Unikali uniforma lyg magnetu traukia

Uniforma – iš kino filmo

Rokiškio rajone, Panemunyje, gyvenantis 49 metų Andrius Palivonas, dalyvaudamas valstybės šventėse, visuomet patraukia aplinkinių dėmesį. Rimtos veido išraiškos, tiesus kaip styga vyras iš visų išsiskiria ypatinga apranga – tikslia 1939 metų šaulio uniformos kopija.

Drabužis buvo naudojamas filmuojant filmą apie partizanus „Vienui vieni“.

Žinovai iš vieno žvilgsnio perpranta, kad tai ne kokia nors Kinijoje siūta uniforma, ir priėję smalsauja, iš kurgi ją gavo. O ir vaikai, jaunieji šauliai, per renginius prašo kartu nusifotografuoti.

Paklaustas, ar nenorėtų įsigyti ir originalo, pašnekovas sakė net neįsivaizduojantis, kur būtų įmanoma jį gauti. Nebent pamatyti Vytauto Didžiojo karo muziejuje, ir tai – dar nežinia.

„Originalių tarpukario Lietuvos karininkų uniformų beveik neišliko. Partizanai nuotraukose dažniausiai vilki tiktai uniforminį švarką arba kelnes, dar avi batus, o jeigu kas ir turėjo visą komplektą, tai miške per metus dvejus vis tiek jų uniformos virto skudurais“, – aiškino A.Palivonas.

Jo žiniomis, originalių uniformų turi privatūs kolekcininkai, bet šie nesigarsina. Jų kaina priklauso nuo būklės, komplektacijos, koks karininko laipsnis, ir gali siekti 30–40 tūkstančių eurų.

Pasiūlė pirkti gatavą

A.Palivonas jau senokai pasvajodavo rasti audinio, panašaus į partizanų uniformos medžiagą, ir siuvėją, kuris sugebėtų pagal pavyzdį pasiūti uniformą.

Bet kartą per renginį Panemunyje, prie partizanams skirto paminklo „Angelas“, apie tai įsišnekėjo su Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose direktoriumi Valiumi Kazlausku. Šis patarė kreiptis į Kauno technologijos universiteto dėstytoją Ramūną Skvirecką, nes jo pomėgis – restauruoti senas uniformas.

Pastarasis A.Palivonui pasakė, kad kaip tik turi itin geros kokybės kopiją ir gali jam parduoti.

„Pagalvojau, kam man vargti ieškant siuvėjo. Be to, net patyrusiam siuvėjui tai būtų sudėtinga užduotis, o čia – kopija, itin tiksliai atitinkanti šaulio uniformą“, – aiškino pašnekovas.

Nebent šiek tiek skiriasi kepurė ir apykaklė.

R.Skvireckas jam papasakojo, kad iš viso turėjo 300 metrų baltarusiško milo, pagaminto prieš tris dešimtmečius. Vienai uniformai sunaudojami 6 metrai audinio. Jo belikę vienai uniformai.

Pagal milo storį, spalvą ir tekstūrą, geltonus apvadus ant rankovių ir kepurės A.Palivonas sprendžia, kad tokia veikiausiai buvo šaulių karininko uniforma.

Saugo ir valstybės šventėms

Apsirengęs šaulio uniformą A.Palivonas iš karto pasitempia. Mat drabužis apspaudžia kūną, įrėmina kaip moterį korsetas. Judesiai laisvi, bet apsirengus uniforma atrodo kaip nulieta. Ji papuošta geltonomis juostelėmis ant antpečių ir kepurės, o vidinėje švarko pusėje – spaudas, rodantis, kur ir kada drabužis buvo pasiūtas.

Uniforma šiek tiek mažoka, todėl net žiemą A.Palivonas po ja vilki tik apatinius marškinėlius. Bet nesušąla, nes daug bėgioja, dalyvauja maratonuose ir yra užsigrūdinęs.

Vyriškis vaidina teatre, todėl turi su kuo palyginti savo uniformą, mat jos specialiai siuvamos spektakliams. Bet pastarosios – ir iš prastesnės medžiagos, ir kur kas laisvesnės, nesujuostos diržu ir kabančios kaip maišai.

Paklaustas, ar gavęs partizano vaidmenį į sceną lipa vilkėdamas saviškę uniformą, pašnekovas net rankom sumojavo.

