Į Čikagą skrenda viena
Kupiškio rajone, Puponių kaime, gyvenančios 77 metų Marijos Žalnieriūnienės namuose per didžiąsias metų šventes prie stalo susirenka netoli trijų dešimčių artimųjų – vaikai, anūkai, pro-anūkiai.
Bet šiemet moteris Kūčias šventė ir Kalėdas sutiko Čikagoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, pas ten gyvenančią dukterį. Už Atlanto puponietė skrenda kone kasmet, o dabar ten praleis net du mėnesius.
Paklausta, kas paprastai lydi tokioje ilgoje ir sudėtingoje kelionėje, M.Žalnieriūnienė juokiasi ir sako, kad net pirmą sykį skrido viena.
Tiesa, tuomet buvo baugoka, bet oro uoste priėjo prie lietuviškai kalbančių keleivių ir pasiprašė jų pagalbos, jei prireiks. Šiems sutikus, jautėsi saugiai.
„Visko išmokstu, viską padarau, bet štai angliškai kalbėti neišmokau“, – apgailestavo moteris.
Vienu metu ji lankė kursus, bet nesisekė nei angliškai kalbėti, nei žodžius suprasti, ir tai ėmė kelti nerimą. Tuomet nusprendė, kad nesikankins, nes dabar susikalbėti ir svetima kalba yra visokių būdų.
Kiti keturi vaikai gyvena netoliese motinos.
Sūrio užteko pulkui žmonių
Pas M.Žalnieriūnienę kartu su korespondentais apsilankiusi 80-metė
Janina Bružienė patvirtino, kad jos bičiulė yra auksinių rankų, viską sugebanti ir spėjanti.
„Man kartais atrodo, kad ji turi ne dvi, o aštuonias rankas – kaipgi kitaip įmanoma šitiek nuveikti? Ją klonuoti reikėtų“, – pagyrų draugei negailėjo už kelių kilometrų, Rudiliuose, gyvenanti moteris.
Juk ne veltui šiemet M.Žalnieriūnienė buvo išrinkta šauniausia Kupiškio rajono uošve.
Konkurse dalyvavo 10 pretendenčių, tarp jų buvo gydytojų, kultūros darbuotojų.
„O aš – paprasta kaimo moteris, nei labai puošiausi, nei pasisakymui ruošiausi“, – prisiminė šeimininkė.
Ji komisiją ir žiūrovus veikiausiai galutinai papirko pagrindiniu savo talentu – kepta antimi ir saldžiu tortu.
„Jei kas nors norės pyragų, prašom kreiptis. Pavaišinsiu, bet nemokamai – tik vieną kartą“, – gali būti, kad laimėjimą konkurse nulėmė tokie moters šmaikštavimai.
O J.Bružienė prisiminė visai kitą sūrį. Kartą silpnaregių ir aklųjų draugijos, kuriai jiedvi priklauso, nariai nuvyko į Pasvalį, nusivežė vaišių – sūrį. Jis buvo didelis, bet susirinkusiųjų – dar daugiau, gal du šimtai. Rudilietė tuomet susikrimto, kad visiems paragauti neužteks, bet M.Žalnieriūnienė paėmė peilį ir kažkokiu būdu taip supjaustė, kad kiekvienas gavo gabalėlį ir dar liko.
„Tas sūris ir žmonių pulkas man ir dabar akyse stovi“, – juokėsi J.Bružienė.
Vienas kitą vadino Kačiuku
„Visko gyvenimas išmokė“, – po draugės žodžių ištarė M.Žalnieriūnienė.
Ji augo 8 vaikų šeimoje, o vyras Algis – tarp 13 brolių ir seserų buvo antras iš vyriausių, taigi teko rūpintis ir jaunesniaisiais.
Vos tik kalba užėjo apie sutuoktinį, šeimininkė susigraudino iki ašarų. Jau 12 metų vyro nebėra šiame pasaulyje. Skausmas apslopo, bet susitaikyti su likimu vis dar negali – prisiminus savaime byra ašaros.
M.Žalnieriūnienė prisiminė, kad jos sutuoktinis buvo labai geros širdies, darbštus, tvarkingas, jiedu niekad nesipyko, vienas kitą vadino tiktai mažybiniais vardais, o dažniausiai – Kačiuku.
„Pasitaikydavo, kad grįžta vėlai po susibūrimo su draugais. Apkabina, pabučiuoja, sako: nepyk, Kačiuk... Ir kaipgi pyksi?“ – prisiminė šeimininkė.
O tokius darnius santykius greičiausiai lėmė visiškai skirtingi charakteriai: ji veikli, drąsi ir iškalbi, o jis – visiškas tylenis, bet mėlynų mėlynų akių.
Nuliūdo pavadinta „inžiniere“
M.Žalnieriūnienė prisiminė pirmąjį susitikimą. Ji dirbo buhaltere kontoroje, ir atėjo du tvorą tvėrę traktorininkai. Vienas iš jų ir buvo būsimasis vyras. Aukštas, išvaizdus, iš karto jai patiko.
„Bet manęs nekalbino... Pasigrožėjau, ir viskas baigėsi“, – tokia buvo jų pažintis.
Tuomet ji nežinojo, kad sesuo draugauja su į akį kritusio vyriškio broliu. Tai paaiškėjo po kelių savaičių, kai M.Žalnieriūnienė lankėsi pas seserį.
