Pozavo raudoname limuzine
Kieno ranka į bendrą visumą sudėlioja renginius, šventes, koncertus? Kas sugalvoja naujų atrakcijų ir pramogų, kaip, pavyzdžiui, raudonas kabrioletas su spalvingais balionais Panevėžio Laisvės aikštėje rugsėjo 1-ąją?
„Pribarstytų idėjų niekur nerasite, reikia patiems pasukti galvas“, – taip į korespondentės klausimą atsakė Panevėžio kultūros centro renginių organizatorius Gintaras Kerbedis. Daugeliui jis pažįstamas kaip garsaus dainininko Kastyčio Kerbedžio brolis, bet šįkart tema – ne apie tai, o apie renginių organizatorių kasdienybę.
Kultūros centro Renginių organizavimo skyriuje iš viso dirba 5 žmonės, anksčiau jie buvo vadinami renginių vadybininkais.
Tai gal sumanymų ir kolegos pamėtėja?
G.Kerbedis tik papurto galvą ir aiškina, kad į kitų užduotis su savo siūlymais ar tuo labiau pastabomis niekas nelenda. Juk tai – autorinis darbas.
Darbas vyksta pagal rotaciją – renginiais vis keičiamasi. Tad jeigu kolegos idėjos atrodo nevykusios, pabodusios, tai po metų ar dvejų pats galės jas įgyvendinti.
Be to, tam tikrą kryptį, temą pasirinkęs renginio organizatorius kaip reikiant į ją įsigilina. O ką galėtų kiti patarti, jei renginys veja renginį ir visi apsčiai turi savų rūpesčių?
Nuo lietaus dengė instrumentus
G.Kerbedis paaiškino, kad miesto renginius organizuoja ne tik Kultūros centras.
Pavyzdžiui, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos pagrindiniai renginiai yra Muzikinio teatro rūpestis, o Kultūros centro užduotis – iškilminga vėliavos pakėlimo ceremonija.
Įstaiga turi reikalingą aparatūrą, transportą – dėl techninės dalies ramu. Lieka sugalvoti, kokius kūrinius ir kokie kolektyvai atliks.
O kaip atsirinkti kolektyvus? Kaip padaryti, kad niekas nesijaustų pamirštas? Juk veikiausiai visi nori dalyvauti?
„Ne visi nori, ne visi gali“, – juokėsi pašnekovas.
O surimtėjęs paaiškino, kadgi būna visokių aplinkybių. Štai kad ir šią vasarą daugelis buvo išvykę į Dainų šventę, kiti – į gastroles. Bet į paniką nepuolė, pakvietė mėgėjų šokių kolektyvą „Aukštaičiai“. Pritaikė muziką – gyvai užgrojo fleita ir būgnas.
Tiesa, lemiamą akimirką žmonės ėmė dairytis į juodus debesis. Pradėjo krapnoti.
Tuomet G.Kerbedis išskleidė lietsargį virš muzikantų. Ne tik juos pačius saugojo, bet ir iš odos pagamintą būgną. Drėgmė jam būtų ne į naudą.
„Visuomet yra išeičių. Kad ir šįkart – nei aš, nei muzikantai neištirpome, ne gyvatėmis juk lijo... Tik šokėjų rūbai šiek tiek sudrėko. Bet netrukus suspindo saulė ir jos švytėjime jie atrodė dar žavingiau“, – situacijos nedramatizavo pašnekovas.
Renginys – tai ne undinė
Didelė šventė ar kitas renginys – tai daugelio žmonių darbas. Argi nepasitaiko, kad kažkas nespėja, pamiršta, suserga... Galų gale – gal mikrofonas nesuveikia?
„Kaip gali neveikti mikrofonas?“ – nustebo pašnekovas.
Prieš renginį patikrinamas garsas, taip pat ir mikrofonas. Nebent kažkas jį tyčia sudaužytų, sugadintų, betgi taip nebūna. Net jeigu ir pasitaikytų toks piktavalis, juk yra ir kitų mikrofonų...
Jei renginiui tinkamai pasiruošta, viskas eina kaip sviestu patepta. Tik oro užsisakyti negali – vienintelio dalyko.
Taip, gali susirgti atlikėjas. Net ir tuomet nieko tragiško neatsitinka, nes dažniausiai atlikėjas būna tik viena detalė didelėje renginio dėlionėje. Žiūrovai nepastebi, kad kažkas vyksta ne pagal planą.
„Suprantu, kad jūroje jūreivius gali ištikti netikėtumas, pavyzdžiui, iššokti undinė ir plekštelėti uodega per veidą... O čia viskas žinoma, numatoma iš anksto“, – rankomis skėstelėjo panevėžietis.
