Konkurse Kinijoje triumfavo
„Kiek užtrunka nukirsti medį? Keliasdešimt minučių. O per kiek laiko jis užauga? Per keliasdešimt metų“, – aiškino Pasvalio rajono Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos moksleiviai Gabrielė Šimoliūnaitė ir Bronius Plačiukas.
Dvyliktokė Gabrielė ir dešimtokas Bronius su mokytoja Angele Urbonavičiūte sumąstė, kaip iš švendrų burbuolių pagaminti popierių. Kiek medžių būtų taip išsaugota!
Šį išradimą jaunuoliai pristatė Kinijoje, mokslo ir technologijos inovacijų konkurse. Jame dalyvavo paaugliai iš daugiau kaip pusšimčio šalių, bet jaunieji Joniškėlio mokslininkai triumfavo – laimėjo trečią vietą.
„Yra mokyklų, kuriose vaikai rengiami tokiems konkursams. Jie dirba laboratorijose, konsultuojasi su žymiais profesoriais. O mes, kaimo vaikai, su mokytoja popierių virėme puode klasėje“, – džiaugsmu spindi Gabrielė.
Bronius tik santūriai šypsosi, kad jų darbu susidomėjo patentų biuras.
Patraukė knygų krūvos
Joniškėliečiai mano, kad sėkmė juos lydėjo, nes kertamų medžių ir klimato kaitos problema skaudi visame pasaulyje. Kaip tik todėl jų ir chemijos mokytojos idėja išsaugoti miškus, o gaminti popierių kitaip sulaukė didžiulio dėmesio.
Bronius ir Gabrielė šią mintį rutulioja ir tobulina trejus metus. Be švendrų burbuolių, vadinamų vilkauodegiais, jie bandė popierių gaminti iš arachisų, moliūgų, širšių ir vapsvų lizdų, meldų, varnalėšų.
Kaip šovė į galvą tokia mintis – virti popierių?
Gabrielė prisimena, kad gimnazijos biblioteka nurašė dalį knygų. Sukrautos į krūvas, jos gulėjo koridoriuje. Priėjusi pavartė vieną ir perskaitė apie popieriaus gamybą. Nustebo sužinojusi, kad galima gaminti ne tik iš medžio, bet ir kitokių žaliavų.
Mintis suintrigavo – iš ko dar? Ar popierius būtų tinkamas rašyti taip pat, kaip pramoniniu būdu gaminamas?
Vienas Broniaus draugas kaip tik užsiminė apie Europos Sąjungos rengiamus jaunųjų mokslininkų konkursus.
Į akistatą su baime
A.Urbonavičiūtė pasakojo, kad į jos vadovaujamą būrelį prieš trejus metus atėjo būrelis gimnazistų, maždaug dešimt. Tarp jų – ir Gabrielė.
Mokytoja labai apsidžiaugė pamačiusi savo kabinete būtent šią mergaitę. Mat dar penktoje klasėje buvo jai parašiusi septynetą. Iki tol vien geriausius pažymius rinkusiai moksleivei toks žemas žinių įvertinimas prilygo siaubui.
„Jautėsi įskaudinta, vengė su manimi net kalbėti. O kaip nenorėjo, kad mokyčiau jų klasę chemijos! Apie būrelį nebuvo ir šnekos“, – prisiminė A.Urbonavičiūtė.
Gabrielė prisipažino – mokytoja labai gera ir nieko blogo nepadarė, bet baimė buvo tokia stipri, kad, atrodė, širdis iššoks. Todėl nusprendė su savo baime stoti į akistatą – lankyti chemikų būrelį.
„Užtat dabar su Broniumi ir Gabriele esame komanda. Kiti išsibėgiojo, kai atėjo laikas dirbti. Susitinkame ir savaitgaliais, per atostogas“, – sakė mokytoja.
Atsirado ir tokių, kurie vėliau vėl panoro prisidėti, kai pamatė, kaip juodviem sekasi. Bet Bronius ir Gabrielė nusprendė, kad būtų neteisinga priimti tuos, kurie niekuo prie rezultato neprisidėję.
Kinai rašė palinkėjimus
Apie gimnazijos klasėje ant elektrinės viryklės pastatytą puodą ir jame verdamą popierių Gabrielė nejuokavo.
Išbandę įvairias žaliavas ir apsistoję ties švendrų burbuolių idėja, jaunuoliai ėmė dairytis, kur jų prisiskinti.
Kaip sudėvėjusieji batus aplinkui mato žmonių kojas ir jų apavą, taip Bronius su Gabriele skynė burbuoles, kur tik prieiti buvo įmanoma. Išbraidė griovius ir kūdrų pakraščius.
Gabrielei pasisekė, nes visai netoli namų išdžiūvo tvenkinys su švendrais.
Sutempę didžiulius maišus burbuolių, ėmėsi kitų darbų. Reikėjo kuo labiau burbuoles susmulkinti, sumalti. Tam tiko kavamalė.
Ant viryklės gimnazistai ir mokytoja padėjo puodą ir sumetė burbuoles virti. Tai trunka neilgai, apie dešimt minučių. Masė tampa panaši į drebučius. Tuomet ją reikia perkošti, išplauti, supresuoti.
