Dvelkia tuo, iš kur atėjo
Vienoje Obelių pašonėje esančio Pakriaunių kaimo sodyboje palubėse sukabinti ryšeliai įvairiausių žolių. Džiūvančio augalo kvapai neišpasakyti, kiekvienas dvelkia savaip, o visi kartu sudėjus – kaitra, lietum ir žeme, tuo, iš kur atėjo.
Ką tik nuskintieji dar neišrūšiuoti, sumerkti į kibirus ir dubenis, išdėlioti ant lino rankšluosčiu užkloto kiemo stalo. Jie, kruopščiai sudėti į nedideles šluoteles bei perrišti pakuliniais siūlais, taip pat keliaus į vėjo perpučiamas palėpes, o gerai išdžiūvę taps kūrybine medžiaga.
Visa tai rokiškietės menininkės Jolantos Kareniauskienės surinkti lobiai. Juk į antrą pusę persiritusi vasara – pats žoliavimo laikas.
„Važiavau mėlyniauti. Ką pakeliui užmačiau, vis stojau ir karpiau. Parsivežiau jonažolių, smilgų, kiškio ašarėlių, javų“, – vardija.
Lietuviškos pievos, ten, kur nenušienautos, visokio grožio pilnos, bet ne visur tie patys augalai auga. Tenka apvažiuoti nemažą plotą, kad aptiktum katpėdėlių, bitkrėslių, įdomesnių smilgų. Jų augimvietes tenka įsidėmėti kitam kartui.
Kiekviena pamiškė irgi su sava specifika, kas vienur žydi, kitur visai neauga.
Net graudu, kad lino daug kas nebeatpažįsta
„Glėbiais žolių namo netempiu, juk nesu fabrikas. Skinu tik tiek ir tokių, ką panaudosiu savo kūrybai ir edukacijoms“, – šypsosi pašnekovė.
Kuo virs šios vasaros žolynai, ji dar nežino. Gal floristinėmis kompozicijomis, verbomis, vainikais? Pastaraisiais metais šiuos itin pamėgo.
Vainikai su javų varpomis išeina įspūdingai puošnūs. Važiuodama pro grūdus nokinantį lauką stoja pakelėje ir atsargiai, iš pat pakraštėlio, nusikerpa kelis kuokštelius varpų. Į lauką niekad nebrenda, kad be reikalo neištryptų.
Ypač gražūs vainikai išeina iš prinokusių linų. Subtilūs, vos vos pagražinti keliais žiedeliais ar net be jų, gražūs santūriu natūralumu.
Anot menininkės, linų nei pamiškėje pasiskinsi, nei kokio ūkininko paprašysi, nes beveik niekas šių augalų mūsų šalyje nebeaugina. Todėl ji kasmet vieną savo daržo lysvę apsėja linais.
J.Kareniauskienė dirba dailės mokytoja Obelių gimnazijoje, visa, ką pati moka, stengiasi perduoti mokiniams. Rajone ji gerai žinoma, tad dažnai kviečiama pamokyti ir suaugusiuosius.
Rokiškietė ne kartą susidūrė su keista situacija: per edukacijas vyresnės už ją moterys rodo į linų ryšelį ir klausia, koks čia augalas?
„Kad vaikai linų nepažįsta, nesistebiu, bet kai vidutinio amžiaus karta nebežino, tai tikrai keista. Tarsi ne taip ir seniai lietuvės be linų gyvenimo neįsivaizdavo, drobes audė, marškinius ir patalus siuvo, saulėje balino, ir staiga linas grimzta praeitin. Todėl per edukacijas būtinai noriu bent džiovintus linus parodyti“, – sako.
Į Dainų šventę išleido visas vainikuotas
J.Kareniauskienės džiovintų augalų vainikai saviti, iš karto atpažįstami. Juose, atrodo, viskas apgalvota ir iki smulkmenų suderinta.
„Manęs klausia, kaip sugalvoju vainikų kompozicijas, iš kur žinau, kaip augalus derinti. Nieko nesugalvoju ir nieko nežinau, tiesiog pinu ir savaime viskas pavyksta“, – tikina ji.
Išskirtinį grožį moteris sukuria ir iš gyvų augalų. Per liepos pradžioje sostinėje vykusią Moksleivių dainų šventę Obelių gimnazijos kolektyvo merginos buvo pasidabinusios nuostabiais vainikais, su jais ir dainavo.
„Visos kartu ėjome žoliauti, paskui kartu mokykloje pynėme“, – sako menininkė.
Per edukacijas vainikų kurti rokiškietė nemoko, rodo, kaip juostas rišti, iš šiaudų pinti, puokšteles pasidaryti. Vainiko pynimas – ne greitas reikalas, kad geras, tvirtas ir gražus išeitų, reikia bent trijų valandų.
Sugebėjo apstulbinti mezgimu
Ilgai šnekėjus apie žolynus, noriu žvilgtelėti ir į ilgalaikiškesnius J.Kareniauskienės kūrinius – ypatinguosius mezginius. Dabar jie dienos šviesos nemato, suslėpti spintoje. O būtent nuo mezginių prasidėjo rokiškietės kelias į kūrybą.
Kai universitete mokėsi dailės pedagogikos, pažangiausiems studentams buvo leista nelaikyti baigiamųjų egzaminų, jie pakeisti diplominiu darbu.
„Labai norėjau sukurti grafikos paveikslus, bet grafikos dėstytojui buvo apmokėta tik už darbą su dviem studentais, o aš buvau trečia, nedirbs gi su manim už dyką“, – ima pasakoti.
