Miegojo šieno žaginyje
„Pati ružaviausia moteris, kurią teko sutikti“, – sodybos „Prie įgriuvėlės“ Biržų rajone, Kirkiluose, šeimininkė Ona Gružauskienė prisimena, kad tokiu žaismingu komplimentu ją apdovanojo žinomas keliautojas Orijus Gasanovas.
Moteris pasakoja, kad čia jis lankėsi prieš porą metų. Atvyko ne šiaip sau, o su konkrečiu tikslu – ieškojo įdomios vietos nakvynei.
Sužinojęs, kad kaime šalia karstinių ežerėlių galima permiegoti žaginyje, keliautojas nusprendė šią atrakciją išbandyti.
O.Gružauskienė pasakoja ir apie kitą žaginiu susižavėjusią ypatingą viešnią. Pernai viena įspūdžių ištroškusi keliautoja iš Vokietijos atskrido lėktuvu į Taliną, o tuomet pėsčiomis keliavo iki Vilniaus.
Pakeliui užsuko į Kirkilus. Kaip tik pylė baisus lietus. O.Gružauskienė pasiūlė jai permiegoti daržinėje, lovoje, bet vos tik keliauninkė pamatė žaginį, apie patogumus ir į kalbas nebesileido.
Tiktų ir pačiam karaliui
Korespondentams atvykus į svečius, O.Gružauskienė paatvirauja, kad šiemet dar nespėjo atstatyti žaginio. Moteris buvo žolę tik prieš kelias dienas nupjovusi ir dar neturėjo šiųmečio šieno. O paprastai, kai šienas jau išdžiūsta, kirkilietė pati deda jį į žaginį. Kad pasiektų viršų, netgi pasilypėja ant kopėtėlių.
Smalsu žvilgtelėti į žaginį, kaip jis atrodo viduje. Kurgi čia romantika? Juk šienas veikiausiai badosi ir duria, visokie vabaliukai ropinėja, kieta žemė šonus spaudžia?
Ogi ir visai ne! Moteris ant žemės padėjusi medinę paletę, o ant jo patiesusi gan storą čiužinį. Šonuose, nuo pat viršaus, užtiesti sieteliai, kad šienas nekristų ant galvos, nepribyrėtų į akis. Čiužinys, pagalvės apsiūti gražia medžiaga. Nuo visokių kraugerių – uodų, musių, mašalų – saugo užuolaidos.
Šeimininkė šypsosi ir klausia, argi tokioje vietoje negalėtų miegoti pats karalius?
Bet iš kurgi šeimininkė gauna šieno? Juk dabartinės šienapjovės žolę susmulkina, o dalgiais niekas nebepjauna...
„Oi, nesakykit šitaip! Reikėjo arklį pervaryti į kitą vietą, o šienapjovė sugedo... Tai teritoriją pati dalgiu ir apipjoviau“, – pasakoja apie savo darbus.
Šis arklys – dabar jau vienintelis per kelis kaimus. Šiukštu nevaromas į darbą, juk jis – šeimos narys. O kad nesijaustų vienišas ir nesusirgtų depresija, O.Gružauskienė dar laiko avį, ožkų ir žąsų. Šie gyvūnai arkliui – draugija žiemą.
Siuvyklėlė – tarp užuolaidų
Visiškai nesunku suprasti, kodėl O.Gasanovas atkreipė dėmesį į tai, kad O.Gružauskienė iš aplinkinių išsiskiria ryškiomis spalvomis.
Prieš porą metų ji ir plaukus dažė rožine spalva, ir rinkosi tokius pat drabužius. Šįkart jos plaukai – ryškiai rusvi, vienoje pusėje pamarginti violetiniais dažais.
„Vos tik baigiau mokyklą, iškart ėmiau ryškiai dažytis plaukus – raudonai, mėlynai. Kitaip man būtų nuobodu“, – aiškina šeimininkė.
Pagal specialybę ji yra kirpėja, nors pavaikščiojęs po kiemą manytum, kad – siuvėja. Nes kieme įkurdinta siuvyklėlė. Statinys iš šonų apgaubtas užuolaidomis.
Šįkart moteris nenori, kad viduje fotografuotume, nes dar nespėjo susitvarkyti po prašėlusios audros. Vėjas daug ką išdaužė, išlaužė, išmėtė. Tarp daugybės smulkmenų susirangęs miega katinas. Jis – vienas iš šešių šeimos laikomų kačių.
O apie visa kita O.Gružauskienė sutinka papasakoti, parodyti. Buvo laikas, kai buvo įkurdinusi stovyklavietę, bet paaiškėjo, kad regioninio parko teritorijoje ji gali būti tik pažymėtose vietose.
Todėl stovyklavietės neliko, bet šeimininkė svečius moko megzti pirštais, ant grėblio dantų ir dviračio rato, rišti vantas, fermentuoti gaurometį, virti arbatas, dar paskanintas vyšnių ir juodųjų serbentų lapais, kurti gaminius iš bičių vaško ir kavos tirščių.
Gyvena ypatingos bakterijos
Sodybos pavadinimas „Prie įgriuvėlės“ – ne iš piršto laužtas.
Ji įsikūrusi prie pirmojo iš įžymiųjų Kirkilų karstinių ežerėlių, valtimi galėtum nuplaukti iki ap-žvalgos bokšto. Ežerėlio salelėje lyg išlietas stovi garnys.
