Už geradarystę gavo baudą
Panevėžio rajono Tiltagalių Švento Arkangelo Mykolo koplyčią aplankėme prieš pat pavasarį, paskutinėmis sniegingomis dienomis, bet rebusui išspręsti prireikė dar kelių savaičių.
Koplyčia išskirtinė tuo, kad leidimą ją statyti davė Žemaičių vyskupas, blaivybės sąjūdžio organizatorius Motiejus Valančius.
Prieš 225 metus gimęs šviesuolis čia yra lankęsis mažiausiai du kartus ir nakvojęs pas vietos ūkininką Morkūną, kai vizitavo Kupiškio dekanato bažnyčias. Iki tol kaime maldos namų nebuvo, todėl vyskupo leidimas žmonėms buvo didelis džiaugsmas, o šie metai jiems ypatingi, nes paskelbti M.Valančiaus atmintinais metais.
Tuo labiau kad anuomet vyskupas dėl savo geradarystės susilaukė nemalonumų, jam teko sumokėti tūkstančio rublių baudą caro vietininkams.
Antrą kartą Tiltagaliuose sustojęs vyskupas savo raštu leido švęsti koplyčioje Šv. Mykolo iškilmę su išstatymu švenčiausiojo sakramento.
Tiltagaliečiai iš lūpų į lūpas perduoda pasakojimus apie vyskupo vizitus, stebisi, kaip žmonės sugebėjo rankomis pastatyti koplyčią, arklių traukiamais vežimais suvežti laukų akmenis ir juos sukelti. Lėšas surinko gyventojai.
Statybų pradžia įamžinta sienose sudėliotais akmenukais ir žymi 1858 metus. Atidžiau pasižvalgius galima išvysti ir įvairių ornamentų. Koplyčia įtraukta į kultūros paveldo registrą, o tai apsunkina statinio tvarkybos darbus. Vis dėlto buvo atnaujinta stogo danga, apskardinta varpinė.
Pas kurį iš Morkūnų?
Mus lydėjusi Tiltagalių kultūros centro direktorė Renata Kopūstienė rodė M.Valančiaus rašytą leidimą rugsėjo 29 dieną švęsti Šv. Arkangelo Mykolo iškilmę. Originalą tarp darbinių dokumentų ji rado pati, pradėjusi vadovauti įstaigai.
Šiame dokumente kaligrafiškai išdėstyta ir tai, kad altorius turi būti deramai papuoštas ir šešiose žvakidėse būtinai turi degti šešios vaško žvakės.
Bet daugiausia apie kaimo istoriją ir koplyčią pašnekovė sužinojo, kai nutarė išleisti knygą apie Tiltagalių seniūnaitiją. Jos dalis kadaise priklausė Subačiaus parapijai.
Pro pašnekovės kabineto antrame aukšte langą matyti senasis kelias, kuriuo arklio traukiamu vežimu važiavo M.Valančius. Dabar tai pagrindinė kaimo – Žalioji – gatvė. Ne veltui joje buvo pastatyta pieninė.
Bet čia kyla intriga – Tiltagaliuose gyventa ne vieno Morkūno, tad pas kurį iš jų viešėjo vyskupas?
Viskas dar labiau susipainioja, kad pagal vienus pasakojimus tai buvo vienintelis Tiltagaliuose namas su seklyčia. Bet pagal kitus prisiminimus, tuo laiku seklyčių dar nebuvo.
Įsitikinęs, kad viešėjo Klaidėje
Knygai atsiminimus užrašęs tiltagalietis istorikas Rimantas Morkūnas įsitikinęs, kad M.Valančius viešėjo pas jo prosenelį Dominyką Morkūną. Dabar patikslinti jo pasakojimo nebeįmanoma, nes žmogus ne per seniausiai mirė.
Jis rašė, kad prosenelis turėjo ūkį netoli Tiltagalių, vadinamojoje Klaidėje, ir kad vyskupui atvykus atėjo kaimynai Fabijonas Žekonis ir Tadas Mičiūda, tapę pagrindiniais sumanymo rėmėjais.
Pasižvalgius pro langą matyti, kad minėti žmonės išties gyveno netoli R.Morkūno namų.
