Prieš pusantrų metų, kai dar kojų poste net nesušilusi Pasvalio ligoninės direktorė Matulienė netikėtai posėdyje įšoko į tribūną ir ėmė mokyti rajono valdžią kaip dirbti, patyrusi politikė tokia pačia pavarde patarė naujokei būti savo vietoje.
Šiuo atveju tai reiškė – neišsišokti, jausti taktą. Bet netrukus po daugiau visokių incidentų iškilo rimtas klausimas šiai valdininkei – ar ji tikrai sėdi savo vietoje?
Ką pasvaliečiai žinojo, sutikdami savo rajone Matulienę?
Pažvelkim į jos rinkimų anketą: Išsilavinimas: nenurodė. Darbo patirtis: nenurodė. Visuomeninė veikla: nenurodė. Pomėgiai: nenurodė. Tik mokslo laipsnį nurodė: magistrą. Ir šeiminę padėtį – kad ištekėjusi.
Na, tą tai jau visi žino. Kiti net patikslina, kad laimingai ištekėjusi – už garsaus vyro, dabar jau eksseimūno Matulo. Kodėl laimingai? Ogi todėl, kad be tokio vyro, ir aš taip manau, ji nebūtų padariusi tokios karjeros. Ir tokio Pasvalio gal net nebūtų žinojusi. Pasakykit mums dar bent vieną Seimo nario padėjėją su tokia sėkmės istorija.
Negaila būtų, jei žmogus tikrai įrodytų, kad yra tokios karjeros vertas. Bet kai jis net rinkėjams nemato reikalo žmoniškai prisistatyti, kai vykstant konkursui į ligoninės vadovus su vyru kone slapstosi nuo korespondentų, kai įdarbinusi Matulą (savo pavaduotojos rankom) gydytoju dar siekia jam, 70-mečiam pensininkui, daug žadančio jauno gydytojo išmokos, ką belieka galvoti?
Na, gal tą, kad ši pora dar vis pasirengusi dėl savo labai nekuklių interesų pašokdinti Pasvalį.
O po pastarojo Matulienės surengto naujo šou belieka galvoti, kad jai dargi blogai su teksto suvokimu. Kaip vadovei toks trūkumas tikrai pavojingas – gali pridaryti daugiau klaidų.
Į posėdį Matulienė buvo pakviesta tik vieno – atsakyti į politikų klausimus. Tai tą ji ir turėjo daryti. Nieko daugiau. Nei dėkoti, nei girtis, nei išsisukinėti, nei skiesti kažką ne į temą, nei auklėti kitus.
O ką mes matome? Ar oratorė nežemina savo pirmtako, nesityčioja iš visų susirinkusiųjų meluodama, kad jis tebedirba ligoninėje, ar nekeršija jam už tai, kad palaikė Joniškėlio ligoninės išsaugojimą? O tvirtinti, kad chirurgas mažai operacijų pastaruoju metu atliko žinant, kokia tuo metu buvo jo sveikata, – ar tai ne cinizmas? Jau nekalbant apie tokią smulkmeną kaip netaktas, pereinant į familiarius asmeniškumus su gydytojo dukra.
Negalima atmesti, kad Matulienė tiesiog gudrauja – pasirenka puolimą kaip geriausią gynybą. Ir labai lapiniškai – su saldžia šypsena veide, aksomo pirštinėmis visus pačiupinėdama.
Gal laikinai tokia taktika ir suveiks. Tačiau tai, kas jau pridirbta, niekur nedings. Naujausias paviešintas faktas, kurio pati Matulienė taip ir nepaneigė, yra tiesiog šokiruojantis – jai atėjus ligoninę paliko net 14 patyrusių slaugytojų.
Vien už tai galima būtų atleisti naująją vadovę kaip nesusidorojančią su atsakingomis pareigomis. Ir nepadėtų čia jai joks dirbtinis džiūgavimas dėl darbuotojų kaitos, nes, atrodo, jos ir nėra – išėjusioms specialistėms pamaina nerasta.
Tai, kad ligoninės vadei reikia kaip nors gelbėti vis labiau šlyjantį savo įvaizdį, liudija ir antra jos sukurto šou dalis – susirašinėjimas su mūsų redakcija.
Korespondentai valdininkų prašo paprastos informacijos, atsakymų į klausimus ne tam, kad jiems to asmeniškai reikia, o tam, kad galėtų informuoti skaitytojus.
To paties neseniai prašėme ir Matulienės. Telefonu rasti jos nepavyko, padėjėja teigė, kad ji užsiėmusi, tada nusiuntėme klausimus raštu. Neatsakė. Taip ir parašėme.
Netikėtai kone po mėnesio gauname atsakymą. Nepasirašytą. Nekonkretų. Paprašome aiškesnio. O tada ir drėbteli!
Paprastai tokių biurokratinių tekstų nespausdiname, nes juose nėra jokio racionalaus grūdo, vien savireklama, bet kad skaitytojai susidarytų vaizdą, kaip redakciją atakuoja problemų su teksto suvokimu turintys valdininkai, nusprendėme šįkart paaukoti vietos visai tai tuštybei pademonstruoti.
Labiausiai šiame šou mus nustebino ne patys Matulienės raštai, net ne jos reikalavimas laikytis kažkokios tik jai suprantamos etikos, ne užslėptas grasinimas – prie tokių ekscesų jau esame pripratę. Labiausiai nustebino tai, kad direktorė po ilgos pertraukos vis dėlto surašė atsakymą. Tai pirmas toks atvejis redakcijos istorijoje. Tikrai, kaip sakoma, kaimyno šuo gali padvėsti.
Įdomu būtų sužinoti, kas ją tam pastūmėjo? Gal Matulas, staiga atsivertęs ir ėmęs manifestuoti už žodžio laivę Lietuvoje? O gal per kokį viešųjų ryšių seminarą koks lektorius išaiškino, kad valdininkai privalo atsakinėti į žurnalistų klausimus, nes tylėdami tik patys sau duobę kasa? Gal netgi įspėjo, kad juos tai daryti įpareigoja įstatymas? Nes žurnalistai už įstatymo nevykdymą net ir į teismą paduoti gali.
O teisme Matulienė gal pagaliau sužinotų, kokiame įstatymo straipsnyje yra nurodomi konkretūs atsakymų žiniasklaidai terminai.
Sutapimas ar ne, bet šiomis dienomis atsivertė į padorius žmones ir Rokiškio rajono meras Godeliauskas. Anksčiau mūsų telefonus blokavęs arba liepdavęs rašyti raštu, aukštas vyras jam paskambinus ištarė tiesiog stebuklingą žodį: „Malonu.“
Dabar laukiame, kad ir valdžios vyrai kupiškėnai atsimintų šį jų vis labiau pamirštamą ledus tirpdantį žodį.
Tik iš Panevėžio valdžios aukštumų sulaukti to jau kaip ir nebeturime vilties. Merai išteisinami, bet jų supratimas apie viešumą nė kiek nepagerėjęs.