Bajoras gerokai pasitarnavo
Pasvalio rajone esantis Švobiškio kaimas gal kai kam atrodo pasaulio pakraštys, mat yra tolokai nuo pagrindinių magistralių, bet tik ne vietiniams.
Čia sočiai veiklos, kultūros, istorijos bei pramogų. Pervažiavus kaimą matyti, kad gyventojai mėgsta grožį, o kad yra prie vandens, pasufleruoja autobusų stotelę žymintis burinis laivas.
Kur atvykom, pirmiausia nušviečia krašto istorijos žinovas Stasys Velykis.
„Čia nuo seno buvo reformatų gyvenvietė, rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1567 metais, netrukus švęsim 460-uosius Švobiškio gyvavimo metus“, – pasakoja.
Anot jo, kaimas vardą gavo nuo medinį dvarelį valdžiusio bajoro Martyno Švobo.
Šis vietiniams labai pasitarnavo, surašė švobiškiečiams švietėjiška prasme labai naudingą testamentą. Pagal jį, dvaro lėšomis turėjo būti išlaikomas mokytojas ir kunigas, mokytojas įpareigotas mokyti visus: ir evangelikų, ir katalikų vaikus. Testamentu prisakyta dvaro lėšomis pastatyti ir išlaikyti senelių bei invalidų prieglaudą. Tuo laiku gyvenvietei tai reiškė labai daug.
„Žmonės čia smalsūs ir išprusę, vis susiorganizuoja eiti į žygius per istorines vietas“, – dar prideda.
Pataikėme liūdną dieną
Dairomės po Švobiškį. Akį traukia išpuoselėtos sodybos, kaimo pakrašty matyti didelė parduotuvė, skersai kelio nemažas kultūros namų pastatas, už kelių žingsnių ir ambulatorija, kurioje dirba felčerė. Tik lange informacija, kad medikė dabar atostogauja.
Palei visą kaimą vingiuoja vandeningoji Mūša. Pakrantės žalios ir vaizdingos.
Prie bendruomenės namų sustoja automobilis, išlipusieji skuba ten, kur atvertos durys.
Kaimo gatve viena paskui kitą ateina dvi moterys, pasuka ten pat.
Jas užkalbinus paaiškėja, kad šiandien vargu ar rasim pašnekovų, daugelis sėdi šarvojimo salėje, tuoj tuoj laidotuvės, išlydės vietinio gyventojo brolį.
Juodai apsirengusi moteris padiktuoja kultūros namų vadovės Linos Bžėskienės telefoną.
Domina apylinkių istorija
L.Bžėskienės kabinete gausybė stiklainių su kažkokiom džiovintom medžiagom.
„Čia mano konservai, čia vyšnių ir slyvų kauliukai, obuolių sėklos, žievės, gilės ir kitoks gamtoj randamas gėris. Dar reikia varpų prisiskint, bet ištisai lyja“, – sako.
Iš laukų, miškų ir savo sodų surinktus dalykus panaudos rankdarbiams, kai susilėkusios moterys kibs į naujamečių žaisliukų gamybą.
Švobiškietės aktyvios, net visą dešimtmetį čia gyvuoja moterų šokių kolektyvas „Smilga“, direktorė jam ir vadovauja, pati šokius kuria.
„Anksčiau šokdinau vaikus, dabar mamas ir jų močiutes“, – sako muzikos pedagogė.
S.Velykio minėti žygiai – bendruomenių bendravimo rezultatas, keli kaimai keičiasi kultūrinėmis programomis.
Liepos pradžioje kas su dviračiais, kas su automobiliais ar pėsti vyko į Kalneliškius, ten vietinė bibliotekininkė buvo parengusi pažintinį turą to krašto istoriniais takais. Aplankė Didžiųjų Grūžių dvarą, sužinojo dvarininko Povilo Puzino 1880 metais pastatyto keramikos fabriko likimą.
Ten išdegti aukštos kokybės meno kūriniai keliavo po europines parodas, pelnydavo apdovanojimus, turėjo savo firminį spaudą. Fabrikas turėjo ir meno mokyklą, ruošė gabius jaunuolius. Deja, fabrikas bankrutavo, turtas išparduotas varžytynėse, caro valdžia iš pažangaus didiko atėmė bajorystės teises ir patį ištrėmė į Irkutską.