Į renginius jis žiūri paprastai. Žino, kaip jie daromi, patirties pakanka.
Pirmoji užduotis – laidotuvės
Pašnekovas neslėpė, kad per renginius viena sunkiausių užduočių – sustyguoti mugę ir jos dalyvius.
„Manot, paprasta? Pabandykit susikalbėti su 300–400 dalyvių. Neįsivaizduojate, kokia biurokratinė tvarka, vien jai įveikti kiek laiko reikia. O dar mugės rytą sutikrinti, kad kiekvienas įsikurtų savo išsipirktoje vietoje, sužiūrėti, kad kiekvienam būtų patogu“, – niuansus vardijo G.Kerbedis.
Žiūrovai nepagalvoja apie tokius tarsi nematomus dalykus kaip konstrukcijų montavimas. Darbuotojai tai daro naktį, būna, kad lietui lyjant, laipioja aukštyn žemyn – ir niekam neįdomu, kodėl laiku nespėja.
„Darbas juodas ir sunkus, bet nepastebimas. Jeigu pamiršo penkis varžtus, pats turi lėkti kad ir į pasaulio kraštą ir juos atsivežti“, – niuansus dėstė pašnekovas.
Dabar jau būtų galima gauti beveik viską – šviesų žaismą, lazerių šou, įdomias scenos konstrukcijas. Bet kartais tai kainuoja tokius pinigus, kokių įstaiga neturi, ir tenka kitaip verstis, mažesnėmis lėšomis.
Pašnekovas juokėsi paklaustas apie pirmą savo užduotį. Ją pamena iki šiol.
Sutapo, kad vos tik jam įsidarbinus tuomečiuose kultūros namuose mirė garsus muzikas, operetės mieste pradininkas Mykolas Karka. G.Kerbedžiui buvo pavesta organizuoti jo laidotuves.
Viskas vyko sklandžiai, bet tokios patirtys nepamirštamos.
Dėkojo Dievui ir tėvams
Paklaustas apie kitą sritį – giedojimą su bažnyčių chorais miestelių bažnyčiose, G.Kerbedis užbėgo už akių sakydamas, kad darbas Kultūros centre ir giedojimas yra visiškai skirtingi dalykai, tarpusavyje nesusiję. Choristai juk užmokesčio negauna.
Jis gieda Panevėžio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios chore „Adoremus“, kuriam vadovauja Jolanta Antanaitienė, ir Biržų mišriame kameriniame chore „Viktorija“, vadovaujamame Viktorijos Morkūnienės.
Vakarinės repeticijos, išvykos į koncertus miestelių bažnyčiose – įprastas dalykas.
„Balsui reikia nuolatinio krūvio, trys kartai per savaitę nėra per daug“, – aiškino pašnekovas, paklaustas, ar nevargina kelionės.
Jei choras kviečiamas į atlaidus kuriame nors miestelyje, tai geriausiu atveju bus apmokėta už kelionę, dar – pavaišinta arbata su sumuštiniais.
„Mažiau lieka visokioms nesąmonėms“, – juokėsi.
Keliones į užsienį choristai irgi apmoka patys, bet negi atsisakysi kvietimo dainuoti kad ir Prancūzijoje, Paryžiaus širdyje – garsiojoje Madeleinos bažnyčioje.
„Panevėžio kraštas“ prieš 3 metus rašė, kad „Viktorijos“ choristai ten pristatė Dainų šventės repertuarą. Choristams šiurpuliukai po kūnus lakstė, kai paryžiečiai atsistojo jiems plodami.
Dar pašnekovas bent dukart per savaitę važinėja į paveldėtą sodybą už 40 kilometrų.
Tai irgi jokia našta. Štai Perseidų meteorų naktį sodyboje stebėjo dangų ir mintyse už viską dėkojo Dievui ir tėvams.
Sodyboje televizorius nereikalingas, nes dirba tiek, kad pakirdęs iš kieto miego greitai į batus šoka – ir atgal į Panevėžį.
Giedojo žvakių šviesoje
Vis dėlto buvo tiesioginių sąsajų tarp jo, kaip renginių organizatoriaus, darbo ir bažnyčių chorų. Tai 3 metus trukęs projektas „Opus mirabile“.
Bažnyčių durys neužsidarė, kai jose vyko grigališkojo choralo ir psalmių naktys. Prietema, žvakių liepsnelės, smilkalai ir gyvai atliekama sakralinė muzika – klausytojus tai tiesiog kerėjo.
Projektams buvo skiriama lėšų, todėl į renginius galėjo kviestis muzikantus, lektorius. Įspūdinga buvo paskaita apie vitražus „Išsaugotas švytėjimas“.
