Kalbamės su Arminu VAREIKA bei Pumpėnų mergaičių futbolo komandos trenere Egle MICKELIŪNIENE apie iššūkius – ne tik šio ypač sunkaus meto, bet ir šiaip kasdienybės – juk jaunimui nelengvų gyvenimo rebusų visada būna daug.
Korespondentė: Koronaviruso pandemija pakeitė žmonių kasdienybę, įpročius. Viena yra suvokti, kad reikia keltis, daryti mankštą, nes judėjimas pakels nuotaiką ir darbingumą, o visai kas kita tai padaryti. Užtat smagu, kai kažkas paragina, paskatina, pakalbina, kad ir per kompiuterio ekraną, sugalvoja užduočių, duoda patarimų. Kaip atėjo į galvą mintis vesti rytinę mankštą, kodėl jums pačiam to reikia?
Arminas: Tiesioginis mano darbas yra Kazickų šeimos fonde, kuruoju programą „Jaunimas gali“. O laisvalaikiu bent kas antrą savaitgalį stengiuosi grįžti į Pumpėnus ir ten ką nors nuveikti, kad gyvenimas taptų įdomesnis, prasmingesnis. Dabar situacija sudėtinga – per karantiną sustoja viskas, mažėja žmonių fizinis aktyvumas. Tai gali sukelti depresiją, paskatinti priklausomybes, išaugti smurto tikimybė. Nenoriu prarasti ryšio su jaunimu ir brandaus amžiaus pažįstamais, todėl ir sumanėme skatinti judėti, nesijausti vienišiems ar atskirtiems.
Tiesiogiai transliuojame mankštas dukart per dieną. 10 valandą ryto pats vedu mankštą. Tie, kas stebi, kartoja pratimus, komentuoja.
17 valandą būna intensyvesnė treniruotė. Taigi – neleiskime virusui nutraukti bendravimo.
Korespondentė: Patiko tai, kad jūsų siūlomi pratimai nesunkūs, galima pasirinkti lengvą arba sudėtingesnį variantą. Juk dažnai metame tai, kas mums pasirodo neįkandama. Intriguoja spėlionė, kas dėžėje. Ar didelio susidomėjimo sulaukėte?
Arminas: Sukūrėme grupę penktadienį, o po savaitgalio prisijungė jau daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių. Feisbuke ši grupė vadinasi „Fizinio ugdymo pamokos su „Jaunimas gali“. Bet dalyvauja ne tik jaunimas, jungiasi įvairaus amžiaus žmonės.
Laukiame ir kitų entuziastų, norinčių bei galinčių pasidalinti savo patirtimi, parodyti pratimų.
Korespondentė: Mecenatų Kazickų šeima – garsi visoje šalyje. Kilęs nuo Pasvalio Juozas Petras Kazickas su žmona Aleksandra, gyvendami Jungtinėse Amerikos Valstijose, padarė daug gero Lietuvai. Bet dabar jie abu jau mirę, jų valią vykdo vaikai, vaikaičiai. Ar jūs į ponų Kazickų fondą buvote pakviestas kaip pasvalietis – jie, kiek žinau, jautė silpnybę kraštiečiams, daug kartų atgavus nepriklausomybę lankėsi Pasvalio krašte, Panevėžyje – juk ten, Mergaičių gimnazijoje, nuvykęs žaisti krepšinio, J.Kazickas susipažino su savo būsima žmona? Kiek plačiau apibūdinkite ir fondo veiklą.
Arminas: Fondą įkūrė Juozas Petras Kazickas 1998 metais. Jo tikslas buvo, kad šeima tęstų, plėtotų veiklą ir po jo mirties. Šiuo metu 19 šios šeimos narių ne tik finansuoja projektą „Jaunimas gali“, bet ir jį vykdo.
Yra du biurai – vienas Vilniuje, kitas Amerikoje, bet fondas programas remia net ir Afrikoje. Pavyzdžiui, programos „Jaunimas gali“ pradžia buvo Zimbabvėje.
