Ir panašūs, ir skiriasi
Panevėžio krašte veikiančios Biržų šaulių kuopa ir Pasvalio šaulių kuopa bei Rokiškio Jurgio Kairio skautų draugovė garsėja aktyvumu, narių gausa ir šalies istorijai reikšmingais darbais.
Šios visuomeninės organizacijos daug nuveikė patriotizmo, pilietiškumo prasme, tuo jos ir panašios.
Pasvalio šauliai kartu su Pasvalio muziejumi, o ir savarankiškai atstatė ne vieną partizanų bunkerį, į kuriuos dabar vyksta ekskursijos, jaunimas pastatė net 80 paminklų žuvusiems už Lietuvos laisvę partizanams.
Biržiečių šaulių kuopa itin gausi, joje net 63 moksleiviai ir jų nestabdo net karantinas, jie aktyviai reiškiasi per visas valstybines bei istorines šventes ir treniruojasi, lyg nebūtų jokių apribojimų. Tiesa, tai daro ne visu būriu, o po vieną.
Rokiškiečiai skautai nuolat lanko ir prižiūri partizanų kapus, skleidžia žinią apie jų kovas už mūsų šalies laisvę.
„Kuo nuo skautų skiriamės? Aktyvieji skautai yra daugiau jaunimas, o mes esame sukarinta organizacija, vienijanti įvairaus amžiaus tėvynės gynybai neabejingus piliečius. Šauliai moka naudotis ginklais, ugdo fizinę ištvermę, įjungia ir protą“, – sako Pasvalio šaulių kuopos vadas Algis Kalvėnas.
Jei šaulys – tai jau visam gyvenimui
Pasak A.Kalvėno, šaulių gretos nuolat atsinaujina, nes mokyklas baigęs jaunimas kasmet išsivažinėja. Tačiau dažnas, kartą užsivilkęs šaulio uniformą, juo lieka visam gyvenimui.
Pasak vado, mokykliniais metais pabuvę šauliais, vėliau jaunuoliai neretai pasirenka ir panašią darbinę veiklą: eina į kariuomenę savanoriais, važiuoja į misijas, stoja į Policijos akademiją, laivyną, tampa muitininkais, ugniagesiais gelbėtojais.
„Daug pasvaliečių gyvena užsieniuose, bet jei mokykliniais metais buvo šauliai, važinėjo į mūsų stovyklas, tai grįžę atostogų iš Norvegijos, Anglijos, Airijos, Islandijos jie išsitraukia uniformas ir įsitraukia į tuomet vykstančius renginius“, – džiaugiasi vadas.
Šiuo metu aktyviai veikiančių šaulių jis priskaičiuoja apie 30.
Uniformuota visa giminė
Pasak vado, pasvaliečių šaulių gretose yra net trijų tos pačios giminės kartų atstovų.
Šaulės 22 metų Monikos Dauparaitės giminėje dėvinčių uniformą gausu: šauliai yra 17-mečiai jos broliai dvyniai Aistis ir Aidas, tai pačiai kuopai priklauso ir Anglijoje gyvenantis 31 metų dėdė Romas Rinkūnas bei dar keli pusbroliai ir tolimesni giminaičiai.
Vyriausi giminės šauliai – merginos senelis 65 metų Romualdas Rinkūnas bei senelio pusbrolis 64 metų Jonas Ūsas.
„Viskas prasidėjo nuo senelio, jis mums apie lietuvybę nuolat pasakojo, dar aiškino, kaip svarbu ginti savo šalį“, – sako M.Dauparaitė.
Čia pat patikslina, kad senelis nei jos, nei brolių nevertė stoti į sukarintą organizaciją.
„Jis tiesiog buvo pavyzdžiu, o kad noriu tapti šaule, nusprendžiau pati“, – patikina mergina.
Kai jau sesė užsivilko uniformą, jaunyliai broliai irgi užsidegė neatsilikti.
„Mums visiems labai patiko kariškos stovyklos, ištvermės reikalaujantys žygiai ir ekskursijos į istorines vietas“, – pasakoja ji.
Įspūdingiausia ekskursija buvo į pačių šaulių restauruotą bunkerį Žadeikių miške, jame slapstydamiesi vienu metu gyveno net 50 partizanų. Nepriklausomybės pradžioje tas bunkeris buvo šiek tiek atstatytas, bet dabar šauliai jį visiškai restauravo, atkūrė lygiai tokį, koks buvo anais rūsčiais metais.
„Korona šaulių veiklą visiškai sustabdė“, – apgailestauja R.Rinkūnas.