Apie vitražus viską išmano ir pasakoti gali vienintelis žmogus – Vilniaus dailės akademijos docentas Žydrūnas Mirinavičius. Jo besiklausantiems panevėžiečiams paglostė širdis, kad solidžiausiu laikomas vitražas yra Berčiūnuose – Tautos kankinių bažnyčioje.
Tapybos dienos dalyviai ne mažiau nustebo sužinoję, kad Kristaus Karaliaus katedros paskliautėse tapyti freskų perkėliniai – tai dailininko Povilo Puzino darbai. Jie tiksliai atkartoja Mikelandželo Siksto koplyčioje Vatikane tapytas freskas.
Karsakiškio Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje vyko Giesmės diena. Čia kunigavęs Antanas Strazdas sukūrė „Pulkim ant kelių“, todėl renginio dalyviai ne tik išklausė specialų pranešimą apie Strazdelį, bet ir galėjo palyginti, kaip skamba garsioji giesmė, atliekama folkloro ansamblio „Jara“, Geležių ir Karsakiškio bažnyčių choristų.
G.Kerbedis išskyrė medinių bažnytėlių kelią – tuomet lankė penkias bažnytėles Šiaurės rytų Lietuvoje. Visos jos skirtingos, bet ir labai panašios, nedidelės ir jaukios. Bet pastatytos iš medienos, o medis dūla. Todėl nepaleidžia ir ta mintis, kad jos nėra amžinos. Kaip viskas gyvenime praeina, taip ir jų neliks.
Ar dilgėlės nekirs per šlaunis
G.Kerbedis patikino nebijantis keisti darbų, nes pabosta sėdėti prie to paties puodo.
Kurį laiką jis dirbo Panevėžio muzikiniame teatre atstovu ryšiams su visuomene, yra vadovavęs „Aukštaitijos siaurajam geležinkeliui“.
Pastarąjį laikotarpį prisimena su šypsena, ypač – kaip organizuodavo ir vesdavo išvykas siauruku į Anykščius. Traukinukas gabendavo dviračius dalyviams.
„Ar įdomu sėdėti vagone ir žiūrėti į krūmus už lango? Žinoma, kad ne, todėl prigalvojau įvairių atrakcijų“, – prisiminė linksmybes.
Traukinukas stotelėje išleisdavo keleivius, ir G.Kerbedis jiems rodydavo tai, kas likę autentiška – staktų formą, durų raižinius, seną šviestuvą...
Išvykos dalyvių laukdavo nedidelės vaišės – Surdegyje, kaip priklauso, sūris su vynu ar arbata. Linksmindavo armonikininkas.
Toliau – kelionė dviračiais po Latavos kraštą. Nuo Pagojės stotelės dviratininkai mindavo pro Andrioniškį į Palatavio piliakalnį, kur, tikėtina, buvo karūnuoti Mindaugas ir Morta.
Tuomet pro Kiaušagalį, Pienagalį pasiekdavo Troškūnus.
„Įspūdžių gausybė – kalvos, banguotas viešbutis, vienuolynas, du šimtai žmonių turškiasi Šventojoje, ima lyti, visi juokiasi...“ – prisiminė G.Kerbedis.
Iki to džiaugsmo pačiam reikėdavo gerokai padirbėti – patikrinti, ar aikštelės nušienautos, sutvarkytos, ar ant kelio neprikritę medžių šakų, ar dilgėlės nekirs per šlaunis... Dar – rasti, kas išvirs valgyti.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Į Paryžių nuvykę biržiečiai choristai aplankė pagrindines miesto įžymybes. G.Kerbedis – pirmas kairėje.
2. G.Kerbedis sukaupęs ilgą patirtį, todėl jokie netikėtumai neišmuša iš vėžių.
3. Su Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios choru „Adoremus“ G.Kerbedis (kairėje) dalyvavo „Bažnytinio choro dienoje“ renesansinėje Siesikų pilyje.
4. „Tai nuostabi baroko šventė“ – taip G.Kerbedžio (centre) organizuotą pažintinę iškylą į medinę barokinę Smilgių Šv. Jurgio bažnyčią Panevėžio rajone apibūdino renginio dalyviai.
5. G.Kerbedžiui vienas įspūdingiausių pasirodymų su „Viktorijos“ mišriu kameriniu choru, vadovaujamu V.Morkūnienės (centre), tai – garsiojoje Madeleinos bažnyčioje, Paryžiuje.
6. Rugsėjo 1-ajai G.Kerbedis paruošė ir vaikams, ir suaugusiesiems linksmą atrakciją – ryškų limuziną Laisvės aikštėje. A.Švelnos nuotr.
Asmeninio archyvo nuotraukos