Anksčiau buvo žygis į Velniakalnį – istorinę bei aukščiausią Pasvalio rajono vietą.
Ten per Baltų vienybės dieną susiburia žmonės, akmeniniame aukure kūrena ugnį. Prieš kelerius metus Velniakalnyje pastatytas skulptoriaus Arūno Grušo suprojektuotas saulės laikrodis.
L.Bžėskienė mini ir organizuojamus protmūšius tarp švobiškiečių, grūžiečių bei kalneliškiečių.
Kol nepamatai trijų arkų
„Grūžiai turi muziejų, tad ir į jį žygį surengėm, bet ir pas mus muziejus yra“, – taria.
Muziejus užima dvi buvusios mokyklos klases. Išskirtinis tuo, kad jokia seniena neatvežta iš svetur, viskas sunešta vietinių žmonių, ką naudojo jų tėvai, seneliai ar proseneliai.
Savadarbiai mėtine spalva dažyti virtuvės baldai, lova su visais patalais, medinis lopšys, austinių rankšluosčių eilė, senos medicinos priemonės, verpimo ratelis, buities ir ūkio rakandai, tarpukario laikų spaudos leidiniai bei knygos ir daug kitokių įdomybių.
Važiuojam prie istorinio Švobiškio tilto, mat jis yra valstybės saugomas kultūros paveldo paminklas.
Siauras, betoninis, aukštai virš vandens iškeltas, lyg ir niekuo neypatingas, kol įsibridęs į pakrantės žoles nepamatai trijų jo arkų.
Arkinį 70 metrų ilgio ir 9,6 metro aukščio grakštų grožį suprojektavo vokiečių architektas, statė per karą sovietų armijos belaisviai. Jo paskirtis buvusi pravažiuoti siaurukui atkarpa Joniškėlis–Žeimelis.
Nudaužė kultūros paveldą
„Užpernai bandė pravažiuoti sunkiasvoris vilkikas ir nudaužė tilto galą, vos išsilaikė nenukritęs žemyn“, – sako mūsų palydovė.
L.Bžėskienė rodo posūkį į dar vieną kaimo istorinį objektą – užtvanką. Ji pastatyta 1919 metais užtvenkus Mūšos upę. Žmogaus rankų sukurtas dirbtinis krioklys ilgainiui įgavo natūralų gamtos veidą, tapo vienu gražiausių kaimo kampelių, bendruomenė čia įrengusi poilsiavietę.
„Tvenkinyje baltosios ir juodosios gervės bei juodieji gandrai lankosi, ne kartą juos čia esu mačiusi“, – sako moteris.
Pasak L.Bžėskienės, pastaraisiais metais užtvankos suformuotam grožio kampeliui iškilo grėsmė, iš gamtosaugininkų vis garsiau girdisi kalbos, kad užtvanką reikia griauti. Priežastis – dirbtinio krioklio neįveikia žuvys.
„Mums buvo pasakyta, kad negriautų tuo atveju, jei gyventojai savo lėšomis įrengtų žuvintakius, iškirstų užtvankoje latakus. Tam reikia per 30 tūkstančių eurų, bendruomenė tokių lėšų neturi“, – nerimauja pašnekovė.
Eilės Mildai ir vakarienė
Važiuojam į Vėlių kalnelį, dar vieną kaimo lankytiną vietą.
Aukštumėlė prisišliejusi prie senųjų kapinių, kur kauburėliai seniai su žeme susilyginę, likę tik keli akmeniniai kryžiai.
Kalnelyje pūpso keli dideli akmenys, per šventes tarnaujantys kaip aukuras, šalia jų guli ir dubenuotasis akmuo.
Vėlių kalnelis įkurtas Stanislavos Vaitekūnienės iš šalia esančių Nereikonių kaimo iniciatyva. Čia kaimas švenčia Mindaugines, kūrena ugnį ir gieda himną, čia rengia ir poezijos šventę, skirtą meilės deivei Mildai.