Dabar šis namas priklauso vilniečiui Nerijui Braždžiūnui. Vykstame jo pakalbinti, ar ką nors apie tai žino.
Paklaustas, ar galėjo M.Valančius nakvoti šiame name, šeimininkas tikina to nežinantis. Bet pripažįsta, kad jam tai būtų maloni naujiena, nes, kaip ir M.Valančius, pasisako už blaivybę.
Pagal langų skaičių matyti, kad vienas seniausių, dar 1933 metais statytas namas yra nemažas, bet pašnekovas labiausiai džiaugėsi, kad jis – iš stipraus medžio.
„Kai įrenginėjome naują įėjimą, įsitikinome, kad rąstai kaip nauji. Dar privalumas – vasarą jame nekaršta. Nieko per daug nekeisiu, bandysiu išsaugoti tokį, koks yra“, – šypsojosi žmogus.
Galbūt rąstai nepūva ir dėl aukštų akmeninių pamatų.
N.Braždžiūnas sakė, kad pagal giloką daubą netoliese, žvyro sankaupas matyti, jog čia čiuožta ledyno.
Kineziterapija užsiimantis vyriškis planuoja Tiltagaliuose vykdyti sveikatinimo programą su apgyvendinimu, maitinimu ir mankštomis.
Gal sodyboje ant kalno
Nusprendžiame užsukti ir pas R.Morkūno paminėto Žekonio palikuonis. Vidmantas ir Bronė Žekoniai gyvena irgi viename iš seniausių namų Tiltagaliuose, bet pastatas pakeistas neatpažįstamai. Dabar jis erdvus ir puošnus.
Ką tik iš Dubajaus grįžę šeimininkai dar tebegyvena kelionės įspūdžiais. Paklausti apie M.Valančių abejoja, ar jis nakvojo Žaliojoje gatvėje, mūsų ką tik lankytame name.
Žmogus aiškina, kad veikiausiai vyskupas buvo sustojęs pas kalno Morkūną. Ten, ant kalnelio, buvo didžiausia medžiais apaugusi sodyba, sodas, dviejų galų namas.
Šią sodybą prieš dešimtmetį yra lankę ir korespondentai. Tuo metu joje gyveno Jurgita Kasparavičienė, bet su ja pavyko pasikalbėti tik telefonu. Moteris patvirtino esanti Morkūnų giminaitė ir kad iš senelio kažkada buvo girdėjusi apie vyskupo vizitą.
Bet dabar šioje sodyboje niekas negyvena.
V.Žekonis ima skambinti telefonu tikriesiems tiltagaliečiams ir teirautis, gal jie patys ar tėvai bent ką nors prisimena.
Bet tikslaus atsakymo taip ir nesulaukia. Tuomet pasiūlo paklausinėti vieną vyriausių tiltagaliečių Joaną Elmentienę. Ji kurį laiką dirbo bibliotekoje.
Seklyčioje vyko vakaruškos
Savo namų duris pravėrusi J.Elmentienė tik purto galvą paklausta apie Morkūnų namus ir Žaliojoje gatvėje, ir ant kalniuko.
Tai sena istorija, bet pašnekovė tvirtina, kad vyskupas buvo apsistojęs visai ne pas šituos Morkūnus, o pas Morkūną, kurio name gyvena Rimantas Blažys. Šis namas netoli kelio Panevėžys–Rokiškis.
Pašnekovė pamena, kad būtent tas Morkūnas buvo turtingiausias, turėjo daug žemės, o namas buvo iš dviejų dalių, laužtos formos. Vienos dalies dabar nebėra.
„Kai buvau jauna, tų namų seklyčioje vyko vakaruškos, ne kartą esu ten šokusi“, – šypsosi šeimininkė.
Ji prisimena, kad apie tai yra kalbėjusi ir su tiltagaliečiu Šimu, bet jo jau irgi tarp mūsų nebėra. Jis gyveno to Morkūno kaimynystėje.
R.Kopūstienė antrina, kad Šimą gerai pažinojo ir kad jis negalėjo kalbėti netiesos.
O J.Elmentienė dar priduria, kad apie M.Valančiaus vizitą yra pasakojęs klebonas per atlaidus.