Fondas remia švietimo programas, kultūros, sveikatos apsaugos, religines ir labdaros organizacijas, ligonių globos įstaigas. Veikla labai plati, programų daug.
Sportavau jau nuo paauglystės ir jaunystėje. Tuomet dar pats nesupratau, kad įtraukdavau ir bendraamžius.
Baigęs gimnaziją Pasvalyje, išvykau studijuoti kūno kultūros tuomečiame Pedagoginiame universitete. Įsidarbinau krepšinio treneriu sostinės krepšinio mokykloje. Dar mokiausi vadybos Mykolo Romerio universitete. Tapau krepšinio mokyklos direktoriaus pavaduotoju.
Tuo laiku Kazickų šeima iškėlė idėją Lietuvoje ugdyti vaikus ir per sportą. Ieškojo tai galinčio įgyvendinti žmogaus. Mokykla mane pasiūlė, tad tikrai sutapimas, kad esu pono Kazicko kraštietis. Taip prieš šešerius metus pradėjome bendradarbiavimą.
Korespondentė: Veikla susijusi su sportu, kaip suprantu, su krepšiniu. Tai treniruotės, ugdančios sportinius sugebėjimus, ieškančios talentų, ar kažkas daugiau?
Arminas: Projekto pradžioje išties buvo tik krepšinis. Kaip jau minėjau, pradėtas vykdyti Zimbabvėje, Pietų Afrikoje. Bet dabar nesvarbu, kokia sporto šaka.
Veikiame 16-oje skirtingų miestelių, mažų kaimukų, kur jaunimas nelabai turi iš ko rinktis, ką veikti laisvalaikiu.
Ieškome trenerių, galinčių įkvėpti jaunuolius, būti pavyzdžiu. Sportas – kaip priemonė, kaip įdomi veikla pritraukti, sudominti jaunimą, tad gali būti bet koks sportas. Sakykime, Pumpėnuose labai aktyvi kūno kultūros mokytoja Eglė Mickeliūnienė subūrė merginų futbolo komandą.
Nuo įprastinių treniruočių skiriamės tuo, kad svarbiausia ne konkurencija, ne sporto rezultatai ir laimėjimai, o aplinka. Per sportą laviname gyvenimo įgūdžius. Susėdę, kaip mes vadiname, magiškuoju ratu, jaunuoliai šnekasi apie kasdieną, skaudulius, pasitaria, bičiuliaujasi, kažko vienas iš kito mokosi.
Svarbu ir tėvų požiūris. Būtų sudėtinga dirbti tik su vaiku, jei nebūtų suaugusiųjų palaikymo.
Korespondentė: Betgi mažuose miesteliuose vieni kitus pažįsta. Ar nepavojinga atvirauti apie bėdas, ypač šeimos skaudulius? Ar atvirumas neatsisuka antru lazdos galu?
Eglė: Svarbu pasitikėjimas. Komandoje dalyvauja ne tik vieno miestelio mergaitės, daug – iš aplinkinių kaimelių. Bet viena kitą pažįsta iš mokyklos, per brolius, seseris ar draugus. Būdamos drauge, mergaitės jaučia, apie ką atvirai išsikalbėti, o ką verčiau nutylėti. Bet jos žino, kad į mane gali kreiptis bet kuriuo metu.
Yra buvę, kad rašo žinutes naktį, prašo patarimo dėl bėdų šeimoje. Raminu, palaikau, patariu apsišarvuoti kantrybe, viskas ilgainiui išsispręs. Kartais tik tiek tereikia – žmogaus, kuriam galėtum atsiverti.
Arminas: Treneris vaikams – pavyzdys. Eglę prašėme per karantiną paskambinti visoms komandos mergaitėms, pasidomėti, kaip joms sekasi.
