Sūnus su motina rado vaistą nuo ligų

Lyg rimtai, lyg juokom

Prieš pusantrų metų žinomas ralio trasų asas 62 metų panevėžietis Arūnas Vaičiūnas lyg rimtai, lyg juokom pasiūlė savo motinai Danguolei Vaičiūnienei išbandyti šturmano kėdę. Mat ji, klausydama, kaip sekėsi varžybose, pirmoji apie tai prabilo. Tik sūnus dėl visa ko pasiteiravo, ar ji tikrai atlaikys greitį, kilometrus ir įtampą?

Bet jau 89-ąjį gimtadienį atšventusi moteris nedvejodama užtikrino, kad dėl jos bėdų nekils.

A.Vaičiūnas yra gerai šalyje žinomas ralio entuziastas, veteranas, varžybose dalyvauja 42 metus. Vyras dėl automobilių galvą pametęs nuo jaunystės, o motina jam antrino, kad irgi visuomet mėgo greitį ir azartą.

Po šio lemtingo pokalbio jiedu sėkmingai išbandė 4 kilometrų trasą, o tuomet sutarė, kad abudu vyks į ralį.

Pirmosiose varžybose jiems nepasisekė, nes sugedo mašina. Užtat antrosiose užėmė antrą vietą, o trečiosiose jau triumfavo kaip nugalėtojai.

Per tą laiką sūnaus ir motinos ekipažas dalyvavo 9 varžybose, o kai kuriose greičių ruožas siekė ir 18 kilometrų.

Motinai daugiau dėmesio

Pasakodamas apie jųdviejų su motina tandemą, A.Vaičiūnas šypsojosi, kad su ja startuoja ir stipriausioje – A – lygoje. Bet iki šiol vis dar atsiranda skeptikų, netikinčių, kad D.Vaičiūnienė, kaip priklauso šturmanei, skaito legenda vadinamą stenogramą. Jie nuoširdžiai stebisi, kad to negali būti, esą nesąmonė, nes kur kas jaunesni šturmanai su užduotimi ne visuomet susitvarko.

„Jau įpratau, kad po rungtynių kai kurie varžovai manęs klausia, ar iš atminties važiavau. O paskui patys svarsto, kad 6 kilometrų, na, niekaip negalėčiau prisiminti“, – dėstė lenktynininkas.

Legenda – tai sutartiniai ženklai popieriaus lapuose. Juose stambiomis raidėmis ir skaičiais surašyti trasos posūkiai – staigūs ir nelabai, nuokalnės, tramplynai, atstumai...

Pašnekovai aiškino, kad šturmanui svarbu nesutrikti bet kokioje situacijoje ir laiku bei tiksliai skaityti tai, kas parašyta.

„Jeigu supainiosi ir vietoj „į dešinę“ pasakysi „į kairę“ – gatava, varžybos baigsis, gerai, jei dar laimingai“, – aiškino panevėžietė.

Lekiant automobiliui ir vairuotojui, ir šturmanui bijoti nėra kada, būtina išlaikyti dėmesį ir aštrų protą. Dėl greičio ir daugybės posūkių jiedu vartosi mašinoje kaip cepelinai puode.

Moteris pasidžiaugė, kad sūnus nesigėdija jos imti į šturmanus. Maža to, pats užsega jai saugos diržą, uždeda šalmą.

A.Vaičiūnas juokėsi, kad motinai tenka daugiau dalyvių ir žiūrovų dėmesio nei jam. Ir su ja fotografuotis būna daugiau norinčių.

Nuslydo, bet varžybas tęsė

Trasos stenogramą ralio dalyviai susirašo per dvi treniruotes prieš varžybas. Pirmą kartą važiuodami Vaičiūnai, kaip ir kiti ekipažai, susipažįsta su trasa ir pasižymi sutartinius ženklus, antrą sykį važiuodami pasitikrina, ar tiksliai viską parašė. Trečias važiavimas – jau rungtyniaujant.

Būna, kad automobilis lekia 200 kilometrų per valandą greičiu. Tai nemenkas iššūkis, ne kiekvienas sutiktų važiuoti net kaip paprastas keleivis.