Labai nustebo, kad likimas ir vėl juos suvedė, betgi nuėjo keturiese papietauti, o tas gražuolis sėdi priešais, glosto mėlynų akių žvilgsniu, o vis tiek nešnekina!
„Vadinasi, ne man skirtas“, – tuomet pagalvojo moteris.
Tuo labiau kad ji turėjo draugą, buvo pradėję kalbėti apie bendrą ateitį.
Bet kartą mėlynakis atvažiavo tiesiai į svečius, čiupo ją į glėbį ir daugiau nebepaleido.
„Tuomet net iš akių išvirtau... Taip mane tvirtai suspaudė, aš šalia jo – tokia mažytė“, – prisiminimų siūlą vyniojo moteris.
Nustebus, argi įmanoma išgyventi kelis dešimtmečius visiškai dėl nieko neapsipykus, M.Žalnieriūnienė prisiminė, kad buvo kartą ne tiek įsižeidusi, o daugiau nuliūdusi. Mat vyras ją pavadino „inžiniere“.
Ir papasakojo, kad kartu su architektu ji braižė namo apmatus, įvedant vandentiekį ir braižė, ir skaičiavo, o vyrui kažkas tuose brėžiniuose užkliuvo.
Įspėjo, kad kažkas treška
J.Bružienė draugės vyrą taip pat minėjo tik gerais žodžiais. Jos pačios sutuoktinis buvo veterinaras. Kai mirė, vaikai išvažinėjo į savus namus, ir ji liko vienui viena.
Tuomet M.Žalnieriūnienė atvažiavo automobiliu ir pakvietė kartu praleisti dieną, kad neliūdėtų ištuštėjusiuose namuose.
„Marytė ne tik man pagelbėja, ji visiems padeda. Dabar atsirado meškų, tikiu, kad net su jomis susidraugautų“, – šypsojosi J.Bružienė.
O M.Žalnieriūnienė papasakojo, kad rudenį susiruošusi grybauti sutiko žmones ir šie įspėjo neiti artyn šėryklos, nes kažkas treška. Puponietė atviravo, kad pasidarė nejauku, todėl atgal pasuko – maža kas gali miške nutikti.
J.Bružienė pajuokavo, kadgi galėjo nueiti pasisveikinti su meškute.
„Palauk palauk, juokauti paprasta, bet meškos sutikti niekas nenorėtų“, – atsakė šeimininkė.
Tuo labiau kad vėliau išgirdo apie išties netoli šėryklos vaikštinėjusias meškas.
Bando susitaikyti su likimu
Abi moterys turi regėjimo bėdų. J.Bružienei nustatyta akies tinklainės degeneracija, ir jokie akiniai nebepadės gerai matyti. Bet iš įpročio ji akinius nešioja.
„Akiniai nebepadeda. Važiavau dviračiu į parduotuvę ir vos kaimyno vartų neišverčiau, ne ten pasukusi“, – kalbėjo moteris.
Draugė bandė raminti, kad jeigu važinėja dviračiu, tai gal nėra taip blogai, bet J.Bružienė nesutiko. Ji skundėsi, kad važiuoja tik kelio pakraščiuku, o akys silpsta, kol visai nusilps. Dabar jose mirga žiburėliai ir švieselės, ypač – atsikėlus, staigiai atsistojus.
Moteris atsiduso, kad nieko čia nepadarysi, teks susitaikyti su likimu, koks bus skirtas.
Ji nuo jaunystės prastai matė. Kurį laiką buvo neblogai, kai medikai pakeitė akių lęšiukus.
Mums duona, gėlėms trąšos
O M.Žalnieriūnienei sutrikęs vienos akies regėjimas. Ji lankėsi pas gydytojus įvairiuose miestuose, bet visų verdiktas vienas ir tas pats – operacija niekuo nepadės.
Bėdos prasidėjo po patirto smegenų plėvės uždegimo. Ji pati gali tik spėlioti, kodėl susirgo.
Gal perkaito vežant šieną, jį kamšant į daržinės palėpę, o gal virtuvėlėje atvirais langais konservuojant maistą perpūtė vėjas.
Viskas prasidėjo nuo didžiulio galvos skausmo. Atsikėlė ir nebepaėjo.
Pasveikusi be darbo nenusėdėjo, dirbo pieno priėmimo punkte, draudike, šeimininkavo vestuvėse, krikštynose, laidotuvėse. Juk anksčiau viskas vykdavo namuose.
Šiltuoju metų sezonu daug laiko pareikalauja gėlynai prie namų.
„Draugės stebisi, kam tiek sodinu. Pasodinti tai nesunku, miela dirbti malonius darbus, tik prižiūrėti sunkiau, išmanyti reikia“, – kalbėjo šeimininkė.
Ko nežino, tariasi su pardavėjomis, pavyzdžiui, dėl trąšų gėlėms. Žmonėms reikia ir duonos, ir bandelių, o augalams – ne bet kokių, o jiems tinkamų trąšų.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Šauniausios uošvės konkurse M.Žalnieriūnienė šmaikštaudama nurungė visas konkurentes.
2. M.Žalnieriūnienei labai svarbi ir džiuginanti anūkų meilė.
3. J.Bružienė (kairėje) ir M.Žalnieriūnienė jau kelis dešimtmečius dalijasi ir vargais, ir džiaugsmais.
A.Švelnos ir Kupiškio kultūros centro nuotraukos
