Prieš pusantrų metų susibūręs Panevėžio rajono Naujamiesčio Galerijos teatras pirmąją savo premjerą „Kalvio pasaka“ rodė jau 7 kartus, o salės, kaip ir pirmąjį kartą, visada pilnutėlės.
Kas tas Galerijos teatras ir kaip jis atsirado? Kaip režisierius scenos menu sudomino niekad nevaidinusius? Kuo užbūrė žiūrovą, kad tapo toks patrauklus ir laukiamas visuose rajono kultūros centruose?
Apie tai kalbamės su Naujamiesčio kultūros centro direktore Vigita Dumbriene, trupės režisieriumi Andriumi Povilausku, aktoriais Aivita Čiūraite, Pranu Vilimavičiumi, Pauliumi Grinku, Liucija Grinkaite ir Martynu Vilimavičiumi.
– Iš kur ta idėja Naujamiestyje įkurti teatrą?
V.Dumbrienė:
– Visokių veiklų Naujamiestyje turėjom, net to, ko kitur nebuvo, bet scenos menas buvo mūsų silpnoji vieta. Mano pačios širdis teatre, o dar bendraminčių vis daugėjo, taigi ryžomės pamėginti.
Norėti viena, o štai rasti, kas teatrui vadovaus, – kita. Muzikos kolektyvams rasti vadovus nesunku, o režisieriai jau deficitas.
Per vieną šiaudinių skulptūrų parko renginį susipažinom su profesionaliu aktoriumi Povilausku ir prikalbinom burti trupę.
Tiesa, mažos teatro užuomazgos Naujamiestyje jau buvo, teatralizuotus skaitymus rengdavo lituanistė Jurgita Klimavičiūtė.
Kai paskelbėm, kad renkame trupę, susidomėjo gausybė naujamiestiečių, atvažiavo ir iš toliau.
Povilauskas turi labai gerą charizmą, žmones traukia lyg magnetas.
Režisierius priėmė visus norinčius, iš pradžių repetavo beveik trys dešimtys žmonių, scenos meno mokėsi ir iš Naujamiesčio kilę studentai, tik vėliau, kai pradėjom statyti spektaklį ir repeticijos vykdavo 5 kartus per savaitę, jie nebegalėdavo atvažiuoti.
– Ar negąsdino, kad į naujai kuriamą teatrą susirinks visiškai scenos neragavę ir apie vaidybą nieko neišmanantys žmonės? Tikriausiai kažką nulipdyti iš mėgėjų nėra lengva?
A.Povilauskas:
– Mėgėjų kolektyvas man ne naujiena, mėgėjų trupei esu vadovavęs Panevėžio bendruomenių rūmuose, bet tas reikalas išsprūdo iš rankų, norėjom skirtingų dalykų, nesutapo vizijos su kolektyvu.
Naujamiestyje man buvo smalsu pažiūrėti, kiek naujam kolektyvui būsiu įdomus.
Teisybė, nė vienas nebuvo vaidinęs, dalis atėjo pasmalsaut, kas čia tokio vyksta.
Jokios atrankos nedariau, mokymosi procese patys atbyrėjo, supratę, jog tai, ką darom, jiems nelabai tinka.
Pirmąjį pusmetį dar nebuvo nė kalbos apie spektaklio statymą, mokėmės judėti scenoje, girdėti save ir kitus, siųsti balsą žiūrovui.
Tokie mokymai – ne naujiena, panašūs dalykai išbandomi teatro akademijoje, kažką atsinešiau iš ten, kažką pridėjau nuo savęs, juk turėjau ir savų ambicijų, savų norų.
Tai nebuvo teatrinis eksperimentas, tiksliai žinojau, ko noriu.
Mano pagrindinis uždavinys ir didžiausias iššūkis buvo suburti gerą komandą, ją sustyguoti taip, kad jaustųsi kaip stiprus vienetas.
Pavyko geriau, nei tikėjausi, komanda gabi.
– O kaip tos liaupsės, kad Galerijos teatras jau su pirma premjera pranoko bet kokį liaudies teatrą?
A.Povilauskas:
– Nedrįsčiau sakyti, kad esame aukštesnio lygio nei mėgėjų kolektyvas. Tiksliau būtų pasakyti, kad dirbame įvairesnėmis priemonėmis. Teisybė, trupė kūrybiškai stipri, naudojam daugiau išraiškos būdų.
Mano indėlis tik toks, kad nuspaudžiu reikiamus mygtukus.
Kolektyve skirtingos kartos, nevienodos gyvenimo patirtys, jaunimą reikia psichologiškai padrąsinti, duoti tokius vaidmenis, kad nenuobodžiautų, turėtų ką veikti.