„Ką jūs! Ši uniforma – tik partizaninių kovų paminėjimams, valstybės šventėms. Juk tokios antros greičiausiai jau nenusipirksiu“, – paaiškino.

O ir kaina tokia, kad drabužį verta saugoti, – 800 eurų.

Jei būtų originalas, kalbėtų iš kitos vietos

A.Palivonas turi ir originalius partizano akinius. Jie pagaminti 1943 metų gegužės 5 dieną, skirti trumparegiams, o rėmai greičiausiai sidabriniai.

Pašnekovo regėjimas šiek tiek geresnis nei šių akinių lęšiai, bet trumpam gali užsidėti, nes atitinka atstumai tarp vyzdžių centrų. Prie akinių buvo ir geležinis dėklas su vokišku užrašu.

Akinius jis įsigijo laimėjęs aukcioną Vokietijoje.

Specialus uniformos diržas yra vermachto originalas. Tokie kainuoja ir po 400 eurų, bet A.Palivonui taip pat aukcione pavyko įsigyti už 40 eurų.

Retas istorijos mėgėjas ar kolekcininkas turi originalius automato MP-38 dėtuvių krepšius, kokius parodė turintis pašnekovas. Jis tikino, kad originalus lengva atskirti nuo kopijų – pagal žymėjimą ir medžiagą.

Tai gal ir automatas yra originalas?

„Jei būtų originalas, kalbėčiau iš kitos vietos – kalėjimo“, – juokėsi A.Palivonas.

Bet po to patvirtino, kad ir automato kopija beveik niekuo nesiskiria nuo originalo, net sveria lygiai tiek pat kiek tikras ginklas. Internete yra kiniškų kopijų, bet prasto pakaitalo jis nenorėjo.

Batų mainai pavyko

Paklaustas, kiek galėtų atsieiti visa jo įsigyta amunicija ir ar žmona Rasa nesibara dėl tokių pirkinių, A.Palivonas skaičiavo, kad išeitų mašina – apie 4 tūkstančius eurų.

„O žmona sužino kainą, kai jau vėlu bartis“, – pokštavo vyras, bet paaiškino, kad ji palaiko jo pomėgį, supranta įsigytų daiktų vertę.

Svarbią vietą kolekcijoje užima vermachto kareivio žetonas. Ant jo būdavo įspaustas vardo ir pavardės trumpinys bei dalinys. Jei žūdavo, žetoną perlauždavo ir vieną dalį užkišdavo už bato aulo, o kitą su žuvusiojo daiktais išsiųsdavo jo artimiesiems.

„Vokiečiai labai preciziškai žiūrėjo į šiuos dalykus, tik rusai dingsta „be žinios“ ir masiškai“, – palygino pašnekovas.

Atskira istorija – apie batus. Panašius batus į A.Palivono turi Vytauto Didžiojo karo muziejus. Bet vyriškis dar neišsiaiškinęs, kas jo turimus nešiojo, galbūt net pulkininkas.

O šie batai, galima sakyti, kaip iš dangaus nukrito.

Buvo laikas, kai A.Palivonas laikė gyvulių ir samdė padėjėją. Kartą jis atėjo su tokiais batais, kad pašnekovui iškart parūpo, iš kur juos gavo.

Žmogus pasakė, kad šiuos batus turėjo dar jo senelis. Jis iš karto sutiko su mainais – atidavė už paprastus šiuolaikiškus aulinius batus.

„Intuicija manęs neapgavo, manau, kad šiems batams apie 100 metų“, – spėjo A.Palivonas.

Bet batai taip gerai atrodo – nesunešioti, blizga, tad gal atnaujinti? Vyras užtikrino, kad niekas nedaryta, net siūlės – tos pačios.

Spektakliai – kaip trilogija

A.Palivonas pametęs galvą ir dėl istorinių knygų, galėtų bibliotekoje būti per dienas, nes ten praranda laiko nuovoką.

Jis prisiminė, kaip penktoje klasėje mokytoja parodė Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“. Ir jis, ir bendraklasiai iš nuostabos net išsižiojo. Daugelis galbūt nustebo, kad knyga tokia stora, ir ją pamiršo, o A.Palivonas ėmė skaityti.