Moteris viešnių išleisti neskuba, su džiaugsmu parodo savo rankdarbius.
Daug girdėjo, bet nepamena
Važiuojame pas R.Blažį, bet vyras ima net rankomis mojuoti ir gintis, esą M.Valančius niekad nėra lankęsis šiuose namuose. Bet patvirtina, kad iki jo čia gyveno Morkūnas, pravarde Starkelis.
„Ne čia, ne čia! Pas kalno Morkūnus. Taigi visi kiti buvo paprasti grytelninkai“, – įtikinėja vyras.
Jis prisiminė, kad buvo atvykę kažkokie specialistai, tarsi iš paminklų apsaugos, ir prašė kartu važiuoti parodyti anuos namus.
O pasakojimus, kaip tiltagaliečiai M.Valančiaus laukė, kaip ruošėsi jį priimti, kaip pirmyn atgal lakstė žvalgai, jis girdėjo gal kokius šešis kartus. Bet tai vyko prieš daugybę metų, kai su tiltagaliečiais tvarkė kaimo kapines.
Tuomet praūžė stiprus uraganas, išvartė medžius, o tvarkytojų kalba pakrypo apie tą vizitą. Žinantieji kelis kartus pasakojo iki mažiausių smulkmenų.
Bet R.Blažys nieko neužsirašė, laikas bėgo, o atmintyje teliko faktas apie vyskupą, nieko daugiau.
Ką bedarysi, važiuojam savais keliais. Pakeliui pasižvalgome po kalno Morkūnų sodybą – buvęs didžiulis namas negyvenamas, ir laikas jam negailestingas.
Išgėrė ir nusišluostė lūpas
Bet pagrindinis klausimas, kurgi iš tiesų nakvojo M.Valančius, vis tiek dar neatsakytas, abejonių ir spėlionių daug.
R.Kopūstienė rodo Teresdvaryje gimusio ir dažnai ten besilankiusio kunigo Antano Pauliuko rašytus prisiminimus.
Kunigas rašydavo kiekvieną dieną – bent po sakinį, pastraipą, taip išliko ir prisiminimų apie vyskupo vizitą Tiltagaliuose. Šmaikščiai ir įdomiai aprašyta, deja, nenurodyta, kuris Morkūnas ir kuri gryčia.
Jis rašė, kad seklyčia tais laikais dar nebuvo madoje, visi gyveno tamsiose dūminėse gryčiose. Kadangi Morkūno, pas kurį lankėsi M.Valančius, gryčia, kaip ir visų kitų to kaimo, irgi buvo dūminė, juoda iš vidaus ir iš oro, tai brangų svečią priėmė klėty.
Kartu važiavo linksmo būdo sekretorius Praniauskas.
„Šeimininkė Morkūnienė nuošaliai paklausė sekretoriaus, kuo ji gali pavaišinti brangų aukštą svetį. Gavo patarimą pradėti nuo alaus, užgeriant visų pirmiausia į vyskupą. Tuojau atsirado ant stalo juoda duona, sviesto lėkštė ir kietas sūris. Šeimininkas Morkūnas prisistatė prieš vyskupą su uzbonu putoto alaus vienoje rankoje ir stikline kitoje. Sulig to meto papročiais pripylęs stiklinę ir taręs „būk sveikas, šviesusis vyskupe“ išmovė iki dugno visą stiklinę. Tuojau pripylęs į tą pačią stiklinę vėl alaus, įteikė ją svečiui. Nors vyskupas nebuvo ištroškęs, bet nenorėdamas paniekinti šeimininko malonaus vaišingumo, išgėrė pilną stiklinę ir nusišluostė putotas lūpas kabančiu ant aruodo švariu rankšluosčiu. Supratęs, kad tas vaišes surengė ne kas kitas, kaip jo štukorius sekretorius, vyskupas šypsodamasis pirštu pagrasė jam“, – taip vyskupo vizitą aprašė A.Pauliukas.
Ką žmonės vadina Klaide?
Neatsakyto klausimo suintriguota R.Kopūstienė per tą laiką skambino garbaus amžiaus tiltagaliečiams klausinėdama, gal apie vyskupą vis dėlto ką nors prisimena.
