„Visi mano parapijiečiai yra rusakalbiai, tad jei imčiau mišias laikyti ukrainietiškai, dauguma išsilakstytų, be to, Maskva į mūsų darbą nesikiša ir apie politiką cerkvėje nekalbame“, – taip Charkive aiškino 58 metų stačiatikių vienuolis, archimandritas Nikodimas Sylko.

Su vienuoliu susipažinau karo pradžioje prieš pustrečių metų, kai Charkivą okupantai buvo apsupę ir įnirtingai bombardavo, siekdami užimti. Mieste buvo uždarytos beveik visos parduotuvės, ir žmonės maisto prašyti ėjo į bažnyčias, nes ten jo atveždavo savanoriai iš kitų regionų.

N.Sylko dirbo arčiausiai viešbučio esančioje cerkvėje, tad pro šalį eidamas ryžausi užkalbinti ir vienuolį, ir parapijiečius. Pastarieji neslėpė nustebimo ir pasipiktinimo, kad juos, rusakalbius, puola ir žudo Rusijos kariai. Vienuolis irgi baisėjosi karu, tačiau kaltininkais vadino ne tiek Kremlių, kiek žmonių nusisukimą nuo Dievo.

Nuo to laiko maždaug kas pusmetį užeinu pas vienuolį pasisveikinti ir trumpai šnektelėti. Sužinojau, kad parapijiečiai renka ir veža paramą Ukrainos kariams, tačiau perka ne ginklus, o maisto produktus ir drabužius.

Prieš kelias savaites vienuolio ryžausi paklausti, kodėl jo vadovaujama cerkvė tebėra pavaldi Maskvai, o ne Kyjivui. Tada ir išgirdau paaiškinimą, kad parapijiečiai išsilakstytų, o cerkvė į politiką nesikiša.

„Visų Maskvai pavaldžių cerkvių vadovai panašiai teisinasi, nors iš tikrųjų bijo užrūstinti rėmėjus ir nenori prarasti pajamų. Rytų Ukrainoje tie dvasininkai, kurie dirbo Maskvai pavaldžiose cerkvėse, gyveno sočiai, o tokie kaip aš kentėme nepriteklių“, – pasakojo šventikas Olegas Kozubas.

Visos lėšos – rusiškai cerkvei

56 metų vyriškis vadovauja nedidelei medinei Šv. Mykolo cerkvei, esančiai vos penkiolika kilometrų nuo Lipcių fronto linijos. Pirmąją karo dieną Olegas išvežė savo šeimą pas gimines toliau nuo Rusijos pasienio, o pats grįžo pas tikinčiuosius į cerkvę, nors į kaimelį jau buvo įžengę okupantai.

„Išvažiuojant iš Charkivo patikros punkte mūsų kariai nustebę kraipė galvas, kai pasakiau, kur važiuoju, tačiau nedraudė. Galėjau tą rytą žūti, nes vos įėjus į cerkvę gatvę suvarpė „Grad“ bombos“, – sakė šventikas.

Olegas užaugo už šimto kilometrų nuo Charkivo esančioje ir netoli Rusijos pasienio įsikūrusioje Veliky Burluk gyvenvietėje. Ten jo mama dirbo ukrainiečių kalbos mokytoja. Nei vaikystėje, nei paauglystėje Olegas cerkvės nelankė, nes visame rajone nė vienos neliko po to, kai 1920 metais Maskvos nurodymu komunistai ėmė jas griauti.

Cerkvėje Olegas ėmė lankytis atlikdamas karinę tarnybą Rusijos šiaurėje, kai pasibaisėjo keikūnais ir alkoholikais bendraamžiais. Grįžęs į mokslus Charkive vaikinas susibičiuliavo su universitete tikybą dėsčiusiu šventiku, ir šio paragintas pats nusprendė juo tapti.

Kyjivui prieš 29 metus nusprendus Charkivo priemiestyje pastatyti ukrainietišką cerkvę, šventiku į ją buvo pasiųstas Olegas. Pagal planą, iš pradžių turėjo iškilti nedidelė medinė koplyčia, o vėliau mūrinė erdvi cerkvė ir dviejų aukštų namas šventiko šeimai.

„Vos paklojus pamatus už poros kilometrų netikėtai ėmė dygti kita cerkvė, pavaldi Maskvai. Jai pinigai plaukė įvairiais kanalais, o mes iš niekur negavome paramos, todėl cerkvės nepavyko pastatyti net per trisdešimt metų, tad vis dar meldžiamės mažoje medinėje koplyčioje, suręstoje tikinčiųjų lėšomis“, – kalbėjo Olegas.

Kai kaimo mokykloje žiemą sugedo tualetas ir tėvai kreipėsi į seniūną skirti lėšų remontui, kad vaikams nereikėtų šalti lauko tualete, seniūnas atrėžė, jog pinigų tam nėra, nes iš viršaus atėjo nurodymas visas laisvas lėšas pervesti maskvietiškos cerkvės statyboms.

Užkalbinti vietos verslininkai ir net regionui atstovaujantis parlamentaras tada Olegui irgi prasitarė gavę „patarimą“ jo statybos nešelpti.

Žadėtosios cerkvės nepastatė

Didelė ir puošni rusiška cerkvė iškilo greitai, o per jos atidarymą popas Olegui pasiūlė: „Pereik į mūsų bažnyčią ir gyvensi neturėdamas problemų.“

Ukrainietis neperėjo, todėl daugybę metų su šeima kentė nepriteklių – net žiemą pas tikinčiuosius važiuodavo dviračiu, o šeima neretai maitindavosi vien pačių kepta duona.