Pramoninis popierius gaminamas su priemaišomis, o joniškėliečių – visiškai natūralus. Kinai šypsodamiesi ant jo rašė palinkėjimus tušinukais, rašikliais ar pieštukais.
Nuo ryto iki nakties
Kai jaunuoliai pasakoja, kaip verda popierius, atrodo, kad tai nesudėtinga ir nesunku.
Bet Bronius ir Gabrielė sako, kad prieš konkursą kabinete užtrukdavo nuo ryto iki nakties. Dėl to nekilo pykčių, abu žinojo, kad reikia stengtis, daug dirbti.
Be to, kad norėjo paruošti kuo kokybiškesnį popierių, reikėjo parengti savo idėjos pristatymą, papuošti stendą.
Abiem jau iš anksto buvo aišku, kad daugiausia kalbės Gabrielė. Mat jai šnekėti nebaugu, o Bronius lengviau organizuoja darbo procesą. Bet kalbą angliškai ir jis išmoko.
„Bronius šaltesnių nervų. Aš labai jaudinausi konkurse, o jis mane ramino“, – sako Gabrielė.
A.Urbonavičiūtė šypsosi, kad Bronius taktiškai, bet labai ramiai sugeba suvaldyti iš rankų sprūstančią situaciją.
„Dar palaukim, viskas bus gerai“, – ne kartą yra sakęs mokytojai.
Pareiškė, kad neskris
Be Gabrielės ir Broniaus, į konkursą keliavo Tautvydas Ribinskas iš Naujosios Akmenės. Jis pristatė darbą apie dirvinę karpažolę – ekologišką priemonę medienos apsaugai.
Joniškėliečiai prisimena, kai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje išgirdo, kad tik dviejų darbų autoriai siunčiami į Kiniją, jie išgyveno šoką.
„Žinojome, kad mūsų darbas geras, bet manėme, kad yra dar geresnių. Baisu buvo važiuoti į sostinę, o čia – į Kiniją, kitą pasaulio kraštą! Net lėktuvu nebuvome skridę“, – juokiasi Gabrielė.
Ji pareiškė mokytojai niekur neskrisianti. Bronius jai pritarė.
Paskambinusi mamai Gabrielė taip ir išdėstė, kad siunčia su Broniumi į Kiniją, bet jiedu neskris.
Iš pradžių mama galvojo, kad dukra juokauja. O po to pasakiusi: „Nenusišnekėk, kad nevažiuosi.“
Broniaus tėvai taip pat nesusvyravo: jei siunčia, tai reikia vykti.
A.Urbonavičiūtė lygino, kad yra mokytojų, kurie dėl pergalės padarytų galas žino ką. O ji pergalės niekada nereikalavusi, bet kaip malonu širdyje, kai vaikams pasiseka!
Iš jaudulio linko kojos
Konkursas vyko Makao mieste. Didžiulėje patalpoje jaunuoliai ant stalo išdėstė savo darbą ir laukė prieinančios komisijos. Jai aiškino, ką įdomaus sukūrę. Stalą papuošė lietuviška vėliavėle, lankstytu paukštuku.
Kinai ir užsieniečiai buvo vertinami atskirai.
Gabrielė juokiasi, kad buvo situacijų, kai kas nors prieina prie jų stendo, abu su Broniumi bando dėstyti, kaip iš burbuolių gamino popierių, o tie tik maloniai šypsosi. Po to tiesiog nueina.
Joniškėliečiai dėl to iš pradžių stebėjosi, o vėliau suprato, kad šitie smalsuoliai – nemokantys anglų kalbos.
Gabrielė prisipažino, kad iš jaudulio jai kojos ėmė linkti, kai su Broniumi buvo paskelbti trečiosios vietos laimėtojais.
„Viskas vyko labai greitai. Nespėjome atsitokėti, o mums jau teikė medalius“, – prisimena Gabrielė.
Juodviem į akis krito, kad daugybė darbų buvo su elektronika.
Sėdi keliolikos metų vaikas, o ant jo stalo – vien mikroschemos.
Vieni įspūdingiausių kūrinių – uždaruose induose ar lėkštelėse auginami mažyčiai medžiai, obelys.
Kad ir šlykštu, bet gyrė
Jaunuolius nustebino Makao veikiančių kazino gausa. Ir ore tvyrantis karštis bei drėgmė. Lauke nesuprasi – lietus ar prakaitas išpylė. O patalpose – kondicionieriai. Broniui jau antrą dieną ėmė skaudėti gerklę.
Su kitais jaunuoliais jiedu gyveno universiteto miestelyje, bendrabutyje. Vakarus leido su kanadiečiais, prancūzais, čekais, amerikiečiais. Gabrielė susidraugavo su kine, inde, filipiniete.
Nustebino, kad internetu įmanoma naudotis valandą per parą, feisbuku, mesindžeriu visai nesinaudojama.
Todėl kinei Gabrielė rašo žinutes ir siunčia elektroniniu paštu.
Kokia viešnagė svečioje šalyje, jei neparagausi tenykščio maisto?
