Liaudies muzikanto įvaizdis
Sėdintis prieš mane vaikinukas atrodo taip, tarsi būtų jau nugyvenęs pusę amžiaus: dideliais raginiais akiniais, kaimietiško stiliaus kepure su snapeliu, netgi truputį pasuktu į šoną. Apsirengęs languotais marškiniais – tokiais paprastai rengiasi liaudies muzikantai.
„Mano gal toks įvaizdis, aš su kepuriuku. Atsiminkim, man dar tik dvidešimt metų. Toks „pacukas.“ Mėgstu ir į treningus įšokti ar elektroninės muzikos pasiklausyti, nesu vien tik visiškas šimtaprocentinis inteligentas. Aš paprastas, tik mano pomėgis įdomus. Nors jis gal neturėtų būti pomėgis, nes čia mūsų liaudies kultūra“, – prabyla mano herojus gražia biržiečių tarme.
Taip, tai tas pats Pijus Gurskas, socialinių tinklų platybėse išgarsėjęs Aukštaičio pseudonimu. Juo visi žavisi.
„Toks jaunas ir tokias gražias dainas dainuoja“, „Kaip gera klausytis jaunystės dainų“, „Dainavome kartu ir šluostėmės ašaras“, – tokie komentarai socialiniuose tinkluose po kiekvienos atliktos dainos.
Surado sau porininką
Kol kas vaikino karjera trumpa – tik šių metų vasarį jis įkėlė pirmąjį įrašą. Ir iškart užgriuvo populiarumo lavina.
Vaikiną jau kviečia koncertuoti į privačius pobūvius, vestuves, bendruomenių šventes.
Kartais internete jis pasirodo vienas ir padainuoja tik vieną dainos posmelį, kartais su draugu, taip pat biržiečiu Leonu. O koncertuoja jau dviese – vienas groja armonika, kitas kontrabosu.
Vaikinas negali paaiškinti, kodėl pasirinko Aukštaičio pseudonimą. Bet ir aiškinti nereikia – jis juk toks yra, gyvena Aukštaitijoje.
Jis yra įvaldęs armoniką, fleitą, gitarą, pianiną, liaudies muzikos instrumentus dambrelius, skudučius, kankles.
„Kaip geras liaudies muzikantas pasakytų, groju visais instrumentais, bet nė vienu negroju gerai“, –šaipėsi iš savęs vaikinas.
Išties jis savęs neaukština ir negražina – tiesiai rašo, kad yra užstalės dainų atlikėjas. Bet šalia jų išgirstame ir labai gražių, autentiškų liaudiškų dainų bei melodijų, o tai ypač džiugina širdį.
Nelankė pamokų
Pijus dar labai jaunas, bet kalba atsargiai, išlieka paslaptingas, neatskleidžia kaimo, kuriame gyvena netoli Papilio, pavadinimo. Net vardo draugės, paskatinusios jį pradėti muzikanto ir dainininko karjerą socialiniuose tinkluose, neatskleidžia.
Trejų metų Pijų į sceną išvedė Papilio mokyklos mokytoja Vigilija Macienė. Ji pirmoji pastebėjo, kad berniukas turi gražų balsą ir gerą klausą. Dar vaikas būdamas jis jau dalyvavo populiariajame televizijos konkurse „Dainų dainelė“.
Pijus norėjo groti ir dainuoti. Važinėjo iš Papilio į Biržus, pažinojo daugelį gimnazistų, o pradėjęs mokytis „Saulės“ gimnazijoje nesunkiai integravosi į vietos miestiečių būrį.
Brazdino gitarą, sportavo, tik į mokslus per daug nesigilino. Ne visas pamokas lankė.
„Tuo metu visi Biržai buvo užsikrėtę boksu. Nuo dvylikos iki penkiolikos metų treniravausi ir grojau, bet patyriau kojos traumą – ir treniruotės pasibaigė“, – prisiminė jaunasis pašnekovas.
Liko vienintelė aistra – muzika. Muzikos mokykloje lankė fleitos klasę, bet greitai susidomėdavo ir kitais liaudies instrumentais.
Ypač patiko groti Biržų krašto skudučiais, penkiastygėmis, septyniastygėmis kanklėmis.