O per komandos susibūrimus niekas nėra spaudžiamas būtinai pasisakyti, pasipasakoti. Visi esame skirtingi ir skirtingos yra situacijos. Kartais, kol vaikas patiki, kad bus saugus ir gali atsiverti, užtrunka trejus metus. Kitam pakanka pusmečio. Kiekvienas nustato savo ribas, patyčių neturi ir negali būti.
Korespondentė: Įgyti tokį paauglių, jaunuolių pasitikėjimą yra iššūkis. Juk net rūpestingiems tėvams dažnai būna sunku su vaiku susikalbėti...
Arminas: Todėl pasidaliju ir savo patirtimi. Dabar aš baigęs mokslus, dirbu įdomų darbą, bet kelias iki to nebuvo lengvas. Su vaikais galiu apie tai kalbėtis, kad jie suprastų – esu toks pat kaip jie. Bet laikraščio skaitytojams tiek atsiverti negaliu, nežinau, ar teisingai būčiau suprastas.
Eglė: Kai susėdame į magiškąjį ratą, nėra nei aukštesnių, nei žemesnių, nei priekyje einančių, nei sekančių iš paskos. Esame viena komanda.
Smagu, kad sulaukiu grįžtamojo ryšio. Išeinu pasivaikščioti, susitinku mergaites, per atstumą, kaip dabar reikalaujama, pasikalbame.
Arba rašau žinutę mūsų grupėje, kad einu bėgti, kas jungiasi? Po to jau gaunu jų pranešimus, kas taip pat bėgiojo, kokį atstumą įveikė.
„O aš nieko nedariau, nes sveikatos neturėjau“, – būna, kad parašo. Gerai, tuomet nurodau sugalvoti užduotis.
Iš ryto, pavyzdžiui, žinute teiraujuosi, koks lauke oras. Aš ir pati žinau, bet įdomu, kas pirmoji parašys. Viena pro langą žiūri, kita į lauką lekia.
Dažnai kartoju: daryk iš širdies ir grįš į širdį. Esu laiminga, kad sėdžiu savo rogėse. Pirmus metus net savanore su komanda dirbau.
Korespondentė: Kaip judu susipažinote ir pradėjote bendrą veiklą? Egle, esate iš Pumpėnų?
Eglė: Esu Arminą net mokiusi kaip fizinio ugdymo mokytoja. Bet vėliau mus, jau du suaugusius žmones, suvedė renginiai, kuriuos jis organizuoja Pumpėnuose.
Su vyru gyvenu Kalno kaime. Ten gyveno mano seneliai, tėtis, bet sukūręs šeimą jis persikėlė į Panevėžį. Aš lankydavausi pas močiutę ir senelį. Su būsimuoju vyru susipažinau būdama dar ketvirtokė. Kurį laikė ir mudu gyvenome Panevėžyje, o po to grįžome į Pasvalio kraštą. Viskas mums čia sava.
Korespondentė: Futbolas – nemergaitiška sporto šaka. Kaip surinkote komandą?
Eglė: Arminas pasiūlė suburti komandą. Nesu futbolo specialistė, bet mergaitės pačios norėjo žaisti futbolą. Anksčiau jau buvo žaidusios, bet kartu su berniukais.
Jos pasiūlė bandyti futbolą, aš sutikau. Sportas nemergaitiškas, bet ugdo valią, ištvermę. Ir griūna, ir užsigauna, ir nusibrozdina, ir susižeidžia, visko pasitaiko.
„Rytoj nesirengi tekėti?“ – klausiu, kai mėlynė ant kojos lieka. Nuraminu, kad iki vestuvių ji tikrai išnyks. Ir akiniai yra lūžę.
Užtat patekusios į mėgėjų lygą jaučiasi visavertėmis žaidėjomis, nors atvykusios iš nedidelio Pumpėnų miestelio.
Atsakomybės mokosi. Aš stengiuosi dėl mergaičių, jos – dėl manęs, kiekviena dėl visų. Tik tuomet atsiras pasitikėjimas ir komanda bus stipri. Dabar treniruojasi 15 mergaičių.