Dėl lėšų trūkumo taip ir nebuvo suręsta nei mūrinė cerkvė, nei žadėtas namas jo šeimai, o pamaldas ir toliau tenka laikyti ankštoje koplytėlėje. Olego teigimu, iš Ukrainos prezidentų tik Viktoras Juščenka tinkamai rėmė ukrainietiškas cerkves, o valdant kitiems pagalbos trūko arba išvis nebuvo.

„Jūs Lietuvoje ir visoje Europoje iki galo nesuvokiate, kokį lygį rusifikacija čia buvo pasiekusi. Per pustrečių metų vykstantį karą Vakarų Ukrainoje neliko nė vienos maskvietiškos cerkvės, nes tikintieji pareikalavo pereiti Kyjivo globon, tuo tarpu visame Charkivo regione tik viena cerkvė išsižadėjo nuolankumo Maskvai“, – sakė Olegas.

Šventikas visgi pastebi savojoje apylinkėje prasidėjusias teigiamas permainas. Tie kaimiečiai, kurie kažkada sveikindavosi su maskvietiškos cerkvės šventiku, o pamatę Olegą demonstratyviai nusisukdavo, dabar jau vis dažniau eina į jo pamaldas. Tuo tarpu rusiškos cerkvės tarnautojai man išsidavė, kad į pamaldas ateinančių sumažėjo trigubai.

Kad daugėja parapijiečių, pastebi ir Sumų regione Konotopo miesto Dievo motinos soborui vadovaujantis 47 metų šventikas Pavelas Kuzas. Tačiau dvasininkas apgailestavo, kad kelis dešimtmečius iki karo Ukrainos valdžia pro pirštus žiūrėjo į tai, jog Maskva plečia sau pavaldžių bažnyčių tinklą.

Įskundė maskvietiškų cerkvių šventikai

Kremlius neslėpė įniršio, kai 1991 metais nepriklausomybę paskelbusi Ukraina paragino pravoslavų cerkves tapti pavaldžiomis Kyjivui. Rusija prašė Konstantinopolio nesuteikti Ukrainos cerkvėms savarankiškumo statuso, o taip atsitikus, jas šmeižė ir didino slaptą paramą toms, kurios liko ištikimos Maskvai.

2022 metais Rusijos kariams įsiveržus į Ukrainą ir artėjant prie Konotopo, ukrainiečių žvalgyba perspėjo šį šventiką kuo greičiau išvykti, ir šiam pavyko pasprukti iš jų panosės.

„Tėvynę ginu vien maldomis, tačiau vis vien tapau okupantų taikiniu ir buvau įtrauktas į skubiai likviduotinų asmenų sąrašą. Įskundė maskvietiškų cerkvių šventikai, niršę už tai, kad sugebėjau pervilioti daugumą tikinčiųjų ir aukštinau tautiškumą“, – sakė P.Kuzas.

Vakarų Ukrainos mieste Ivano Frankivske užaugęs P.Kuzas į Konotopą dirbti buvo atsiųstas prieš 6 metus, kai čia vos viena iš dešimties cerkvių buvo pavaldi Kyjivui. Per tą laiką pavyko pastatyti tris, o priemiestyje dar dvi ukrainietiškas cerkves, kuriose tikinčiųjų jau apsilanko daugiau nei kad rusiškose.

„Konotopas užima ypatingą vietą šalies istorijoje, nes čia 1659 metais Ukrainos kariai pasiekė pačią didžiausią istorinę pergalę prieš maskvėnus, nors šių buvo dvigubai daugiau. Tačiau Kremlius šį gėdingą pralaimėjimą siekė ištrinti iš istorijos – apie jį neleista užsiminti nei vadovėliuose, nei vietos kraštotyros muziejuje“, – pasakojo P.Kuzas.

Prie cerkvės – šlovės alėja karo su Rusija didvyriams

Šventikas priminė, kad sovietmečiu į Konotopą buvo privežta tiek daug rusakalbių, jog jie čia ėmė dominuoti. Vietos deputatų nutarimu, net Ukrainai atgavus nepriklausomybę, toliau kasmet buvo švenčiamas ne istorinis mūšis, bet išvadavimas iš fašistinės Vokietijos, taip diegiant Kremliaus melą, jog Rusija yra tautų išvaduotoja, o ne pavergėja.

P.Kuzo iniciatyva ties soboru buvo įrengta šlovės alėja Konotopo mūšio vadams bei dabartinio karo su Rusija didvyriams. Nuotraukose yra įamžinti ir aštuoni nuo priešo kulkų žuvę pravoslavų cerkvės šventikai.

Patį žiauriausią susidorojimą nuo okupantų patyrė keturi protestantų bažnyčios Dievo apsireiškimas nariai 2014 metais Slovianske.

„Mano keturiasdešimtmetį vyrą diakoną Volodimyrą kartu su kitais trimis bažnyčios tarnautojais okupantai suėmė, visą naktį žiauriai kankino, o paryčiais pamiškėje sušaudė ir sudegino mašinoje, norėdami nuslėpti nusikaltimą“, – pasakojo 46 metų Lena Veličko, po sutuoktinio nužudymo viena pati turėjusi auginti aštuonis vaikus.

L.Veličko įsitikinusi, kad šias žudynes okupantai surengė siekdami pagąsdinti, kad išsinešdintų visi Maskvai nepavaldžių bažnyčių vadovai.

Prierašai po nuotraukomis:

Vienuolis N.Sylko tikino, kad į politiką cerkvė nesikiša ir nurodymų iš Kremliaus negauna.

Aštuonis vaikus su žmona auginusį Dievo apsireiškimo bažnyčios diakoną Volodimyrą Veličką 2014 metais Slovianske okupantai sušaudė ir sudegino.

Nužudytiesiems Slovianske yra pastatytas paminklas.

Prie Konotopo soboro įrengta karo su Rusija didvyrių alėja.

E.Butrimo nuotraukos