Kitiems reikia pagelbėti perlipti per save, kai tenka daryti tai, ko gyvenime nėra darę.
Kol vyko trenažai, nė vienam neliepiau to ar ano vaidinti, tiesiog skirdavau užduotis – ir jie patys kūrė, rinkosi personažus.
Trupė dirbs taip, kokį matymą turės režisierius. Jeigu jis norės, kad būtų paprasčiau, panašiau į tradicinį liaudies teatrą, aktoriai taip ir vaidins.
Kiekvienas aktorius turi savo laiptelius ir ribą, iki kiek pajėgs kūrybiškai lipti, kitaip sakant – savas lubas. Režisierius privalo tas lubas pastebėti.
Tai va, dar sunku pasakyti, į kurią lentynėlę mus dėti.
– Premjeroje vaidina ne visi, kurie atėjo į pirmą repeticiją. Kas lėmė, kad dalis norinčių tapti artistais atbyrėjo?
V.Dumbrienė:
– O, nė vienas neįsivaizdavom, kad teatras daromas taip, ką dabar savo kailiu patyrėm. Galvojom: gauni vaidmenį, stoji ir skaitai žodžius. O čia teko kvaksėti vištom, kriuksėti paršeliais, baubti veršeliais ir kitus pokštus krėsti. Rimtam žmogui iš pradžių nejauku.
Kokių tik etiudų neprikūrėm! Reikėjo ir smegenis įjungti, pavyzdžiui, gauni užduotį suvaidinti pavasarinius paukščius, ne tik pasiskeryčiot, o sugalvot visą siužetą, kulminaciją ir atomazgą. Tos teatrinės laboratorijos kai ką atbaidė.
O paskui dar scenoje prasidėjo sportas! Bėgiojom, mėtėm ir gaudėm lazdas, kamuolius, mokėmės sinchroniškai mušti ritmą. Plūkėmės sukaitę, po prakaitu.
Buvo be galo keista ir juokinga. Kartais springdavom iš juoko žiūrėdami į draugų vaidybą.
Mokėmės judesio, garso, reakcijos. Sužinojome, kad vaidmenyje mokėti tylėti – irgi menas. Iškalbinga tyla – vaidmens dalis.
Pasirodo, sunkiausia padaryti tylų dalyką, pavyzdžiui, scenoje pastovėti spinta.
Ir visa tai tęsėsi daugiau nei pusę metų.
Tik gerokai scenoje pavaikyti pagaliau išgirdom žinią, kad artėjam prie spektaklio statymo.
Režisierius pasiūlė Martyno Vainilaičio „Kalvio pasaką“.
Kol skaitėm tekstą be veiksmo, na ką, atrodė pasaka, ir tiek, o kai pradėjom scenas kurti, akys atsivėrė, ei, tai juk visas žmogaus gyvenimas – su džiaugsmais ir skauduliais, nuo gimimo, pasidavimų pagundoms iki grįžimo žemėn, su visu dangum ir pragarais.
Tada liko scenai ištikimiausieji: 15 aktorių, garso operatorius ir apšvietėjas.
– Likote, vadinasi, teatro laboratorija neišgąsdino. O vis dėlto kaip jautėtės žaisdami ir atlikdami keisčiausius režisieriaus pasiūlytus performansus? O jau po tikro pasirodymo scenoje ar nesinorėjo pabėgti?
M.Vilimavičius, grafikas:
– Iš pradžių atrodė keista teatro mokytis kitaip, novatoriškai. Įsivaizdavau: režisierius paskirs vaidmenį ir pasakys, kaip tai daryti, o jis ne, nieko nesako, pamažu pats turi surasti, pajusti, koks tavasis personažas. Bet iki tol, kol gavau kalvio vaidmenį, scenoje ir kiškiu straksėjau, ir medžiu buvau.
Po 40 metų jau nebesvarbu, juokingas kam esi ar ne. Šokinėji, ir viskas.
A.Čiūraitė, 14 metų moksleivė:
– Buvau tyli ir nedrąsi. Dar ir kalbėjau tyliai, o reikėjo išmokti šnekėti taip, kad ir salės gale girdėtųsi. Teko perlipti per save ir tapti kitokia. Kai baigėsi mokymai ir ėmėme iš tiesų repetuoti, tada tik supratau, kodėl visam tam tiek pastangų reikėjo, dabar ir balsas kaip reikiant skamba, ir visos baimės išgaravo.
O po sėkmingos premjeros, kur vaidinau šv. Petrą, išvis apėmė euforija, norisi dar ir dar į sceną. Dabar jau galėčiau vaidinti viską be kompleksų.