Arminas: Plečiame ne tik sportininkų, bet visų gimnazistų pasaulėžiūrą. Prisimenu, kai buvau vaikas, kaip norėjau kažko pasiekti, pamatyti, bet nebuvo galimybių. Neatsimenu, kad būtume sulaukę mokykloje kokių svečių, kurie būtų pasidaliję savo gyvenimo patirtimi.
Užtat dabar per mūsų programą kai kas pirmą kartą nuvyksta į Kauną, Vilnių. Įsivaizduokime, ką reiškia vaikui iš kaimelio patekti kad ir į „Žalgirio“ areną, kur tūkstančiai žmonių.
Eglė: Pumpėnuose svečiavosi fondo prezidentė Jūratė Kazickaitė, irgi Lietuvos patriotų Sidrių šeimos atstovė Žiba Sidrys iš Čikagos, kraštietis Žygimantas Matulas, miesto šventėje – broliai Kšyštofas ir Darjušas Lavrinovičiai. Vaikai pasijunta svarbūs.
Mūsų moksleiviai lankėsi kariniame batalione, važiavo tanku, apžiūrėjo tikrus ginklus. Vyko į universitetus, įmones, pas ugniagesius. Visa tai pravers renkantis tolesnį kelią, specialybę.
Korespondentė: Arminai, prisiminkite Zimbabvę. Kuo skiriasi tenykščiai jaunuoliai nuo mūsiškių, gal tik odos spalva? Ko pasimokėte iš skurde gyvenančių žmonių?
Arminas: Išties prieš trejus metus gavau pasiūlymą nuvykti į Zimbabvę. Beprotiškai apsidžiaugiau. Buvau ten tris savaites.
Kitokie žmonės, savita kultūra.
Nustebino, kaip moka džiaugtis tuo, ką turi, ir negalvoti apie tai, ko neturi. Tiksliai nežinau, kokia situacija ten dėl koronaviruso, bet žinau, kad ir ten dalijasi patarimais, kaip jo išvengti.
Korespondentė: Mes didžiuojamės, kad esame krepšinio šalis. Ar zimbabviečiai irgi išmoko valdyti kamuolį?
Arminas: Pas mus ateina, sakykim, 20 ar 30 žmonių, pas juos – du ar trys šimtai. Aišku, kad tokio būrio neišmokysi, bet gali išmokyti kamuolio perdavimo, metimo, dėjimo į krepšį judesių per šokį, dainą, kūno kalbą.
Pats vedžiau kelis užsiėmimus. Susidomėjimas baltaodžiu savaime garantuotas. Viską kartu daro, klauso, dalyvauja.
Vedėjas esi vienas, o tave kartoja trys šimtai žmonių! Jausmas neapsakomas.
Korespondentė: Pas mus pakartoti tai įmanoma? Juk daugelis sustingstame kaip stagarai.
Arminas: Sunkiau ne kitus įtikinti kartu šokti ar dainuoti, bet patikėti savimi, kad galiu ir sugebu visus užvesti. Nors aš tokio komplekso ir neturiu.
Kai nuvažiavęs į nedidelį miestelį pradedu dainuoti ar šokti, yra kas pagalvoja: „Arminas išprotėjo...“ Žmonės lyg ir priešinasi, nenoriai įsitraukia, bet, žiūrėk, išeina jau niūniuodami melodiją ar kokio šokio žingsneliu.
Jei visi neišsijudina, vis viena atsiranda vienas kitas žmogeliukas, kuris manimi patiki. Po to pakviečiu vaikus pabūti vietoj manęs vedėju.
Korespondentė: Dažnai grįžtate į Pumpėnus, bendraujate su jaunimu. Ar negaila savo laisvalaikio, juk jau esate sukūręs ir savo šeimą?
Arminas: Grįžęs lankau tėvus, giminę, draugus ir pažįstamus. Palaikau ryšį su šeimomis, kurioms reikia pagalbos. Nebūtinai finansinės, kartais užtenka gero žodžio, patarimo. Ypač svarbu, jei šeimoje auga nepilnamečių vaikų.