Bet ir kitapus gyvenamojo namo, nuo kelio pusės, yra įgriuva. Čia žemė įgarmėjo dar prieš 100 metų, bet kurį laiką jokie procesai daugiau nevyko. Kai O.Gružauskienė jau tvarkėsi sodybos pirkimo dokumentus, sužinojo, kad vis dėlto žemės vėl sujudėjo.
„Šią įgriuvėlę mes vadiname duobe, ji dar ir dabar nebaigusi formuotis. Per naktį, būna, pasikeičia, bet dienomis ramu. Kai duobė bus jau apvali, žinosime, kad – viskas, procesas baigėsi“, – aiškina moteris.
Geologai jos įgriuvai padarė specialų stendą su nuotraukomis, aprašymais. Tokia garbė jai atiteko! Juk šioje duobėje gyvena itin retos rūšies bakterijos. Tokių dar randama tiktai Italijoje, daugiau niekur nėra.
Čia yra ir žuvų. Ant duobės krašto kabo meškerė. Žvejoja šeimininkė, kai tam randa laiko.
Kilimas – šalies rekordas
„Sustok ir pasiimk“, – tokia lentelė padėta ant kelio, prie įvažiavimo į O.Gružauskienės kiemą, ant lentynų.
Šįkart naujųjų savininkų laukia indai ir žaislai. Šeimininkė paaiškina, kad žmonės sustoja, ką nors pasiima. Tai, kas vieniems pabodę ar nebereikalinga, galbūt tarnaus kitiems.
Kam mėtyti nebereikalingus daiktus, jei gali jais su kitais pasidalinti, gal dovanoti, atiduoti, o gal netgi parduoti. Juk dabar vis daugiau jaunimo taip ir elgiasi, galvodami ne tiktai apie naudą, bet daugiau – apie teršiamos planetos ateitį.
Ir ant siuvyklėlės pakabintas užrašas skelbia, kad tvarumas nėra „skūpumas“. O.Gružauskienei šita tema netgi labai aktuali, nes iš panešiotų trikotažinių drabužių atraižų ji nunėrė ypatingą kilimą.
50 metrų pločio, 121,5 metro ilgio ir 100 kg sveriantis jos kilimas prieš 7 metus buvo pripažintas šalies rekordu. Nuo Biržų ištiesęs kilimą pasiektum Skaistkalnę Lat-vijoje ir atgal sugrįžtum.
Iš kur paimti tokią galybę atraižų?
„Iš pradžių sutvarkiau savo spintas. Po to – draugių. Tuomet ėjau į parduotuves, ten ieškojau trikotažinių drabužių“, – prisimena šeimininkė.
Paklausta, ar niekas nesupyko dėl „sutvarkymo“ – ar nesukarpė dar dėvimų neblogų drabužių, juokiasi, kad ne.
Nepatikusį sarafaną sukarpė
O.Gružauskienė tikisi dar vieno rekordo – siuva skiautinį, sutrauktą sagomis. Dabar jis kabo daržinėje ant sienos.
Moteriai patinka iš seno sukurti kažką naujo. Susiūti skiautinius, medžiagos gabaliukus, parinkinėti pagal spalvas ir dydį jai nenuobodu.
Iš epoksidinės dervos ji kuria paveikslus.
„Kaip manote, kas jo viduje? Dar niekas neatspėjo... Ne, ne ramunėlės. Ir ne samanos“, – intriguoja.
Po to paaiškina – dukrai numezgė sarafaną, bet šiai drabužis nepatiko. Tuomet mezginį sukarpė – ir į paveikslą. Iš šios dervos dar gamina šaškes. Jei išgręžtų skylutes, jos tarnautų kaip sagos.
Šachmatams lieti yra specialios formos. O žaisliukai Kalėdų eglei – apsiūti medžiagomis, papuošti karoliukais, kaspinėliais. Kilimėliai – iš sluoksnio tiulio, siūlų ir vėl tiulio – peršviečiami. Jie kabės ant molinės sienos.
Lauke lankytojai dėmesį atkreipia į nuotakos suknelę. Ant jos – keli šimtai medžiaginių gėlių žiedų.
Puikioji biržietė gali didžiuotis – užaugino net 5 vaikus ir visi vertina jos darbus.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Viename iš karstinių ežerėlių dairosi garnys.
2. Sodybos šeimininkei tvarumas ir dalijimasis yra labai svarbu.
3. Iš trikotažo atraižų O.Gružauskienės nunertas kilimas buvo pripažintas šalies rekordu. Jį ištiesęs pasiektum Skaistkalnę Latvijoje ir atgal sugrįžtum.
4. Užrašas skelbia, kad šalia namo yra pavojinga įgriuva.
5. Siuvyklėlė, akivaizdu, labai patinka vienam iš šešių katinų.
6. Ant nuotakos suknelės – šimtai įvairiaspalvių medžiaginių gėlių žiedų.
7. Ant daržinės sienos kabo sagomis sutrauktas skiautinys. Kai jis bus baigtas, veikiausiai ir jam lygių nebus.
8. Neįprastas ir ryškus arbatinis sukelia lankytojų susidomėjimą.
9. O.Gružauskienė mėgsta ryškias spalvas, jos nerti drabužiai – nenuobodūs.
10. Iš epoksidinės dervos šeimininkė kuria paveikslus, figūrėles.
11. Sodyboje „Prie įgriuvėlės“ lankytojai mokosi įvairių veiklų – nuo mezgimo keliais būdais iki arbatos ragavimo.
A.Švelnos ir L.Rušėnienės nuotraukos