Kartą mokytoja pakvietė prisijungti prie folkloro ansamblio.
„Taip įsivažiavau su ta muzika, kad nelabai į pamokas ir beėjau, visada grojau. Jau žinojau, kurių dalykų nelaikysiu egzaminų, nelaikiau matematikos. Kur dėtis su tokiais mano mokslais? Tik į menus. Nutariau nekovoti su vėjo malūnais“, – prisipažino.
Kai negrodavo, skaitydavo per biržiečių folkloro ekspedicijas surinktą medžiagą, klausėsi dainų įrašų.
Vienut vienutėlis visam kurse
Jo draugas Leonas mokosi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vargonininku. Pijus irgi susižavėjęs vargonais.
Kiek būna džiaugsmo, kai Vabalninko Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios klebonas leidžia jam pagroti vargonais. Tais pačiais, kuriais XIX amžiaus pabaigoje dirbdamas vargonininku ir choro vadovu vargonavo kompozitorius Juozas Naujalis.
P.Gurskas irgi buvo įstojęs studijuoti etnomuzikologijos Muzikos ir teatro akademijoje.
Bet studijavo… vienas.
„Buvo nejauku akis į akį sėdėti su dėstytoju. Į bendras paskaitas ateidavo kelios vyresnių kursų merginos, bet vienas prieš vieną visą laiką jausdavausi kaip per egzaminą, – prisiminė Pijus.
Tad dar net nebaigus pirmo kurso biržietį apniko abejonės, ar čia jo vieta. Viskas baigėsi tuo, kad jis pasiėmė akademines atostogas. Tik negrįžo namo, liko sostinėje.
Grojo ansamblyje „Apynys“, bet ir ten nusibodo, mat jautė, kad netobulėja.
Tada išėjo į Lietuvos kariuomenę savanoriu.
Praėjus metams grįžo į studijas, bet greit galutinai apsisprendė palikti akademiją ir Vilnių.
Ištraukė iš kambario
„Sėdėjau namie, grojau ir dainavau. Kartą draugė sako: ko tu čia vienas sau groji? Nufilmuosiu ir įkelsiu į internetą“, – prisiminė vaikinas.
Socialinių tinklų galią jis pajuto netrukus – pasipylė sekėjai.
Kur tik Pijus ėjo, visur dainavo ir grojo. Namuose, sode, kieme, šalia įžymesnių Papilio pastatų.
Primirštos liaudiškos dainos, ištrauktos iš folkloro lobyno, žadino visų smalsumą. Žavėjo vaikino nuoširdumas, ypač, kad toks jaunas, o traukia senelių dainas.
„Kaip ir daugumai lietuvių, manau, iš provincijos kilusių, tos dainos suvirpina širdį. Peržiūriu ir senus folkloro ekspedicijų įrašus. Surandu kaimo muzikantą, senuką, traukiantį armoniką, plėšiantį iš dūšios dainą. Man ji daugiau paliečia širdį negu visiškai išdailinta popso daina“, – prisipažįsta.
Ieško dainų archyvuose
Pijus dainas randa tautosakos archyvo duomenų bazėje, Teatro ir muzikos akademijos folkloro ekspedicijų, Lietuvos televizijos tuometinės „Gero ūpo“ laidos archyvuose.
Mokosi iš senų žmonių: jie padainuoja, jis užsirašo.
Jam pačiam būna netikėta atrasti vieną ar kitą dainą. Pavyzdžiui, vienoje Klaipėdos krašto vestuvių dainoje nepiktai pašiepiama jaunoji, kam ši teka už neturtingo jaunikio:
„Mažas, mažas staleliukas, neparein net buteliukas, kam ėjai, kam tekėjai už to biedno bernelio“ arba „Maža, maža galvelytė, neparein net utėlytė.“
Dviem draugams muzikantams ši vasara, kad ir su lietumi, bet karšta. Jie neturi nė vieno laisvo savaitgalio.
„Buvome Suvalkijoje padainuoti. Labai smagu buvo, gražių vietų pamačiau. Supratau, kad Lietuvos regionai labai skiriasi. Žemaičiui linksma, bet jo veidas rimtas. Aukštaičiai linksmesni ir nuoširdesni“, – pasakojo Pijus.