Žmona Elena mane palaiko, Pumpėnams ji sukūrė internetinę svetainę.
Rengiame šventes, surenkame pinigų, kam labiausiai reikia. Pavyzdžiui, pumpėnietis Darius kelis mėnesius nebuvo išvažiavęs į lauką, nes negalėjo įsėsti į neįgaliojo vežimėlį. Nupirkome jam keltuvą. Daiktas yra svarbu, bet dar svarbiau palaikymas, ryšys.
Korespondentė: Bendraujate ir su socialiai remtinomis šeimomis. Dažnai jie laikomi veltėdžiais, tinginiais ar tiesiog neprotingais. Jaučiate tokį vietos žmonių nusistatymą?
Arminas: Gal ir gerai, kad negyvenu nuolat miestelyje, todėl negirdžiu tokių kalbų. Kas taip gyvena, turbūt turi priežasčių, gal niekas jiems laiku nepadėjo. Juk niekas nesvajoja gyventi nepritekliuose ar priklausomi nuo kokios silpnybės.
O jei kas bando piktnaudžiauti mūsų gerumu, tai irgi bandau suprasti, kodėl taip elgiasi.
Autografas
„Už bet kokį daiktą svarbiau palaikymas ir supratimas.“ (Arminas)
„Dirbk iš širdies, ir tau dvigubai sugrįš į širdį.“ (Eglė)
Garsios mokinės šeima globoja gimnaziją
Kazickų šeimos fondas kovo mėnesį Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos bendruomenei dovanojo mokymus apie savęs pristatymą siekiant akademinių bei karjeros tikslų.
Vyresniųjų klasių gimnazistams pristatyti ne tik patarimai, kaip papasakoti apie savo darbus ir pasiekimus, bet ir motyvacinio laiško formatas, pateikta kūrybinė užduotis.
Mokytojai buvo pakviesti į dirbtuves, kur pasakota apie nestandartinius būdus motyvuoti ir paskatinti mokinius siekti akademinių tikslų. Taip pat buvo pristatytas rekomendacinio laiško formatas ir patarimai, kaip rekomendacijas rašyti dar efektyviau.
Kazickų šeimos fondas Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijai skiria ypatingą dėmesį. 1937 metais ją baigė Aleksandra Kalvėnaitė-Kazickienė.
Antrojo pasaulinio karo metu priversta trauktis, ji su šeima emigravo į JAV, tačiau vėliau ne kartą lankėsi savojoje mokykloje, puoselėjo rūpestį bei palaikė šiltus ryšius. A.Kazickienės iniciatyva gimnazijos mansardoje duris atvėrė jauki skaitykla.
Panevėžyje savo lėšomis ji įsteigė ir Literatūros premiją savo mylimo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo, žymaus kalbininko Petro Būtėno atminimui.
Kazickų šeimos fondą ir Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnaziją iki šiol sieja graži bičiulystė. Kazickų šeimos fondas įsteigė premijas mokiniams ir mokytojams.
Parengta pagal Kazickų šeimos fondo internetinę svetainę
Prierašai po nuotraukomis:
1. A.Vareika ir kunigas Domingo Avellaneda Caniballas džiaugėsi sulaukę Pumpėnuose svečių – Jūratė Kazickaitė (antra iš kairės) atvyko su sūnėnu Augustinu ir broliene Lucy Kazickais.
2. Rankose – po apdovanojimą. Triumfavo ir Arminas, ir Eglė.
3. E.Mickeliūnienė (kairėje) mano, kad susitikimas su Benediktu Vanagu merginoms ilgam įstrigs.
4. Juozui ir Aleksandrai Kazickams visuomet rūpėjo Lietuva, jie nepamiršo Pasvalio rajone ir Panevėžyje praleistų vaikystės ir jaunystės metų. lrytas.lt nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2020 04 07