Jie, vyresnioji karta, jau buvo suplanavę vykti į mokyklas, o ten susitikę su moksleiviais ketino skleisti žinią apie šaulių veiklą ir taip pritraukti naujų narių.
Išpuošė trispalviais vėjo malūnėliais
Biržiečiai šauliai Kovo 11-osios proga meistravo trispalvius vėjo malūnėlius ir jais puošė įvairias miesto bei rajono erdves. Malūnėliais buvo apkaišytas visas pylimas priešais Biržų pilį, juos vežė ir į rajoną prie partizanų kapų.
Uniformuoti šauliai Biržuose pasirodė ir per Sausio 13-osios, Vasario 16-osios bei Kovo 11-osios renginius.
„Prieš pandemiją jokia šventė be jaunųjų šaulių neapsieidavo, visi pageidaudavo mūsų verdamos košės“, – pasakoja kuopos vadas Vidutis Šeškas.
Vietos žmonės kalba, kad biržiečių šaulių gretos tokios gausios tik todėl, jog vadas turi neeilinių gebėjimų pritraukti jaunimą.
Tiesa, karantinas šaulių gretas kiek apkarpė. Anksčiau paauglių būdavo ir per 90, į užsiėmimus Biržuose vaikinai važinėjo po 30 ir daugiau kilometrų iš Vabalninko ir rajono pakraščių.
Šaulių būstinė yra tame pačiame pastate kaip ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų.
„Jiems iš jaunųjų šaulių auga pamaina, per 4 metus davėm net 14 savanorių“, – skaičiuoja vadas.
Anot jo, nemažai jaunųjų šaulių vėliau pasirenka profesionalią karo tarnybą. Trys dabartiniai 14-mečiai jau žino, kad stos į Karo akademiją, yra 12-mečių, svajojančių tapti pasieniečiais ir ugniagesiais.
Prisimena biržiečius generolus
Iki pandemijos jaunieji šauliai nuolat rūpinosi partizanų kapais ir paminklais. Kelis kartus per metus apvažiuodavo 140 kilometrų spinduliu esančias sukilėlių ir pokario partizanų kapines ir atskiras laidimvietes, nugramdydavo samanas, padėdavo gėlių, uždegdavo žvakutes.
Kariuomenės dienos proga šauliai prisimena ir du Biržuose palaidotus generolus Stasį Nastopką ir Maksimą Katchę.
Kai kultūros paveldo atstovai pasišovė Biržų krašte ieškoti partizanų bunkerių, pirmieji jiems į pagalbą atėjo šauliai ir skersai išilgai išlandžiojo visą Biržų girią.
„Mūsų miškai pelkėti, niekas juose bunkerių nestatė“, – paaiškina vadas, kodėl paieškos buvo bevaisės.
Pasiilgę veiklos ir naktinių žygių
„Vaikai labai pasiilgę veiklos, naktinių žygių, veržiasi į užsiėmimus, nuolat klausinėja, kada jie bus atnaujinti“, – sako V.Šeškas.
Vienas iš tų nerimstančių – skyriaus vadas 15-metis Gabrielius Šlevas. Sukarintoje organizacijoje vaikinas jau treti metai.
Į ją įstojo tikslingai, nes nori sekti krikštatėvio – profesionalaus kariškio pėdomis.
Karinės pratybos ir ilgi žygiai miškais G.Šlevui didelis malonumas. Vaikinas sako, kad karantinas iš šaulių atėmė tik galimybę susirinkti visai kuopai, bet neatėmė fizinės veiklos.
„Nesinori sėdėti nieko neveikiant, tad mes bėgiojam, važiuojam dviračiais, mažomis grupelėmis einame į žygius, o paskui pasiektais rezultatais ir įveiktais kilometrais dalijamės Biržų šaulių kuopos feisbuko paskyroje“, – sako jis.
Kiekvieną balandį biržiečiai, kaip ir visos šalies šauliai, vykdavo į Zoknių oro uostą Šiauliuose palenktyniauti bėgimo varžybose. Šiemet dėl karantino jos nevyks, tačiau bėgti juk galima ir miško takais, tai jaunieji Biržų šauliai ir daro.
Įsiminė, kaip vaikščiojo ežero paviršiumi
„Būriuotis nebegalime, bet mūsų veikla nenutrūko. Nebegalim rengti sueigų, tad dirbame nuotoliniu būdu, daugiau gilinamės į skautijos istoriją“, – sako rokiškiečių skautų vadovė Eleonora Baršienė.
Su savaisiais skautais ji kasdien susisiekia internetu, padalija jiems užduotis.
