Net praėjus daugiau kaip metams po tos lemtingos nakties ūkininkas ir jo žmona bijo žengti į kambarį, kuriame įvyko tragedija.
„Matote, grindyse dar tebestyro žudikė raketa, o kai tai matau, širdis, atrodo, plyš iš atgyjančio skausmo“, – kalbėjo vyriškis.
„Nežinau, kodėl Dievas taip nusprendė – pasiėmė tą naktį pas save į dangų mano sūnų Vadimą ir sesers sūnų Vladimirą, nors šalia kituose kambariuose miegojau ir aš su žmona, ir sesuo“, – kalbėjo ūkininkas. Prie namo atėjusi ir vyro žodžius išgirdusi 70 metų žmona Valentina užsidengė akis skarele, ėmė verkšlenti, o kiek apsiraminusi pratarė: „Pats baisiausias dalykas tėvams yra laidoti savo vaikus, nelinkiu niekam to, ką per okupantų bombardavimą teko išgyventi mūsų šeimai.“
Tiški kaimas yra dešimt kilometrų nuo Charkovo pakraščio, o per kaimo vidurį skrodžia kelias, einantis į Rusiją, iki kurios 25 kilometrai. Toks Rusijos artumas nulėmė tai, kad Tiški jau pirmą karo dieną pateko į spąstus.
Kadangi okupantams nepavyko šturmu užimti Charkovo, jie įsitvirtino jo prieigose ir Tiški gyventojų nebepraleido į didmiestį. Bėgti nuo karo negandų buvo galima tik į Rusiją, tačiau tam žmonės masiškai ryžosi ne iš karto, o tik po to, kai bombos kaime ėmė sėti mirtį.
Ypač visus sukrėtė tragedija Kučerenkų namuose, po jos beveik visi kaimo gyventojai ir išvyko į Rusiją. Tačiau ten pasiliko tik keletas žmonių, o dauguma grįžo į Ukrainą arba persikėlė gyventi į ES šalis.
N.Kučerenka vis dėlto prasitarė, jog pagrindinė priežastis, kodėl neskubėjo išvykti, buvo ne manymas, kad rusų kariai bus taikingi, bet noras apsaugoti fermą ir sodybą. Mat būtent karo išvakarėse šeima užbaigė statyti karvides, grūdų sandėlius ir įsigijo naujus traktorius, kombainą, tad prasidėjus okupacijai bijojo palikti ūkį be priežiūros.
Prieš tai šeima keliolika metų gyveno susiveržusi diržus, nes nusprendė apsieiti neimdama kreditų banke ir visus uždirbtus pinigus investavo į ūkio plėtrą. Šeima niekur nekeliavo, važinėjo pigia sena mašina, o pabaigę statybas ketino pradėti gyventi nebetaupydami.
N.Kučerenka gimė pedagogų šeimoje – tėvas buvo mokyklos direktorius, o mama mokė matematikos. N.Kučerenka universitete baigė elektros inžinerijos mokslus, dirbo dujofikacijos įmonėse bei gretimame kolūkyje, o Ukrainai atgavus nepriklausomybę nusprendė drauge su sūnumis Nikolajumi ir Vadimu ūkininkauti.
Iš pradžių išsinuomojo trisdešimt hektarų žemės, o vėliau ūkis padidėjo iki keturių šimtų hektarų. Tiesa, daliai žemės savininkų vėliau pakėlus nuomos kainas, ūkį sumažino ir pastaruoju metu valdė šimtą hektarų.
Tačiau praplėtė veiklos kryptis – nusprendė neapsiriboti grūdinių kultūrų auginimu, bet ir užsiimti gyvulininkyste, pasistatė modernią karvių fermą.
„Mes neėmėme kreditų ir taip taupiai gyvenome, kad porą metų net apiplyšusiomis kelnėmis visi vaikščiojome, bet užtat karo išvakarėse sėkmingai pabaigėme statybas ir džiaugėmės, jog pagaliau galėsim mėgautis sočiu gyvenimu“, – į pokalbį vėl įsitraukė ūkininko žmona.
