„Vieni girtuokliai, parsidavėliai, palaidūnai, o kokie apsirijėliai – baisu žiūrėti“, – bamba vienas per kitą. Narkomanas sučepsi lūpomis, suprask, jis irgi pritaria.
Plačiai atsidaro durys ir įvirsta Alkoholikas. Eidamas iki partiečių kelis kartus pargriūva ant grindų, stojasi, bet ir vėl nelaiko kojos.
„Ar zuikius gaudai?“ – užjaučia ir kartu šaiposi Prostitutė.
Alkoholikas į ją pabaltakiuoja akimis, bet nesiginčija. Jis klausia, ar tik ne apie miesto merą jie čia kalbėjo?
„Oi, ne... Mūsų meras – miesto veidas ir kiekvieno mūsų sąžinė“, – net rankomis suploja Storulė.
Įžvalgus, gudrus, mokantis skaičiuoti, žinantis, kokią sumą pasisavinus gresia bausmė, o kokią – tik motiniškas pabarimas.
„O jau jo kaselė kokia seksi...“ – garsiai užsisvajoja Prostitutė.
Storulė sako skaičiusi vienos politikės palyginimą: jei kas pavogtų 800 vištų, biržiečių politikierių žodžiais tariant, p... iec būtų... Na, o jei 799 – ne nusikaltėlis.
„Naudingųjų“ būstinėje stoja tyla. Tyliai, vos girdimai jų galvose ima krebždėti mintys. Gal ne pačios protingiausios, bet vis viena – mintys.
„Būtų gerai vištiena žiemai apsirūpinti“, – tarsi svarsto Storulė.
„Naudingieji“ ima kurti savo verslo planą.
Kelių Gaidelis partiečius nuveža iki vištidės. Atsargiai sustoja, kad neišgriautų sienos.
Alkoholis šiaip ar taip jau zuikius gaudo, tai galės gaudyti vištas.
„Jei prasiblaivėtų, duok išgert“, – buteliuką Kelių Gaideliui į kišenę slapta įkiša apdairioji kombinatorė Storulė.
Motina Gegutė pagautoms vištoms sukios galvas. Vis tiek daugiau nieko nesugeba.
Prostitutei tenka svarbiausioji užduotis – tiksliai suskaičiuoti pavogtas vištas. Antraip, pasak biržiečių politikierių, visiems bus tas dalykas iš „p“ raidės.
Prostitutė sudvejoja, nes jos smegenėlėms tai pernelyg jau didelė atsakomybė.
„Už savo paslaugas eurus skaičiuoti moki? Moki. Įsivaizduok, kad viena višta – vienas euras“, – mokina ją Storulė.
Ji pati lekia į namus puodų šveisti, vandens kaisti.
„Naudingieji“ sėda į mašiną. Prie pat vištidės sienos Kelių Gaidelis stabdo mašiną – žviegia padangos ir stabdžiai.
„O kaip, karoče, kitaip aš sustabdysiu? Į sieną, kaip lieptas, neįvažiavau“, – atremia priekaištingus partiečių žvilgsnius.
Motina Gegutė liepia išjungti mašinos šviesas. Kelių Gaidelis net pasipiktina, negi kada nors važiavo jas įjungęs?
Pasiskirstymas pareigomis net labai pasiteisina. Alkoholikas vištas gaudo neatsistodamas ant kojų. Motina Gegutė jas kloja priešais Prostitutę. Ši atidžiai skaičiuoja, bet vienu metu įsisvajoja, kaip juos nusikaltimo vietoje užklumpa jaunas, raumeningas, sportiškas laukinio sekso ištroškęs policininkas. Drebėdama iš jaudulio, ima dažytis lūpas – juk nežinai, kada fantazija gali išsipildyti.
Susimetę grobį į mašiną partiečiai išlekia, net dūmas rūksta.
Storulė deda vištas į puodus ir kad suklyks: „O dangau! Viena višta per daug!“
„Naudingieji sustingsta vietoje. Gal iš tokios bėdos sutiks ištraukti miesto veidas ir kiek-vieno miestiečio sąžinė – meras? Juk jo pavyzdžiu jie sekė...
Bet net „naudingieji“ supranta, kad meras jų negelbės. Jis savo grobį labai gerai apsiskaičiavo, kad lengvatikių ir pataikūnų akyse liktų švarus it krištolas.
Kilus sąmyšiui, Narkomanas irgi ima neramiai muistytis.
„Jei ką, kaltę jam suversime... Tegu vienam iš mūsų būna, anot biržiečių politikierių, tas p...iec, negi visi sėsime?“ – sudaro tylų, bet tvirtą suokalbį.