Vaikinai ilgiausiai groja ir dainuoja dvi valandas. Ilgiau fiziškai neištemptų.
Jaudinasi dėl paveldo
Pijus atrado dar vieną užsiėmimą. Pasakoja apie Biržų krašto žymias vietas. Trumpai, neišsiplėsdamas, akcentuodamas tik pagrindinius faktus.
Kartais stovi prie buvusio grūdų sandėlio Kupiškio rajone ar prie Vinco Mykolaičio-Putino žmonos kapo Biržų rajone, Deikiškių kaime.
„Kiekvienas kraštas turi savo grožį ir savų istorijų. Susidomėjau jomis per folklorą. Skaitau apie Papilio kraštą, apie kokį nors kaimelį, ir aš žinau, kad tas kaimelis netoli, galiu iki jo nueiti per dvidešimt minučių. Man įvyko toks nušvitimas, kiek daug magiškų dalykų čia įvykę. Ypač Papilyje, toks mažas miestelis, kiek daug čia istorijos, kiek didikų praėjo pro tą kraštą, nuo Radvilų iki prancūzų buvusių grafų“, – pats stebėjosi.
Jam labai skauda širdį matant, kaip tas paveldas griūna.
Neišsižada savo tarmės
Pijui patinka kalbėti tarmiškai, taip kalbėjo ir Vilniuje studijuodamas.
„Nesistengiau kalbėti literatūrine kalba, šioje vietoje esu žemaitiško charakterio. Nemanau, kad čia yra kažkokio mužikiškumo parodymas, nors daugelis taip ir įsivaizduoja. Pats suprantu, ką kalbu, o literatūrinė kalba tegul lieka rašymui“, – įsitikinęs.
Taip paprastai Aukštaičiui nepaskambinsi. Jis atsiliepia tik parašius žinutę ir susitarus dėl laiko.
„Man daug žmonių skambina, negaliu ištisai kalbėti. Susitariam, parašo žmogus, kada gali. Čia kaip darbo dalykas kalbėtis su klientais. Juk aš irgi turiu kitų užsiėmimų, mėgstu pažvejoti, privalau buities darbus atlikti“, – paaiškina.
Gal jau susirgo žvaigždžių liga, nes išpopuliarėjo? Žmonės prieina, prašo nusifotografuoti, pagiria, kad nepamiršta liaudies kūrybos.
„Jeigu pasikelsi, gyvenimas labai greitai moka nuleisti ant žemės per kažkokius kitus įvykius. Nėra ko keltis. Aš paprastas vaikinas iš kaimo“, – svarstė Pijus.
Dabar vaikinas dėkingas tėvams, kad visuomet jį palaikė, nors pripažino, jog būta visokių svarstymų, ką jis su ta muzika išdarinėja ir kas iš to išeis.
Dabar jis tikrai jaučia – yra skirtas menui. Bet kas toliau?
Kol kas norai tokie: savam kaime prie tvenkinio įkurti erdvę renginiams, pradėti savo folkloro ekspediciją – užrašinėti senų žmonių pasakojimus apie gyvenimą.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Nuo mažens muzikalus Pijus pramogų rinkoje užčiuopė laisvą nišą ir dainuodamas senelių užstalės bei liaudies dainas pagyvenusiems žmonėms žadina jaunystės prisiminimus.
2. Pijaus Gursko ir jo draugo, būsimo vargonininko Leono Andžiaus duetas dažnai kviečiamas į bendruomenių šventes, vakarones, vestuves.
3. Vaikinus žmonės priima labai svetingai – lepina daržovėmis, medumi, o vienąkart netgi padovanojo vištą.
4. Išmokęs groti dar mokykloje, Pijus ypač mėgo Biržų krašto skudučius.
5. Važiuodamas į koncertus, be kitų instrumentų, P.Gurskas vežasi ir mandoliną.
6. Pijus Vabalninko bažnyčioje mokosi groti vargonais, kuriais grojo kompozitorius Juozas Naujalis.
Nuotraukos iš P.Gursko archyvo