Tačiau Rusijos įsiveržimas šias viltis sugriovė ir, svarbiausia, sukėlė tragediją, kurią prisimindami ūkininkas su žmona ir dabar rauda.
„Jaučiu kaltę, kad neišvežiau šeimos kilus karui, ir apmaudą, kad bomba pataikė ne į mane, o į sūnų Vadimą bei sūnėną Vladimirą“, – su ašaromis akyse kalbėjo N.Kučerenka.
Vyras pakvietė apžiūrėti sprogimų suniokotą namą ir parodė, kuriuose kambariuose kas tą naktį miegojo. Per okupaciją daugumą naktų šeima praleisdavo rūsyje, tačiau tą vakarą nusprendė jame nemiegoti. Ten nusileido vien marti Aliona su aštuonmete dukrele Liza.
„Tą dieną mes buvome surengę talką – iš rūsio kėlėme maišus bulvių, ruošėmės sodinti, ir pasikviečiau padėti seserį su sūnumi, nes ūkyje stengėmės išsiversti savomis jėgomis“, – pasakojo fermeris.
Po talkos visi jautėsi pavargę ir nusprendė patogiai išsimiegoti lovose, juolab kad kelias paras kaime nebesigirdėjo sprogimų. Antrą valandą nakties į namą atskriejusios dvi raketos įlėkė į didžiausią kambarį, svetainę, kurioje miegojo 40-metis Vadimas ir 45 metų Vladimiras.
„Sprogimai apkurtino ir išvertė iš lovos, drebančia širdimi išlėkiau iš kambario ir per dulkių debesį bei griuvėsius ėmiau kapanotis į svetainę, pasišviesdamas telefonu ir šaukdamas vaikinų vardus“, – pasakojo N.Kučerenka.
Tačiau nei sūnus, nei sūnėnas neatsiliepė, o pamatęs, kad iš po lovas užvirtusių nuolaužų jų kūnai mėtosi atskiromis dalimis, netrukus suvokė, jog šiems vyrams niekuo nebeįmanoma padėti. Likimas taip lėmė, kad viena raketa pataikė į tą kambario dalį, kurioje miegojo Romanas, o kita į lovą, kurioje miegojo Viačeslavas.
Žuvusiuosius dalimis iš po sunkių nuolaužų ištraukti pavyko tik kitą dieną pasikvietus pagalbon du kaimynus. Tą pačią popietę vaikinai paskubomis buvo palaidoti, nes okupantai įsakė šeimai nešdintis į Rusiją. Teko paklusti. Bet N.Kučerenka per Latviją, Lietuvą bei Lenkiją grįžo su žmona bei seserimi atgal į Tiškus, o kiti penki šeimos nariai pasiliko Vilniuje. Sūnus Nikolajus įsidarbino vairuotoju, jo žmona dirba kavinėje, o dukrelė lanko lietuvišką mokyklą. Velionio sūnaus Vadimo dukra lanko ukrainietišką mokyklą, o jos mama joje mokytojauja.
„Su devynmetėmis anūkėmis Liza ir Maša susiskambinam kas dieną, aš nuotoliniu būdu net padedu joms ruošti pamokas“, – pasakojo A.Kučerenka. Ūkininkas neslėpė, kad žinojimas, jog anūkės Lietuvoje yra sveikos ir saugios, jam su žmona suteikia stiprybės ir norą gyventi, norą jas pamatyti.
„Grįžę po išvadavimo pamatėme, kad mūsų sodybos kieme žioji devynių bombų duobės, o visi pastatai yra apgriuvę ir suvarpyti skeveldrų“, – pasakojo ūkininkas. Vyriškiui labiausiai apmaudu buvo dėl to, kad kažkas iš vietinių piktadarių apvogė jo fermą – pagrobė techniką, šimtą tonų kviečių ir septyniasdešimt tonų saulėgrąžų.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Velionis N.Kučerenkos sūnus Vadimas su dukrele Liza.
2. Karvidės ir ūkinis pastatas, baigti statyti karo išvakarėse, sudegė, o technika buvo išgrobstyta.
3. Viena iš dviejų raketų, atnešusių netektis Kučerenkų šeimai.
E.Butrimo nuotraukos
