Bene prieš 40 metų nuo tikrai aukšto kalno pradėjęs riedėti žemyn Panevėžio dramos teatras savojo naujojo kelio taip ir nerado.
Kelis dešimtmečius teatro dvasią virš vandens dar bandę palaikyti vadinamieji „miltinukai“, niekuomet nepraleidę progos priminti, kad jie yra režisieriaus J.Miltinio mokiniai, iš principo tik aparatu palaikė kvėpavimą bei neleido teatrui visiškai nuskęsti. Dabar tų mokinių kaip ir nelikę.
Kas per tuos dešimtmečius atsitiko teatrui?
Puikiai prisimenu, kai maždaug prieš 15 metų Kultūros ministerija svarstė ir net siūlė Panevėžio savivaldybei pasiimti šį teatrą savo globon ir patiems finansuoti jo veiklą.
Esą mėgėjiško, bendruomeninio lygio teatro ministerija finansuoti nenorinti, o kaip jį gaivinti, jokių idėjų niekas neturėjo. Toks ministerijos požiūris simbolizavo visišką dugną.
Ar buvo tuo metu gerų spektaklių, režisierių, aktorių? Buvo. Tikriausiai buvo. Tačiau jie nesukūrė pakilimo bangos ar bent ilgalaikio žiūrovų antplūdžio. Teatras klaidžiojo labirintais, gyveno nuolatiniuose ieškojimuose, o teatro salė retai buvo pripildoma žiūrovų.
Panevėžietis režisierius A.Špilevojus tarsi lyg ir neturi nacionalinio lygio apdovanojimų už pastatytus spektaklius, tačiau jau penkerius metus gauti bilietų į jo spektaklius nėra lengva. Ir tie bilietai nepigūs. Ir tai yra geriausias jo darbo įvertinimas.
Kai A.Špilevojus dirbo teatro meno vadovu, pasikvietė į Panevėžį statyti spektaklio jauną režisierių A.Jušką, beje, E.Nekrošiaus kurso auklėtinį, ir jo spektaklis buvo įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi.
Talento ir gerą kūrybinę uoslę A.Špilevojus tikrai turi. Jis gal dar nėra tarp režisūros grandų, tačiau juk jie per trumpą laiką neatsiskleidžia. Tam reikia dešimtmečių, labiau svarbu kitiems įrodyti ir pačiam jausti, kad eini teisingu keliu.
Net 12 „Makbeto“ spektaklių, į kuriuos visi bilietai jau buvo išpirkti ir kurie turėjo gerokai papildyti teatro kasą, buvo atšaukti dėl teatro direktoriaus A.Venckaus valios arba, tiksliau, jo manipuliacijų. Ministras direktoriui pagrūmojo, šis pripažino klydęs, tačiau ir toliau nežada šį rudenį rodyti šio spektaklio. Ir paslaptis gal ne vien kontrakte su aktoriumi T.Gryn.
Direktoriaus ir A.Špilevojaus keliai išsiskyrė po kažkokių nesutarimų, todėl tokį direktoriaus užsispyrimą galima būtų vertinti ir kaip kerštą režisieriui. Jeigu jau taip, gali būti, kad nebeliks teatro repertuare arba bus labai mažai ir spektaklio „Sala, kurios nėra“, kitų režisieriaus A.Špilevojaus pastatymų. Nors šie spektakliai bent jau pradėjo būti atpažįstami kaip ryškėjantis Panevėžio teatro veidas, sunku gauti bilietų į juos.
Kas toliau? Direktoriui A.Venckui – daugiau nei 70 metų, todėl būtų sunku tikėtis, kad jis ieškos naujovių, kurių rezultatas pasimatys tik po kokių 10 metų. A.Špilevojus – už borto, o ministerijai – dzin, kaip Juozo Miltinio teatras atrodys po 10 metų. Panevėžio savivaldybė A.Venckui yra skyrusi „Metų panevėžiečio“ titulą, todėl jis jau iš anksto bet kuriuo atveju miesto valdžiai yra teisus.
Jeigu Juozo Miltinio teatras eilinį kartą bus nustekentas, dabar jau kitas ministras pasiūlys jį pasiimti savivaldybei ir pačiai finansuoti mėgėjiškus pastatymus. O gal toks sprendimas tikrai bus vienintelis teisingas?