė. Jiedu su vyru jau perkopę devintą dešimtį ir turi laisvo laiko, tad noriai dalyvauja šviesuoliams skirtuose renginiuose, susitikimuose.
Pastaruoju metu jų ypač gausu, nes Pasvalys šiuos metus paskelbęs kraštiečių lietuvybės puoselėtojų Vileišių metais. Jų šaknys – tame pačiame Pasvalio rajone, tik kitame, Medinių kaime.
Ten gyvendami Vincentas ir Agota Vileišiai susilaukė 11 vaikų, bet ne visi išgyveno. Užaugo 6 sūnūs, iš jų garsiausi – inžinierius Petras Vileišis ir Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Vileišis.
Išgyveno ir dvi dukros. Vienos iš jų – Onos – anūkė ir yra D.Klungevičiūtė-Strazdienė.
Jos močiutė ištekėjo už Klungevičiaus ir atsikėlė į dabartinį Kiemelių kaimą, į sodybą, kurią dabar ir apžiūrime.
Pora aprodo didžiulę trobą. Daugybė didelių ir mažesnių kambarių, o viename įrengtas močiutei skirtas kampelis su šeimos nuotraukomis.
Pas sodybos šeimininkės senelius tarnavo nemažai žmonių, nes jie turėjo didelį ūkį. Mokėjo geras algas, buvo rūpestingi ir geraširdžiai, tad daug kas norėjo pas juos dirbti. O juk darbininkus reikėjo ir maitinti, ir apgyvendinti.
Už lietuvišką žodį – kumščiu
Mūsų pašnekovei į atmintį įstrigo neramios ir baisios dienos, kai ji su motina ir broliu buvo ištremti į Sibirą. Bet jie bent jau turėjo nors kiek vilties sugrįžti į gimtinę, o tėvą iškart atskyrė nuo šeimos ir sušaudė kaip vadinamąjį liaudies priešą.
Per trėmimus tėvai jau nujautė, kad stribai ir jų ateis, todėl kurį laiką slapstėsi. Pernakvoti priimdavo tai vieni, tai kiti žmonės.
Bet tėvams nusibodo bastytis kaip benamiams, ir jie prarado budrumą. Tai brangiai kainavo – per Antanines stribai juos aptiko pas kaimynystėje gyvenantį giminaitį.
D.Klungevičiūtė-Strazdienė tremtyje baigė rusišką pradžios mokyklą. Motina dirbdavo kolchoze, o ji ir brolis lakstydavo su vietos rusų vaikais. Gink Dieve, išsprūs lietuviškas žodis, kaipmat už tai gaus kumščiu.
Kad vaikai nepamirštų lietuvių kalbos ir nesurusėtų, motina pradėjo prašyti Lietuvoje gyvenančių giminių pagalbos, kad tie priimtų vaikus gyventi.
Suaugusiųjų tuomet namo dar niekas neleido, jie manė, kad amžiams yra ištremti. Bet vaikams leisdavo sugrįžti, tik kelias namo laukė labai ilgas ir itin pavojingas.
Užkalbėjo dantis kareiviams
Giminaitė iš Vileišių pusės sutiko priimti ją, o brolį – kiti giminės.
„Mama į marškinius įsiuvo po kišenėlę, įdėjo pinigų ir mus su broliu išlydėjo“, – prisiminė moteris.
Susidarė kelių vaikų kompanija: vyriausiai iš jų buvo 18 metų, jauniausioji – 5 metų mergaitė, gimusi jau tremtyje. Ją prižiūrėjo 16-metė sesuo.
Gauti bilietus į traukinį buvo beveik neįmanoma, todėl vaikams reikėjo kantrybės, drąsos ir sumanumo.
Iš gyvenvietės, kur jie gyveno, vaikai pirmiausia turėjo barža nuplaukti iki Tomsko. Iš ten nusigauti iki Novosibirsko. Tuomet traukiniu nuvažiuoti iki Maskvos, o iš ten kaip nors patekti į traukinį, važiuojantį namų pusėn.
Laimė, kad vyriausioji būrelio narė buvo nepėsčia. Ji apsukriai užkalbėjo dantis kareiviams ir šie leido lipti į jų vagoną. Tas sąstatas judėjo Vokietijos link.
Nei gultų, nei pagalvių, bet ant grindų gulėdami vaikai džiaugėsi pakliuvę į traukinį. Jis važiuodavo tiktai tuomet, kai kelias buvo laisvas, o sustojęs kartais net ir labai ilgai užtrukdavo.