P.Vilimavičius, 9 metų moksleivis:
– Nenorėjau vaidinti, atėjau į repeticiją tik palaukti tėčio. Režisierius mane netyčia įtraukė. Kad turėčiau ką veikti. O paskui pridėjo žodžių. Tapau kalvio sūnumi.
Kai atsistoju šalia dvimetrinio velnio ir sakau: „Pažiūrėkit, šitas velnias prispiravo savo kelnes“ – žiūrovai krenta iš juoko. Ir man tai patinka.
Liucija Grinkaitė, 13 metų moksleivė:
– Manęs niekas neišgąsdino, man ne problema suvaidinti kokį nori gyvį – juk darželyje visi esam kažką vaidinę. Nei gėdos, nei nepatogumo nejaučiau, sakyčiau, net smagu buvo kvatotis iš savęs ir iš kitų. Labai linksma, kai pažįstamas mokytojas scenoje tampa kokiu nors keturkoju. Ir tėtį prikalbinau ateiti į teatrą. Kad būtų smagiau. Jis pas mus toks iškalbingas.
Gaila, mama vaidinti neina, laiko neturi, nors kai mes su tėčiu prieš premjerą namie repetavom, ji visus tekstus išmoko atmintinai.
P.Grinkas, istorijos mokytojas:
– Išties, į teatrą įsitraukiau vėliau, kai dukra įkalbėjo. Buvo jau kažkas atsisijoję, vieni pabėgo, kiti atėjo, trupė juk nesusidarė per vieną dieną, o kūrėsi ir augo.
Spektaklyje vaidinu žydelį ir dėdulę.
Visas įdomumas ir yra, kad režisierius paraidžiui nepadiktuoja, kokie tie tavo personažai, gali interpretuoti iki soties.
Pastebiu, kad mokinės, kurios vaidina teatre, mokykloje pradėjo aiškiau ir raiškiau kalbėti, tai neginčytina scenos įtaka.
Ir dar: repeticijoje nėra vaikų ir suaugusių, mokinių ir mokytojų – visi lygūs, šaukiamės vardais.
Juokingiausia, kad kasdieniam gyvenime imam šnekėti spektaklio frazėmis. Net ir mokykloj taip prašneku. Kas vaidina, iš karto mintį pagauna ir kvatoja, o kiti nė nesusigaudo. Dabar teatras mus sieja ir už teatro ribų.
– Kokia naujamiestiečių ir kitų žiūrovų reakcija į naujai iškeptą Galerijos teatrą?
V.Dumbrienė:
– Mūsų miestelio Kultūros centro salėje yra 300 vietų. Tris kartus rodėm, ir vis pilna. Dar klausia, ar pakartosim. Spektakliai juk nevienodi, siužetas tas pats, bet atsiranda naujų niuansų.
Būna ir žiūrovų pokštininkų. Kalvis nuo scenos šaukia šv. Petrą. Ilgai ir įkyriai. Galiausiai salėj kažkas nebetveria ir kalvį vaidinančio M.Vilimavičiaus uošviui sako: „Atsiliepk gi!“
Mat tas iš tiesų Petras.
Kitą kartą pirmoje žiūrovų eilėje sėdi klebonas.
Kai veiksmas scenoje prieina iki vietos, kur sakoma: „O tada klebonas senas / šventu vandeniu pašlakstė, / visos dvasios išsilakstė“, žiūrovai mūsiškį kleboną garsiai ragina: eikit, klebone, dabar jūsų eilė.
Autografas
"Linksma, kai mokytojas scenoje tampa keturkoju." (L.Grinkaitė)
"Kai žiūrovai krenta iš juoko, man tai patinka." (P.Vilimavičius)
"Dabar jau galėčiau vaidinti viską be kompleksų." (A.Čiūraitė)
"Juokingiausia, kad kasdieniam gyvenime imam šnekėti spektaklio frazėmis." (P.Grinkas)
"Pamažu pats turi surasti, pajusti, koks tavasis personažas." (M.Vilimavičius)
Prierašai po nuotraukomis:
1. A.Povilauskas norinčiuosius vaidinti sulipdė į tvirtą teatrinį kolektyvą.
2–6. Spektaklis „Kalvio pasaka“ sulaukė didžiulio pasisekimo ne tik Naujamiestyje, naująją trupę kviečia kiti miesteliai, žiūrovų susirenka pilnos salės.
7. Scenoje prireikė fizinės ištvermės ir plastikos, tai artistai įgavo repeticijų metu. Nuotr. iš asmeninio archyvo
8. Liucija Grinkaitė
9. Pranas Vilimavičius
10. Aivita Čiūraitė
11. Paulius Grinkas.
12. Martynas Vilimavičius.
"Panevėžio kraštas", 2019 10 29
_skliautui0.jpg)
