Dozę apskaičiuoja gydytojas
Viso pasaulio mokslininkai ieško kuo efektyvesnių būdų gydant onkologines ligas. Prie to prisideda ir kupiškietis fizikos mokslų doktorantas Kornelijus Pūkas.
Šiuo metu jis yra susitelkęs ir prie daktarinės disertacijos rašymo, ir prie labai svarbaus darbo kuriant naują medicininį įrenginį.
„Prietaisas, kurį kuriame su kolegomis, leistų realiu laiku stebėti ir koreguoti spinduliuotės dozes“, – sako K.Pūkas.
Jis paaiškina, kad kol kas mūsų šalies medicina nieko panašaus, ko gero, neturi. Ligoniams gydytojas individualiai apskaičiuoja, kokią dozę spindulių skirti. Tačiau tuo metu, kai atliekama procedūra, dažnu atveju realiai stebėti spinduliuotės dozes nėra techninės galimybės. Gydytojas tik po spindulinio gydymo gali apskaičiuoti, kokią dozę pacientas gavo.
Labiau tausotų ligonį
Pasak K.Pūko, spindulinis šaltinis nėra idealus šaltinis, todėl procedūros metu jis kartais spinduliuoja didesnę, kartais mažesnę dozę. Dar dėl įvairių priežasčių apšvita gali ir nevienodai pasiskirstyti, tada ne visos vietos gauna vienodą porciją. Dėl asmeninių paciento savybių būna ir taip, kad ne visos navikinės ląstelės vienodai sugeria spindulius.
Kol kas nėra galimybių visus šiuos trūkumus ištaisyti, o mokslininkų kuriamas prietaisas kaip tik turėtų išspręsti tas problemas.
„Mūsų kuriamu prietaisu būtų optimizuotas visas švitinimo procesas. Pacientui nauda tokia, kad jis gautų kiek įmanoma mažesnį spinduliuotės kiekį, jam pačią tinkamiausią dozę. Tokią, kad ji pažeistų vėžį, bet nepažeistų aplinkinių audinių. Prietaisas leistų gydytojui švitinimą stebėti tuomet, kai jis vyksta, jei reikia keisti dozę, koreguoti švitinimo lokaciją, švitinimo šaltinio padėtį, keisti išankstinius skaičiavimus, tai būtų lyg papildomas saugiklis apšvitos procedūros metu“, – pasakoja doktorantas.
Fizika tiesiog nusinešė
K.Pūkas fizika domėjosi nuo vaikystės.
„Buvo įdomu pažinti, kaip veikia pasaulio egzistavimo mechanizmas, kuriame kiekvienas, net mažiausias, sraigtelis turi savo funkciją“, – sako vaikinas.
Tiesa, kol mokėsi Alizavos progimnazijoje, svarstė apie medicinos ar biologijos studijas, o vėliau, kai jau lankė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją, visas mintis užvaldė fizika.
„Tas mokslas mane tiesiog nusinešė“, – šypsosi jaunas vyras.
Fizikos studijos Vilniaus universitete K.Pūką nuo pirmųjų dienų įtraukė, tačiau viduje tebekirbėjo ir mintys apie mediciną.
Netrukus vaikinas abi dominusias sritis lengvai sudėjo į vieną – dar būdamas pirmame kurse ėmė ieškoti laboratorijos, kurioje galėtų labiau gilintis į du patinkančius mokslus.
„Mano pirmoji laboratorija buvo biofizikos, ten susipažinau su medicinos taikymu fizikoje“, – pasakoja apie pirmuosius žingsnius mokslinės veiklos link.
Vėliau K.Pūkas perėjo į kitą laboratoriją, čia buvo atliekami fluorascencinės diagnostikos tyrimai. Šviesą atspindinčios dažomosios medžiagos medicinoje naudojamos siekiant nustatyti molekulių pakitimus. Iš fluorascencinio spektro galima gauti daug informacijos apie įvairius procesus.
Dirbo ir garsiajame centre prie pat Ženevos
Doktorantas jau nuo trečio kurso dirba radiacinių detektorių grupėje.
„Šioji grupė daug tyrimų atliko Prancūzijoje ir Šveicarijoje, netoli Ženevos esančiame moksliniame centre, kur yra dalelių greitintuvas, kaip tik ten buvo atrastas higso bozonas. Mūsų nariai glaudžiai bendradarbiauja su tuo centru“, – sako pašnekovas.
Anot jo, viena iš radiacinių detektorių pritaikymo sričių yra vėžio terapija.
„Radiaciniai detektoriai pritaikomi didelių energijų fizikoje ir visur kitur, kur detektoriams reikia didelio atsparumo, visur, kur yra radiacinė spinduliuotė. Viena iš nišų, kur galima pritaikyti tuos prietaisus, – brachioterapija (spindulinis gydymas)“, – aiškina doktorantas.
Atsakingas už moderniausią medicininę įrangą
Būdamas doktorantūros studentu, K.Pūkas dar spėja suktis ir per du darbus.
„Vienas – universitetinis, kitas – pasaulietinis“, – šypsosi pašnekovas.
Pasaulietiniu darbu jis vadina medicinos prietaisų inžinieriaus pareigas. Įvairiose Baltijos šalių medicinos įstaigose K.Pūkas prižiūri, taiso ir instaliuoja moderniausią medicininę įrangą. Neretos jo komandiruotės į Latviją ir Estiją.
„Mano veikla tiesiogiai su „covidu“ nesusijusi, tačiau dabartiniai plazmos surinkimo prietaisai, už kurių techninę būklę esu atsakingas, gali būti naudojami „covidinei“ kraujo plazmai surinkti. Toji plazma vėliau perpilama žmonėms, sergantiems sunkios formos „covidu“. Mokslinėje literatūroje rašoma, kad, sergančiam perpylus jau persirgusių žmonių plazmą, ligonių sveikatos būklė pagerėja.
Mokslas ne darbas, o vien tik malonumas
„Mokslinė veikla, sakyčiau, daugiau malonumas nei darbas, nes pats pasirenki, ką nori daryti, į ką gilintis. Žinoma, yra projektai, kurie turi tam tikras privalomas tendencijas, bet iš esmės mokslininkas, jei tik jam patinka tai, ką daro, turi neribotas galimybes“, – savo pasirinkimu K.Pūkas labai patenkintas.
Anot jo, dabar labai vertinami tarpdisciplininiai dalykai, kur jungiasi fizika su biologija, fizika su chemija, chemija su biologija. Iš tų persipynimų gimsta gražių dalykų.
„Vilniaus universitetas turi biologijos ir fizikos mokslų centrus, kurie pagal tam tikrus rodiklius yra kone geriausi Europoje, o lazerių laboratorija – geriausia be konkurencijos Europoje“, – pasakoja doktorantas.
Jis siunčia žinią gabiems moksleiviams: mokslinio darbo nereikia bijoti, į tyrimų veiklą žiūrėti ne kaip į darbą, o kaip į savo žinių troškimo tenkinimą, į atsakymų į savo klausimus ieškojimą. Mokslas teikia didelį malonumą.
„Kiekvienas rezultatas, kuris tave priveda arčiau išsvajoto atsakymo, labai „veža“, varo į priekį“, – tikina kupiškietis.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Šio magnetinio rezonanso tomografo techninė priežiūra irgi doktoranto K.Pūko rankose.
2. Kupiškietis kurį laiką gyveno Amerikoje, San Fransiske, keliavo po šalį kaip turistas.
3. K.Pūkas su žmona Simona Pūkiene yra puikus mokslinis tandemas, abu fizikos mokslų doktorantai. Nuotr. iš asmeninio albumo
