– Jūsų suburti savanoriai budi ligoninėje prie sergančių vaikų, bet tam reikia ir kantrybės, ir sugebėjimo, ir laiko. Kas labiausiai atbaido norinčius, bet taip ir neišdrįstančius prisidėti prie šios veiklos?
– Nauja grupė kaip tik netrukus pradės mokymus, o prieš tai buvo atranka, pokalbiai. Jau savanoriaujantieji per susitikimus jiems pasakojo, kaip patys jaučiasi, kas sunkiausia ir kas labiausiai džiugina. Šie renginiai niekuo neįpareigoja, bet kiekvienas norintis turi realiai apmąstyti savo galimybes.
Bene labiausiai bauginančiu dalyku atrodo mūsų reikalavimas per metus su vaikais išbūti 200 valandų, per mėnesį maždaug 25 valandas. Lyg ir daug, bet dėl to bėdų nekyla. Žmogus pats renkasi, kada jam patogu. Galbūt jis gali dieną su vaiku pabūti 5 valandas, o galbūt – naktį. Tuomet būtų skaičiuojama 10 valandų.
Šis reikalavimas – ne iš piršto laužtas, mat norime, kad prie vaiko keistųsi kuo mažiau žmonių. Ligoninė ir taip jau svetima, bauginanti aplinka, tad bent savanoriai turėtų tapti laukiamais draugais.
Toliau apie tai skaitykite „Panevėžio krašto“ laikraštyje
kovo 19 d. numeryje