Susijaudinusi, kad nespėjo pirmesnė, su didžiule neviltim dėstytojo paklausė: tai ką dabar daryti?
„Ką aš žinau. Na, megzk“, – su ironija tada atšovė grafikas.
„Labai stipriai supykau, kad jis pasišaipė, nuvertino mezgimą. Buvau įsitikinusi, kad ir mezgant galima padaryti labai gerą darbą“, – prisimena.
Studijų metais ji jau intensyviai mezgė, naudojo liaudiškus ornamentus, baltiškus simbolius. Megzdama juos savaip interpretuodavo. Nuolat sulaukdavo pagyrimų, jog turi pajautimą liaudies menui.
„Mano megzti drabužiai buvo pastebėti, todėl buvau pakviesta į Tautodailininkų sąjungos gretas. Tad beveik 30 metų esu tarp tautodailę puoselėjančių bendraminčių“, – sako.
Po dėstytojo pašaipos užsimojo įrodyti, jog mezgimas niekuo neprastesnis už kitas meno šakas, diplominiam darbui sukūrė megztinį ir liemenę.
Gynimo metu komisija liko be žado, niekada nieko panašaus nebuvo mačiusi. Net ir ironizavęs grafikas prisipažino esąs sužavėtas, neįsivaizdavęs, kad taip įmanoma padaryti.
Megzti dailininko paveikslai
Unikalūs jaunos merginos mezginiai buvo tiek prisodrinti lietuvybės, jog tuoj atsirado skatinančių juos pateikti komisijai tautinio paveldo sertifikatui gauti.
Autorė parašė prašymą, užpildė reikiamus dokumentus, pristatė mezginius ir jų nuotraukas. Deja, atėjo neigiamas atsakymas: mezginiai per sudėtingi, megzkite paprasčiau.
„Pati supratau, kad anksčiau taip nemegzdavo. Pripažįstama tik tai, ką močiutės ir promočiutės daugelį metų darė, dviračio neišradinėjo“, – šypteli pašnekovė.
Tą kartą vienas komisijos narys nesusilaikė ir pasakė jaunai kūrėjai komplimentą: „Čia yra megzti Kazio Šimonio paveikslai.“ Sulyginimas su žymia lietuvių dailės asmenybe paglostė širdį.
J.Kareniauskienė jau senokai rankose laikė virbalus.
„Mezginių niekada nepardavinėjau, o sau kiekgi reikia“, – paaiškina.
Moteris priduria, jog yra smalsi, todėl įdomu imtis ko nors naujo, nuolat kažkokia kita kūrybos kryptimi susižavi.
Taip buvo atsitikę su šiaudiniais sodais. Pirmąjį pamatė gan seniai, jis užbūrė. Žiūrėjo tol, kol perprato. kaip jį būtų galima susiverti. Pabandė ir nesunkiai pavyko.
Aistra sodams apmalšo, bet meilė šiaudams liko, ko tik iš jų nepripina: ir pailgų velykinių kiaušinių, ir kalėdinių žvaigždžių.
Dar buvo riešinių mezgimo, pintinių juostų etapas, gilinosi į verbų rišimą, iš vilnos adata vėlė žaislus.
Visa, ką išbandė ir išmoko, kartais savo malonumui prisimena, bet šiuo metu daugiausia širdies atiduoda žolynams.
Sesė dvynė pradėjo tapyti
Paklausta, iš kur tiek gabumų, tarsteli, jog giminėje kaži koks kūrybinis genas visgi blaškosi.
Kiek save atsimena, kūrybinę gyslelę turėjo nuo mažų dienų, mėgo piešti, lankė dailės mokyklą.
Mama daug visko mokėjo, tik tam neturėjo laiko. Matė tik tuos mamos siuvinėjimus, ką, anuomet būdama dar paauglė, išsiuvinėjo Sibire.
Mamą, tada 14-metę, išvežė su jos vyresnio brolio šeima.
„Iš Sibiro parsivežė staltiesių, pagalvėlių, servetėlių, užuolaidėlių. Paskui, kai ištekėjo, augom keturi vaikai: du broliai ir mes su sese dvyne, jokiems rankdarbiams jai laiko nebebuvo“, – sako.
Vyresnis brolis mokėjo labai gerai kopijuoti, prisimena, kaip vis stovėdavo jam už nugaros ir stebėdavo jo paišymą. Gaila, kad tų talentų nevystė.
„Sesuo – diplomuota chemikė, gabi viskam, kalboms ir tiksliesiems mokslams. Ji dirba vertėja. Jaunystėje polinkio menams nerodė, o prieš kurį laiką pradėjo tapyti“, – pasakoja apie dvynę.
Prierašai po nuotraukomis:
1. J.Kareniauskienės kurtos verbos keliauja po parodas.
2. J.Kareniauskienės mezginiai stulbina originalumu.
3. Obelių gimnazistės prieš dainų šventę ėjo žoliauti, o paskui visų kartu nupintus vainikus vežėsi į sostinę.
4. Tokiu vainiku gali namus puošti.
5. Iš paprastų šiaudų nupinta grožybė.
6. Vainikas su mažai kur benaudojamais linais gražus subtilumu.
7. Mugėse J.Kareniauskienė (stovi kairėje) dažnai rodo, kaip komponuojamos puokštės ir pinami vainikai.
8. Lengva menininkės ranka sumerkta puokštė.
9. J.Kareniauskienė savo kūrinius parodose eksponuoja retokai.
10. Iš vilnos nuveltas išraiškingas kiškis.
11. Šiaudinis angelėlis eglutei.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
