Ši istorija, kurią baigė nagrinėti Panevėžio teismas, nėra tik eilinė žmogžudystė, ji kitokia, verčianti galvoti, kaip ji pasibaigtų, jeigu ją nagrinėtų prisiekusiųjų teismas.
Savarankišką gyvenimą vos pradėjęs jaunuolis mirtinai uždaužo jau patyrusį, kitais žmonėmis manipuliavusį ir kalėjime jau sėdėjusį narkomaną.
Pastarasis įsiprašė gyventi pas patiklų jaunuolį, atsinešė vaistų ir įkalbino draugą jų išgerti.
Aukos tėvas prisipažino siūlęs šiame gyvenime pasiklydusiam savo sūnui, vos tik jam grįžus iš įkalinimo vietos, važiuoti gyventi į kitą miestą, pakeisti aplinką ir pradėti naują gyvenimą, bet šis grįžo į Panevėžį ir sąmoningai tęsė visai miesto bendruomenei pavojingą gyvenimo būdą.
Ir kai tas pasirinkimas gyventi kitų sąskaita, nepaisyti visuomenėje vyraujančių taisyklių privedė prie tragiškos baigties, jo tėvas dar gaus, kitaip pavadinti ir negalėčiau, 20 tūkstančių eurų premiją. Būtų jo sūnus likęs gyvas, bet sunkiai sužalotas, tuos pinigus būtų gavęs jis pats ir būtų turėjęs dar daugiau galimybių prisigerti kvaišalų bei siautėti.
Visose valstybėse prisiekusiųjų teismuose negali būti teisininkų, negali būti dirbančių teisingumo sistemoje, todėl tokie teismai teisingumą vertina daugiau bendruomenės akimis. Tokia teisingumo sistema tarsi stato į vieną pusę teisę ir įstatymus, o į kitą – moralės ir visuomenės interesus.
Pamenu bylą, kurioje dešimt metų girto sutuoktinio mušama ir terorizuojama moteris nebeiškenčia, po eilinio išpuolio išsitraukia po čiužiniu paslėptą peilį ir subado vyrą. Duria daugybę kartų, taip išliedama susikaupusį įniršį.
Pagal įstatymus, būtinajai ginčiai būtų užtekę vieno ar dviejų dūrių. O jeigu vyrui nustatytas dar ir kokių 3 ar daugiau promilių girtumas, teismas tikriausiai pasakytų, kad nuo tokios vyro būklės moteris galėjo apsiginti jį tik pastumdama ar su šluotkočiu tvojusi.
Tai, kad peilis sąmoningai jos buvo paslėptas po čiužiniu, teismas irgi galėjo įvertinti kaip iš anksto suplanuotą ir kruopščiai parengtą žmogžudystę.
Ir moteris nuteisiama.
Tačiau prisiekusiųjų teismas galėtų pasakyti: moteris nekalta. Prisiekusieji net neprivalo aiškinti tokio savo sprendimo motyvų, kodėl pasirinko ne įstatymą, o visuomenės interesą suprasti jos situaciją, jos būklę.
Šioje R.Greičiūno byloje yra daug abiejų pusių kraujo dėmių, abiejų kūnai su daugybiniais sužalojimais, R.Greičiūnas paties įvykio ir konflikto detalių gerai neprisimena, tiesioginių liudininkų nėra.
Kas dabar gali pasakyti, kuris iš jų pradėjo konfliktą, gal tai auka puolė tokius vaistus pirmą kartą pavartojusį R.Greičiūną, o šis gynėsi? Ir gynėsi apimtas haliucinacijų, pernelyg aršiai.
Prisigėrę vaistų jie abu visą naktį laužė duris, niokojo ir stumdė baldus, o dar kelios dienos iki to konflikto auka buvo pastebėtas stovintis ant palangės ir kažką staugiantis. Kai bute kelias dienas vyko fizinių jėgų demonstravimas, šokinėjimai ant palangių ir buto niokojimas, ar tikrai ekspertui buvo taip paprasta nustatyti sužalojimų pobūdį?
Jokiais būdais nenoriu pateisinti teismo jau pripažinto žmogžudžio veiksmų, tik svarstau, kokia galėjo būti šios istorijos baigtis, jeigu nuosprendį būtų paskelbęs prisiekusiųjų teismas. Ar prisiekusieji būtų radę priežasčių manyti, kad R.Greičiūnas šią istoriją priims kaip pamoką ir būtų pasiryžę grąžinti jį į bendruomenę laisvėje.
Juo labiau kad ir R.Greičiūno trumpoje gyvenimo istorijoje yra keistų detalių. Akivaizdu, kad jis vengė ir darbo, ir mokslo, o būdamas absoliučiai nesavarankiškas kažkodėl vienas gyveno bute, atskirai nuo tėvų. Tokiu atveju atsiranda labai daug pagundų susirasti ir netikrų draugų, ir išbandyti dar nepatirtų dalykų.
Labai keistai atrodo ir motinos elgesys teisme, kai ji užsipuola mūsų redakcijos žurnalistą, tarsi jis būtų kalčiausias dėl jų šeimos nelaimės.
Psichoterapeutų nuomone, dabartinės jaunuolių kartos subręsta daug vėliau nei ankstesnės, todėl paauglystė vaikinams nusitęsia iki maždaug 27 metų, o merginoms – iki 25-erių. Kiti mokslininkai mano, kad paauglystė žmonėms baigiasi peržengus 30-mečio ribą. Nuteistajam R.Greičiūnui dar tik 22 metai. Ar ne per anksti jam, nesimokančiam ir nedirbančiam, buvo suteiktos sąlygos gyventi vienam savarankiškai?
Bet tai jau daugiau R.Greičiūno šeimos reikalas. Tuo tarpu mano reikalas buvo sukelti abejonių ir pasakyti, kad būna gyvenimo istorijų, kurių vien tik teismo nuosprendžiu teisingai neįvertinsi, kartais tokiais atvejais labai padeda į panašių bylų sprendimą įsitraukusi pati visuomenė.