Bronius šypsosi, kad jis buvo itin atsargus. Į savo lėkštę dėjo tik vaisių, daržovių, ryžių, dar vištienos.
Gabrielė šypsosi, kad Bronius per apsirikimą buvo paėmęs jaučio kepenų. Bet neragavo.
„Šiaip stengėmės būti mandagūs, maistą gyrėme. Kartą aš angliškai taip aikčioju: mmmm, kaip skanu! – o Tautvydas atsisukęs lietuviškai: „Šlykštu, ar ne?“ – juokiasi Gabrielė.
Na, taip jau šlykštu nebuvo, bet namuose nevalgytų.
Įskiepijo veiklumo dozę
Gabrielė ir Bronius pripažįsta, kad be mokytojos ir tėvų pagalbos ir palaikymo nebūtų tiek pasiekę.
Abiejų tėvai juos nuveža automobiliu, kur tiktai reikia.
„Mama nespausdavo prie mokslų, bet ragindavo bent jau pabandyti ką nors naujo. Ji įskiepijo man veiklumo“, – šypsosi Gabrielė.
Bronius prieš kelerius metus ėmėsi bitininkavimo, turi dešimt šeimų. Iš pradžių padėjo taip pat bitininkas senelis, po to Bronius pats domėjosi, daug skaitė.
Jis turi vairuotojo teises, per darbymetį sėja, aria, grūdus veža, nes tėtis, taip pat Bronius Plačiukas, yra ūkininkas.
Tėvai niekad nekėlę ultimatumo, kad pirmiausia atliktų darbus namuose, o tik tuomet eitų savo darbo tobulinti.
„Jei norės, bus mokslininku“
Vaikino tėtis B.Plačiukas sakė iš pradžių manęs, kad sūnus pabandys su viena dviem bičių šeimomis, ir praeis tas noras. Bet nepraėjo. Dabar ir jis pats padeda Broniui medų imti.
„Užsidirbu šaukštą medaus kaip asistentas“, – juokiasi B.Plačiukas.
Vyras pasakoja, kad ir bitininkavimas kitoks nei prieš kelis dešimtmečius. Aviliai modernūs, apšiltinti, daugiaaukščiai.
Jis davęs Broniui meškerę – pinigų tokiems aviliams pirkti, o toliau sūnus pats bites prižiūri.
B.Plačiukas padėjo sūnui ieškoti ir skinti švendrų burbuoles. Bronius juk ūkyje jam irgi padeda.
„Jei norės būti mokslininku, tai ir bus. Pasirinks tai, ko pats norės. Mes neversime“, – tikino B.Plačiukas ir ligoninėje dirbanti Broniaus mama Lina Čepulytė.
Nebaisu patikėti sūnui ir naują traktorių, nes jei neleisi, tai ir nedirbs, o po kurio laiko praeis noras.
Pasitiko su raudonomis rožėmis
Gabrielės mama Genovaitė Šimoliūnienė prisiminė, kad iš Kinijos grįžusią dukrą pasitiko su raudonų rožių puokšte.
„Vaikai buvo labai laimingi. Ko daugiau gali norėti?“ – klausė buhaltere dirbanti moteris.
Ji ir Gabrielės tėtis – elektrinės operatoriumi dirbantis Vitalijus Šimoliūnas didžiuojasi dukra, ją palaiko, džiaugiasi, kad turi pomėgį. Tuo labiau kad pasiektas puikus rezultatas.
G.Šimoliūnienei iš pradžių keista pasirodė vaikų idėja virti iš švendrų burbuolių popierių, bet nestabdė ir netrukdė. Matė pirmus bandymus ir gali lyginti – popierius smarkiai patobulėjo.
G.Šimoliūnienė pasakojo, kad visas miestelis sužinojo, kaip konkurse pasisekė Broniui ir Gabrielei, bet jie to pasiekė daug dirbdami, bandydami.
„Gabrielė labai savarankiška, ja pasitikime. Dabar jaunuoliams visi keliai atviri. Pati rinksis, ko siekti ateityje, ką studijuoti ir kuo tapti“, – sakė V.Šimoliūnas.
Autografas
"Užtrukdavome nuo ryto iki nakties. Dėl to nekilo pykčių, abu žinojome, kad reikia stengtis, daug dirbti." (Gabrielė)
"Į akis krito, kad daugybė darbų buvo su elektronika. Sėdi keliolikos metų vaikas, o ant jo stalo – vien mikroschemos." (Bronius)
Prierašai po nuotraukomis:
1. Didžiulį įspūdį Kinijoje padarė tamsoje švytintys dangoraižiai.
2. Gabrielė ir Bronius daug vaikščiojo, gėrėjosi vaizdais.
3. Joniškėliečiai iš savo pagaminto popieriaus išlankstė paukštuką.
4. Pamatyti gyvą pandą ne kiekvienam pasiseka!
5. Gabrielė ir Bronius prie savo stendo laukė prieinančios komisijos ir šiaip smalsuolių. Nuotr. iš asmeninio albumo
"Panevėžio kraštas", 2019 12 03