Anot vadovės, skautavimas – ne vien veikla, tai gyvenimo būdas, vadovaujantis šūkiu: „Dievui, Tėvynei, artimui“.
Rokiškio skautai į draugovę susibūrė prieš 11 metų. Jų bazė – Juozo Tūbelio progimnazija, jos mokiniai ir sudaro draugovės pagrindą.
„Viena iš mūsų veiklos krypčių – kasdien daryti gerus darbus, padėti, jei kam to reikia. Geru darbu gali būti net smulkmena, pavyzdžiui, kažkam kažkas iškrito – skautas nepraeis pro šalį, puls padėti surinkti“, – paaiškina 17-metis Ugnius Einoris. Jis skautauja nuo 5 klasės.
„Tėvai džiaugėsi, kad tapau skautu“, – prisimena.
Skautystė jį patraukė ištvermę ugdančiais žygiais. Kai kurie jų itin sunkūs, per dieną tenka nužygiuoti 30–40 kilometrų.
Anot vaikino, stovyklavimas gamtoje ir bendrystė prie naktinių laužų yra nepakartojamas jausmas.
Kiekvienas žygis – nauja ir vertinga patirtis. Dar neišdilo įspūdžiai iš praėjusios vasaros žygio Latvijos pasieniu, kai atsidūrė šalia užpelkėjusio ežero. Vanduo buvo pasidengęs kelių centimetrų žemių sluoksniu, ant jo jau žėlė augalai. Ta danga galėjai eiti, bet po kojom jautei liūliuojantį vandenį.
„Su kiekvienu žygiu tampi savarankiškesnis, ištvermingesnis, išmoksti elgtis gamtoje, net ir tai, kaip išgyventi kritiniais momentais“, – sako U.Einoris.
Tapo nuotykių ieškotoja ir gamtos mylėtoja
Rokiškietės 17-metės Evelinos Kulytės skautavimo pradžiamokslis buvo skautiškos dainos.
Ji, dar pradinukė, papuolė į skautų sueigą mokyklos kiemelyje. Vyresnieji ją iš karto įtraukė į savo žaidimus, priėmė į rikiuotę. Tas draugiškumas, nuoširdumas ir iš šalies matoma bendrystė iš karto tiek sužavėjo, kad ir pati panoro tapti skaute.
Vėliau prasidėjo žygiai. Skautai lankė istorines vietas, tvarkė partizanų kapus.
Ilgos kelionės pėsčiomis labai užgrūdino.
Kai moksleivė namiškiams pranešė, kad tapo skaute, tėvai to įvykio nesureikšmino.
„Jie manė, kad tas mano užsiėmimas ilgai neužsitęs, nes iš mažens buvau baikšti, visko bijojau“, – kvatoja mergina.
Kai ji vyko į pirmą skautų stovyklą, tėvai manė, kad po dienos kitos reiks lėkti parsivežt, bet taip neįvyko. Dukra ištvėrė ir tą, ir daug kitų skautiškų vasaros stovyklų.
„Supratau, kad esu nuotykių ieškotoja“, – sako, kad skautystė padėjo geriau pažinti ne tik aplinką, bet ir save.
Pasak jos, kas seniau atrodė baisu ir nepriimtina, dabar tapo mėgstamu gyvenimo būdu: gyvenimas miške, miegojimas palapinėje, prausimasis upėje ar ežere, maisto gaminimas ant laužo.
„Tapau gamtos mylėtoja“, – moksleivė deda dar vieną pliusą skautavimui.
Autografas
„Viena iš mūsų veiklos krypčių – kasdien daryti gerus darbus, padėti, jei kam to reikia. Geru darbu gali būti net smulkmena.“ (U.Einoris)
„Kas seniau atrodė baisu ir nepriimtina, dabar tapo mėgstamu gyvenimo būdu. Supratau, kad esu nuotykių ieškotoja, tapau gamtos mylėtoja.“ (E.Kulytė)
Prierašai po nuotraukomis:
1. G.Šlevas (dešinėje) su draugais neša jaunąją šaulę, kuriai žygyje batai nutrynė kojas.
2. Aktyvieji Rokiškio skautai laukia nesulaukia, kada vėl galės leistis į žygius ir kūrenti draugystės laužus.
3. Į šventinį renginį žygiuoja vienas Biržų šaulių kuopos būrys.
5. Biržų kuopos šauliai su vadu V.Šešku (viduryje) nusiplūkė po braidymo pelkėta giria, kurioje su kraštotyrininkais ieškojo partizanų bunkerių.
6. U.Einoris.
7. E.Kulytė.
Nuotraukos iš asmeninių albumų
"Panevėžio kraštas", 2021 03 27