Pusė dešimtos. Manau, kad per valandą turėtų susisukti. Deja...
Šeimos galva kieman įsuka prieš dvi. Jau pro mašinos langą pastebiu keistumą: jam ant galvos pūpso žviegiančiai oranžinė megzta kepurė! Vasaros gale, kai lauke plius 26!
Traukia iš bagažinės pirkinius, irgi matau, kad jų gerokai daugiau, nei buvo liepta, vienu ypu maišelių nesuima, sukursuoja antrą kartą.
Kai visas sukaitęs pagaliau klesteli virtuvėj ant kėdės, klausiu, kas čia per cirkai?
Galvos apdangalas ir trys maišeliai kietų lyg akmuo, iš pažiūros pusžalių slyvų. Dar kažkas pūpso ir neperšviečiamuose paketuose. Kyšteliu nosį, ten rinkiniai šaltienai, lašinių bryzas ir keturi indeliai medaus.
Istorija lyg iš kvailiausio komedinio filmo. Sako, pro drabužių prekystalius vingiavęs link daržovių, kai jį už rankos nutvėrė kepurių pardavėja.
„Gyniausi, kad man nieko nereikia, bet ji vis: ruduo ant nosies, ruduo ant nosies, tamstos plaukų nedaug, pus-amžiam žmogui skresvėjai – peilis…“ – pasakoja, kaip šioji jį, pirkėją, „paėmė“.
Matavo visokias: su snapeliais ir be jų, su nuleidžiamom ausinėm, su kazirkom, panašias į blyną ir aptemptas lyg naro, tamsias, margas ir anglicizmais išrašinėtas.
Maniškis aiškina gynęsis iš visų jėgų. Tada prekeivė užmovė šitą, oranžinę, suplojo rankom ir užrėkė ant viso turgaus, kad tokio pozityvaus, laime spinduliuojančio ir aiškiai į sėkmę žengiančio vyro porą dešimtmečių, kiek čia dirba, nematė, kad tą išvaizdos pokytį suteikė apelsininė spalva, taip tinkanti prie veido.
„Norėjau kepurę nusitraukti, tai pardavėja kad suspiegė: ar sveiko proto žmogus sėkmę nuo savęs šalin gintų?! Pusė turgaus atsisuko, o moteriškė tiesiog kliegė, kad nenusipirkęs šito apdangalo galiu ir gyvas namo nebegrįžti. Infarktas, insultas ar dar kokia nelaba neganda… Sakau tau, čia buvo kažkokia mistinė hipnozė“, – aiškina, kaip nusipirko tą oranžinę nesąmonę.
Tada slyvos. Turėjo nupirkti kilogramą minkštų ir saldžių.
Vaisių prekeiviams, iš tolo mačiusiems kepurės pirkimo ceremoniją, beliko tik „perimti“ kolegės apdorotą ir dar apdujusį pirkėją.
„Klausiu, ar saldžios? O pardavėjas man: šitos – vitamino C bomba, jų privalgęs sveikatą kibirais semsi. Sako, juk tamsta žinai, kad vitaminas C rūgšteli, o saldumo bus, kai verdant cukraus nepagailėsi“, – pasakoja, kaip toliau klojosi.
Prekeivis vietoj kilogramo prikrovė slyvų tris nemažus maišelius.
Kad pirkėjas nespėtų užprotestuot, tuoj pasiūlė kopūstų ir morkų. O kad tų iš tiesų reikėjo, tai ties tuo pardavėju ilgiau užtruko.
Nutempęs maišus į mašiną grįžo antrąkart.
„Nesupratau, kas atsitiko, žmonės eina tarp prekystalių ir praeina, o mane kiekviena bobutė už skverno stveria, siūlo, įkalbinėja, toji su gėlių puokštelėm net iš paskos bėga…“ – sako jautęsis tarsi atsidūręs kažkokiame paraleliniame pasaulyje.
Tiek dėmesio sulaukęs esą ir pripirko, kas planuota ir kas ne.
Sakau, jokia čia mistika. Jei diedas per karščius po turgų vaikšto su žiemine oranžine kepure ir klauso kiekvieno vis ką nors siūlančio, dar gerai, kad iš čigonų kokio arklio nenupirko.