„Dievas mane nuolat saugojo“, – varginančią, bet laimingai pasibaigusią kelionę apibūdino D.Klungevičiūtė-Strazdienė.
Vėliau iš tremties parvyko ir motina.
Garsus žmogus Biržuose
Grįžusi mergaitė apsigyveno Kaune pas tetą, pradėjo mokytis gimnazijoje. Lietuviškai temokėjo perskaityti eilėraštį „Du gaideliai“, nes tik šią knygelę tremtyje turėjo.
Iš pradžių mokytis buvo labai sunku, nedžiugino gauti dvejetai. Bet žingsnis po žingsnio, ir dvejetus pakeitė trejetai. Netrukus pasipylė ir geri pažymiai. Ypač sekėsi chemija.
Baigusi aukštuosius mokslus, mergina apsigynė disertaciją, gavo docentės vardą ir tuomečiame Politechnikos institute dirbo dėstytoja.
Paklausta, ar sovietmečiu jai nesutrukdė tremtinės vardas, pašnekovė su šypsena prisiminė savo katedros vadovą.
„Jam buvo nusičiaudėt į partinius reikalus, pats nepriklausė jokiai partijai“, – nusijuokė.
Per bendrus draugus mergina susipažino su J.Strazdu – aukštu, lieknu, labai išvaizdžiu jaunuoliu.
Vaikinas dirbo šilumininku. Įmonė gamino turbinas ir parduodavo Indijai. Teko ir jam vykti į tą egzotiškąją šalį padirbėti.
Būsimo vyro tėvas buvo garsus Biržuose žmogus, grojo vargonais bažnyčioje ir dirbo mokytoju muzikos mokykloje, vadovavo chorams, moterų ansambliui. Bet po paskelbto ultimatumo, esą negalima ir bažnyčioje, ir valdiškoje įstaigoje dirbti, teko rinktis vieną iš dviejų.
Pasirinko bažnyčią ir tuo pelnė žmonių pagarbą.
Dainavo solo garsiame chore „Leliumai“
Dar sovietmečiu pasaulio pamatė ir D.Klungevičiūtė-Strazdienė, nes dainavo aukšto lygio chore „Leliumai“.
Tremtiniai tuomet buvo laikomi brokuotais, ir moters biografija sovietams užkliuvo.
„Būtų neleidę manęs į užsienį, bet chore atlikau solo partiją. Viską lėmė mūsų vadovo tvirtas žodis, kad jei važiuos į Airiją, tai – visas choras“, – prisiminė moteris.
Su J.Strazdu jiedu užaugino du sūnus, o staigus likimo vingis laukė prasidėjus nuosavybės grąžinimui.
Moteris nusprendė atgauti senelių žemę ir namus. Vyras šiai minčiai taip pat neprieštaravo.
Kliūtis buvo ta, kad kuris laikas troboje gyveno kelios šeimos. Šie žmonės išsikelti nenorėjo, prašė butus jiems parduoti.
Bet pašnekovai patys norėjo savo daržo, braškių, sodo, ramios aplinkos. Be to, nemalonu, kai tavo namuose šeimininkauja svetimi žmonės. Tad viską susigrąžino, persikėlė į Kiemelius, ėmė tvarkytis.
Dabar juos kas savaitgalį aplanko sūnūs ir trys anūkai.
„Vyriška kompanija. Bet ir gerai, nes ūkyje labai reikia vyriškos pagalbos“, – sakė moteris.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Nuo jaunystės J.Strazdas ir D.Klungevičiūtė-Strazdienė gyvena ranka rankon – su pasitikėjimu ir meile.
2. Sodybos šeimininkės seneliai turėjo stambų ūkį, samdė nemažai darbininkų. Tokiam ūkiui ir pagalbinių statinių reikėjo didelių.
3. J.Strazdas ir garsiųjų Vileišių palikuonė D.Klungevičiūtė-Strazdienė gyventi į jos protėvių sodybą grįžo po ilgų metų Kaune.
4. Knygos, albumai, nuotraukos, tautinės juostos – namų šeimininkei tai didžiosios vertybės.
5. Paminklo postamentas liudija senąjį – Mineikiškio vienkiemio pavadinimą.
6. Kai sovietai sodybos savininkus ištrėmė į Sibirą, niekas nesitikėjo, kad jie ar palikuoniai grįš, ir didžiulėje troboje apsigyveno svetimi žmonės.
7. Kiemelių ąžuolas yra saugomas botaninis gamtos paveldo objektas, jis traukte traukia smalsuolius.
A.Švelnos nuotraukos