Kai kurie šturmanais būti pasišovę vyrai ar jaunuoliai jau po trečio posūkio numeta stenogramą ir prisipažįsta daugiau nebevažiuosiantys, nes per baisu.

Visi ralistai žino, kad nuo nesklandumų niekas neapsaugotas, ralyje pagalvės niekas nepadės.

Yra buvę, kad panevėžiečių ekipažas automobiliu stipriai trinktelėjo į akmenį. Kitą sykį buvo nuslydę nuo kelio. Laimei, irgi viskas gerai baigėsi, tik apibraižė mašinos sparną, veidrodėlį numušė. Bet varžybas jiedu toliau tęsė.

„Maniau, kad viskas, o galvą pakeliu – mes vėl į trasą grįžę“, – spindinčiomis iš džiaugsmo akimis prisiminė moteris.

Šie pavojingi nutikimai jos entuziazmo ruoštis kitoms varžyboms nė kiek nesumažino.

Smarkiai susitrenkė stuburą

Važiuodamas ne su motina, o su kitu šturmanu A.Vaičiūnas buvo smarkiai susitrenkęs stuburą. Naujokas neįspėjo, kad priekyje tramplynas, mašina lėkė 190 kilometrų per valandą greičiu, vairuotojas pašoko iš vietos ir nepatogiai nusileido, trinktelėdamas į sėdynę.

Pašnekovas prisipažino tąkart suabejojęs, ar toliau lenktyniauti, nes skausmas varstyte varstė. Ryžosi kentėti ir trasą baigė antras.

„Su kitu naujoku šturmanu esu porą kartų ore vertęsis. Nusileidome ant ratų“, – pasakojo ralio veteranas.

Paklausta, ar girdint panašius nutikimus jai širdis nesivarto kaip tas sūnaus automobilis, D.Vaičiūnienė ramiai konstatavo, kad niekur nuo likimo nepabėgsi.

Neramu jai būdavo anksčiau, kai sūnus tik pradėjo ralyje varžytis, juk jam tebuvo 20 metų! Bet ir tuomet motinos tai per daug nestebino, nes jau seniai buvo pastebėjusi, kad jiems abiem patinka greitis.

A.Vaičiūnas tęsė, kad su juo šturmanais važiuoja ralį išbandyti norintys greičio mėgėjai. Tuomet pagrindinė užduotis – perprasti, ar šis žmogus yra greitakalbis, ar lėtakalbis. Viskas legendoje turi būti surašyta pagal jo kalbos tempą. Antraip tiesiog nespės pasakyti, kas laukia trasos priekyje.

„Yra buvę, kol oro įkvepia ir pasako apie posūkį, aš du pravažiuoju“, – linksmai dėstė važiavimo subtilumus.

Žinoma, su naujokais šturmanais pirmųjų vietų nelaimėsi. Tuomet jis išnaudoja tik apie 60 procentų savo galimybių.

Matyti tik šalmo viršūnė

Paklausti, ar ralyje dėl įtampos, kai svarbi kiekviena akimirka, jiedu nesusipyksta, pašnekovai atviravo, kad kartą D.Vaičiūnienė gavo nuo sūnaus smarkiai barti.

„Tąkart buvau labai supykęs. Ji savaip diktavo – taip, kaip jai geriau atrodė. Betgi nereikia kaip geriau, o reikia taip, kaip aš įpratęs ir kaip aš prašau“, – prisiminė ekstremalas.

Tąkart motina trasą nurodinėjo pakėlusi galvą ir žiūrėdama į kelią, o ne skaitydama stenogramą. Tai kainavo laiką, ir jųdviejų ekipažas krito keliomis pozicijomis.

Štai tuomet sūnaus nervai neatlaikė.

Moteris tąkart paprašė neberėkti. Bet suprato, kad nereikia savos tvarkos įvedinėti.

Ji teisinosi, kad nuo vaikystės yra labai savarankiška, todėl sunkiai priima kitų taisykles. Vis dėlto klaidos nebekartoja – per varžybas klauso sūnaus, ir viskas vyksta sutartinai bei sklandžiai.

Užtat ir taip yra buvę, kad sūnus su ja sukirto rankomis ir gyrė, kad šioji nepadarė nė vienos klaidos.