R.Morkūno tvirtinimas, kad M.Valančius lankėsi pas jo prosenelį, gali būti visiškai teisingas, bet galbūt tas prosenelis gyveno visai ne dabartinėje Žaliojoje gatvėje, ne R.Morkūno namuose?
Juk jis nurodė, kad prosenelio namai buvo ne pačiuose Tiltagaliuose, o netoli Tiltagalių, vadinamojoje Klaidėje.
Dabar reikėjo išsiaiškinti – ką tiltagaliečiai vadino Klaide? Kas ta vieta?
R.Kopūstienė išsiaiškino, kad klaidė reiškia pakraštį, raistą, slėnį.
Jos pašnekovai mano, kad R.Morkūnas vis dėlto galvoje turėjo prosenelį, gyvenusį namuose, kurio šeimininkas dabar yra R.Blažys. Tai patvirtintų ir J.Elmentienės žodžius.
Be to, daugelis prisimena, kad būtent šis Morkūnas buvo turtingiausias iš giminės, turėjo tvartų, kitokių statinių, o vėliau – ir seklyčią.
Taigi šiuo metu apsistokime ties Klaide.
Už lietuvybės skleidimą nuolat baudė
Motiejus Valančius, Žemaičių vyskupas, rašytojas, liaudies švietėjas, visuomenės veikėjas, teologijos daktaras, reorganizavo vyskupiją ir Varnių seminariją, inicijavo blaivybės sąjūdį, rūpinosi vaikų ir suaugusiųjų švietimu, sukūrė platų parapinių mokyklų tinklą, platino religinę literatūrą, lankė gretimas parapijas, skelbė ganytojiškus laiškus.
1863 metų sukilimo idėjai iš pradžių nepritarė, bet prasidėjus jį rėmė. Numalšinus sukilimą M.Valančių nuolat sekė policija, piniginėmis baudomis baudė gubernijos administracija. Nepaisydamas pavojaus, jis organizavo lietuviškų raštų spausdinimą Prūsijoje, slaptą jų gabenimą, rėmė į Sibirą ištremtus kunigus.
Kaune netekęs galimybės tiesiogiai bendrauti su vyskupijos tikinčiaisiais, parašė svarbiausius savo darbus. Pirmasis spausdintas tekstas – istoriografinis veikalas lietuvių kalba „Žemaičių vyskupystė“. Religinėje politinėje publicistikoje pirmą kartą lietuviškai išdėstė pasipriešinimo carinei Rusijos imperijai programą, kėlė idėją, kad religinė valdžia turi būti viršesnė už pasaulietinę.
Publicistika įtaigi, polemiška, parašyta vaizdinga kalba. Parašė apie 70 šviečiamojo didaktinio pobūdžio pasakojimų ir apsakymų.
Meniškai brandžiausias kūrinys – apysaka „Palangos Juzė“, joje – šmaikščios veikėjų charakteristikos, vaizdingi veiksmažodžiai, ištiktukai, liaudiškas humoras ir giedra nuotaika, stilius ekspresyvus, dinamiškas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. R.Kopūstienė pasakojo, kad vyskupas per antrąjį vizitą Tiltagaliuose savo raštu leido švęsti koplyčioje Šv. Mykolo iškilmę.
2. R.Kopūstienė pasakojo, kad vyskupo leidimas statyti koplyčią pradžiugino tiltagaliečius, nes kaime iki tol nebuvo jokių maldos namų.
3. J.Elmentienė prisimena, kaip šokdavo vakaruškose troboje su seklyčia.
4. Akmenukai koplyčios sienoje žymi statybų pradžią. Darbai užtruko 2 metus.
5. Bronė ir Vidmantas Žekoniai taip pat įsitraukė į istorines paieškas.
6. R.Blažys įtikinėjo, kad vyskupas yra nakvojęs tikrai ne šiuose namuose, o troboje ant kalniuko.
7. N.Braždžiūnas pasisako už blaivybę, M.Valančiaus idėjos jam – prie širdies.
8. Dabar Tiltagaliai taip atrodo iš viršaus, o Valančiaus laikais šis kaimas, suprantama, buvo smarkiai mažesnis.
A.Švelnos nuotraukos