Namuose irgi pilna knygų – perskaitytų ir dar laukiančių savos eilės. Tam reikia laiko, o kaip tik jo ir trūksta.

Su Salų dvaro teatru jis vaidina Eligijaus Daugnoros pastatytame spektaklyje „Bunkeris“ pagal V.V.Landsbergio pjesę. A.Palivonas vaidina partizanų vadą, o drama pasakoja apie laisvės gynėjus išdavusį rašytoją Kostą Skinkį. Jis yra Kosto Kubilinsko prototipas.

Pašnekovas sakė dar nėra buvę, kad nors keli žiūrovai nenubrauktų ašaros.

Su Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo teatro studija jis vaidina Jono Buziliausko pastatytame spektaklyje „Valdovas“ pagal Vinco Mykolaičio-Putino dramą.

Ištrauką rokiškėnai rodė ir pernai Dainų šventėje, tai buvo įspūdingiausias pasirodymas.

Jis pamena ir savo debiutą E.Daugnoros režisuotame spek-taklyje „Aš tave užmiršau“.

Spektakliai „Aš tave užmiršau“ ir „Bunkeris“ yra iš trilogijos apie tremtį, holokaustą, pokarį – didžiausius tautos skaudulius, trečiasis spektaklis – Rokiškio liaudies teatre pastatytas „Malyš“.

Dar su Pandėlio daugiafunkcio centro teatru A.Palivonas vaidina E.Daugnoros spektaklyje „Pagunda“ pagal Balio Sruogos komediją.

Trumpoji treniruotė – tik ne į darbą

Paklaustas, ar turi laisvų savaitgalių, pašnekovas sakė ir pats skaičiavęs. Nuo gegužės iki spalio tokių buvo vos penki. Žiemą truputį lengviau, per mėnesį kartais išpuola net po tris savaitgalius, kuriuos gali leisti namuose.

Mat, be teatro, A.Palivonas dalyvauja bėgimuose ir maratonuose.

15 kilometrų keturis kartus per savaitę – trumpoji jo treniruotė.

„Kolegos klausia, kodėl nebėgu į darbą. Ogi todėl, kad ši distancija man būtų gerokai per trumpa“, – šypsosi pašnekovas.

Jis dirba Pandėlio seniūno pavaduotoju, tad iki darbo susidaro 7 kilometrai.

Pašnekovas sakė, kad po darbo neskubėdamas bėgioja maždaug valandą ir dvidešimt minučių. Nesvarbu, ar lauke lyja, sninga, ar saulė plieskia – taip jau 7 metus.

Bet patikino, kad kitaip savo gyvenimo nebeįsivaizduoja.

„Po dvylikos bėgimo minučių pradeda gamintis laimės hormonai endorfinai, ir tai tampa tam tikra priklausomybe“, – kalbėjo jis.

Kitiems patartų pradėti nuo pusės kilometro ir atidžiai klausyti kūno siunčiamų signalų. Jeigu pradeda skaudėti, vadinasi, kažkas negerai.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Spektaklis „Valdovas“ – tai drama apie žmogiškumą, garbės ir laisvės sampratą. Kairėje – A.Palivonas, dešinėje – Ramūnas Traškinas.

2. Plunksnočių miške pažymint kraštietės partizanės poetės Dianos Glemžaitės 100-ąsias gimimo metines, su A.Palivonu fotografavosi jaunieji šauliai.

3. Vasario 16-ąją Sėlynėje A.Palivonas dalyvavo pagerbiant žuvusius partizanus.

4. Dar nėra buvę, kad per spektaklį „Bunkeris“ bent keli žiūrovai nenubrauktų ašaros. Viduryje – režisierius E.Daugnora.

5. Biržų bėgime 21 kilometras A.Palivonui – tik pasimėgavimas.

6. A.Palivonas (dešinėje), vilkėdamas išskirtinę šaulio uniformą, iš karto pasitempia.

7. Spektaklyje „Bunkeris“ aktoriai išgyvena daugybę skirtingų emocijų.

8. Po spektaklio „Valdovas“. Iš kairės: Giedrius Kujelis, Justė Gasparavičiūtė, Andrius Palivonas, Vidmantas Zakarka.

9. Kur meilė nuves Maurą (A.Palivonas) ir Gerdą (Lina Matiukaitė)?

Nuotraukos iš asmeninio albumo