„Kartą darėm vyrų ir moterų dainų varžytuves, o kaip gražiai skambėjo, dainos tiesiog vandeniu plaukė“, – pasakoja.
Švobiškyje daug patriotų, tad buvo populiarios vėliavos spalvų vakarienės: geltona, žalia, o šiemet liepos 6-ąją – ir raudona.
Dalyviai paisė spalvinio aprangos kodo, valgį atsinešė patys, vėliavos spalvų tortą iškepė L.Bžeskienė.
Kaime kaimiškumo nebedaug
O kaip yra su kaimišku kaimo gyvenimu? Ar dar laiko kas gyvulių, naminių paukščių?
„Vištas aš ir pati laikau, o karvės apylinkėse tik dvi, pas mano šokėjas Odetą ir Ritą. Odeta pati dar ir nuostabaus gardumo sūrius spaudžia“, – sako.
O.Rapkevičienės sodyba šiek tiek už Švobiškio, jos baltmargė raguotoji ganosi prie pat namų, švarutėlė, lyg parodai paruošta. Šeimininkė pas savo numylėtinę eina su obuolių lauknešėliu, kad toji fotografui papozuotų.
Žiaumodama obuolį karvė kaip reikalas dantimis grybšteli, moteriai iš piršto pasipila kraujas.
O.Rapkevičienė patikina, kad gyvulys taip pasielgė ne iš piktumo, tiesiog būna, jog karvė kąsdama apatiniais dantimis užkliudo ir tai, ko nereikia.
Gaidžio vardas Gaidelis
Aprodydama savo vištyną L.Bžeskienė glėbyje atsineša numylėtinį – baltą gaidį. Jį užsiaugino nuo viščiuko, tad paukštis, pašauktas Gaideliu, ima aplink šeimininkę rėžti sparną.
„Dar esu kačių mylėtoja, vienu metu jų net šešiolika turėjau“, – prisipažįsta, kam jaučia silpnybę.
Pasak pašnekovės, anksčiau kaime ne vienas karvių turėjo, bet kai smarkiai nukrito pieno supirkimo kainos, visi išsipardavė.
„Prieš porą metų ir aš buvau dvi telyčaites nusipirkusi, norėjau užsiauginti, bet vyras juokėsi, kad nieko nebus, kas melš, kai aš renginiuose iki nakties užsibūsiu. Taip ir nutiko, teko parduot“, – vėlgi šypsosi.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Į Švobiškį atsitiktinai nepateksi, jis tolokai nuo magistralinių kelių, bet pasukti vieškeliais verta, kaimas įdomus ir istorine, ir kultūrine prasme.
2. Vokiečių architekto projektuotas tiltas kadaise buvo skirtas siaurukui pervažiuoti iš vieno Mūšos kranto į kitą, dabar jis priskirtas valstybės saugomam kultūros paveldui.
3. Šalia senų kapų įkurtas Vėlių kalnelis.
4. Švobiškio autobusų stotelę žymi laivas, sufleruojantis, kad kaimas yra prie vandens.
5. Vėlių kalnelin atritinti akmenys praverčia kaip aukuras, čia švobiškiečiai per Mindaugines gieda himną.
6. ir 7.Važiuojant per Švobiškį matyti, kad vietiniai yra tvarkingi ir mėgsta grožį, sodybos skoningai išpuoselėtos, namai atnaujinti.
8. Visa galva pasinėrusi į kultūrinę veiklą L.Bžėskienė dar spėja ir namų ūkį apeiti.
9. Vieną karvutę dar laiko ūkininkė O.Rapkevičienė, pati ir gardžius sūrius daro.
10. Žmonėms nerimą kelia gamtosaugininkų užmojai griauti senąją užtvanką.
11. Buvusioje mokykloje įrengtas muziejus, eksponatus sunešė patys švobiškiečiai.
12. Dalį šios trobos nusipirkusi žvejų draugija savojo galo langus papuošė naujais apvadais.
13 Aukštumėlėje stūkso kukli reformatų bažnyčia.
A.Švelnos nuotraukos