Pašnekovams juoką kelia aplinkinių nuostaba, kai atsidaro mašinos durys ir išlipa šturmanė – mažytė moteris. Mat kai ji važiuoja nuleidusi galvą ir žiūrėdama į stenogramą, iš šono matyti tik jos šalmo viršūnė.

Nežinantieji tik pečiais pagūžčioja – nejaugi vairuotojas važiuoja vienas?

Kiti jaudinasi ir atkalbinėja

D.Vaičiūnienė patikino, kad su niekuo kitu, išskyrus sūnų, ji ralyje nedalyvautų. Tik juo visiškai pasitiki.

Ji su vyru užaugino keturis sūnus. Vieno nebėra šiame pasaulyje du dešimtmečiai, bet netektis tokia sunki, kad moteris negali apie tai kalbėti. Jau treji metai, kai nebėra ir vyro.

Kiti du sūnūs gerai vairuoja, bet mažiau patrakę ir ralyje nedalyvauja, dargi ir motiną bando atkalbėti. A.Vaičiūno žmona net į varžybas neatvyksta, jai irgi ramiau būtų, jei sutuoktinis į šturmanus imtų kitą žmogų, ne savo motiną.

„Negi geriau būtų, jei ji namuose sėdėtų ir megztų kojines?.. Jie jaudinasi, kad mamai tik ko nenutiktų, betgi su ja atsargiau važiuoju“, – apie artimųjų nuogąstavimus dėstė panevėžietis.

Kaip du suokalbininkai jie tikino, kad nauji įspūdžiai atitolina senatvę ir ją lydinčias ligas.

D.Vaičiūnienė dėl aplinkinių žmonių baimių tik stebisi. Juk ji pati mašiną vairuoja!

Yra dirbusi taksiste, ir dar naktimis, kai šalyje siautėjo banditizmas. Nieko nebijojo, bet buvo protingai atsargi, pavojingų klientų vengdavo.

Dirbo ir muzikos mokytoja, meno vadove, pardavėja, darbavosi Panevėžio „Ekrane“, vėrė karoliukus ir jų parduoti važiuodavo po kelis šimtus kilometrų.

Dabar prekiauja naujais drabužiais, bet žiemą nedirba.

Trasa prieš akis plaukia

„Puikiai jaučiuosi, niekas man neskauda. Negeriu jokių vaistų, bet dabar darau po 30 pritūpimų. Kojas pamankštinu su treniruokliu – visa tai prieš vasaros varžybas“, – bėrė pašnekovė ir pridūrė, kad žmogui judėti tikrai reikia.

A.Vaičiūnas patvirtino, kad prieš varžybas tikrindami sveikatą medikai stebisi neturintys, ką jai įrašyti, mat moteris yra visiškai sveika.

Širdis stipri, pulsas, spaudimas normalus, net akinių nereikia.

Panevėžietė sakė su džiaugsmu auginanti gėles, jos žydi ištisus metus. Dar ji žiūri sporto laidas per televizorių, klauso muzikos, o smegenims neleidžia surūdyti spręsdama kryžiažodžius.

„Tie tai iš proto varo, toks azartas apima... Turiu ką veikti, kad tik viską spėčiau“, – tikino pašnekovė.

O atsigulusi taip jaučiasi, tarsi važiuotų ralyje, trasa prieš akis plaukia.

„Dėl savęs nebijau, kad ir koks būna greitis. Baiminuosi tik to, kad nesuklysčiau sūnui skaitydama stenogramą“, – aiškino ji.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Ralisto sūnaus ir motinos šturmanės Vaičiūnų tandemas aplinkiniams kelia nuostabą, bet jie patys dega entuziazmu pradėti dar vienas varžybas.

2. D.Vaičiūnienės užduotis varžybose – sūnui tiksliai perskaityti vadinamąją legendą.

3. Gera nuotaika spinduliuojantis A.Vaičiūnas įsitikinęs, kad motina per varžybas nesutriks jokioje situacijoje.

4. A.Vaičiūnas motinai skiria daugiau dėmesio nei kitiems savo šturmanams, prieš startą jai pats uždeda šalmą, automobilyje užsega saugos diržą.

5. Panevėžiečių ekipažas lenktynėse pelnė daugybę taurių ir medalių.

A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos