Kūriniai skirti įvairaus amžiaus skaitytojams
Pasvalyje, Biržų gatvės gale, gyvenančią 58 metų rašytoją retai sutiksi vaikštinėjančią miesto gatvėmis. Meniškos sielos moteris mieliau laiką leidžia bendraminčių apsuptyje ar namuose.
Ji yra Pasvalio krašto literatų klubo „Užuovėja“ narė, priklauso Šiaurės Lietuvos literatų draugijai. Turėdama galimybę, ji visada važiuoja į koncertus sostinėje.
Margarita Lužytė rašo miniatiūras, pasakas, fantastiką, mažas pjeses. Iš šių kūrinių sudarytos ir išleistos jau penkios knygos: „Karaliavimai“ (1999 m.), „Žingsneliai“ (2003 m.), „Takai“ (2006 m.), „Jonvabalis. Pasakos“ (2010 m.), „Karalius“ (2013 m.).
Šiais metais pasirodė jau šeštoji pasvalietės knyga „Betės namai“.
Nors rašytoja kuria pasakas, tačiau, kaip ji pati tikina, jos kūriniai yra skirti ne patiems mažiausiems. Juose išminties ras tiek vaikai ar paaugliai, tiek senjorai.
Su šaltumu prasilenkia
„Pasaka auga iš tikėjimo, žinojimo, jautrumo. Ji visad prasilenkia su abejingumu, skeptiškumu, šaltumu – jie nesusitinka. Pasaką visad dengia drąsos, ryžtingumo, ištikimybės, kartais – ir pasipriešinimo laukas, leidžiantis jai rastis ir išlikti. Manau, ją ir sukurti, parašyti reikia daugiau ar mažiau drąsos. Bet jos pačios tikslas kitas: išsaugoti žmogų, gyvybę, gyvenimą, ištrinti ribas, atskirtumus, sienas, išlaisvinti akis, širdis, mintis. Pasaka visad žiūri ateitin. Ir todėl ji kalba. Ir todėl ji yra“, – sako M.Lužytė.
Pasvalietė prisimena, kad knygų pasaulis ją pakerėjo, vos tik ji išmoko skaityti.
Rašytoja įsitikinusi, kad jos pirmieji žingsniai kūrybos link prasidėjo dar mokantis Biržų rajono Juodžionių kaimo pradinėje mokykloje.
„Man labai pasisekė, kad pirmoji mokytoja mane labai skatino, neslopino idėjų. Tai buvo tarsi pradinukės karaliavimas mokykloje: ir spektaklius kūriau, ir scenografiją. Keista, jog suaugę vyrai eidavo kirsti krūmų, kad kažkokiai ketvirtos klasės mokinei šakų reikia spektaklio dekoracijoms. Juk vaiko kūryba paremta žaidimu, ji ne tik teikia džiaugsmą, bet ir sparnus užaugina“, – pirmosios mokytojos paskata džiaugėsi pasvalietė.
Vėliau – kareiviškos pamokos
Tačiau perėjus mokytis į Medeikių vidurinę mokyklą aktyviai mokinei kūrybinius siekius teko prislopinti. Rašytoja prisimena, kad tuomet lietuvių kalbos pamokos vyko tarsi kareivinėse: jokios kūrybinės laisvės, vien tik muštras.
Net už eilėraščius tekdavo atsiskaityti raštu: mokytojai nebuvo svarbu žodžių skambesys. Ji mokinius vertindavo pagal taisyklingai sudėtus skyrybos ženklus.
Pagrindinis piešinių akcentas – knyga
Devintoje klasėje, pasikeitus lietuvių kalbos mokytojai, visi vaikai atsigavo.
Tuomet Margarita pradėjo rašyti eilėraščius, prozą.
Jai patiko ir piešti, abiturientė pradėjo galvoti apie dailės studijas. Jos piešiniuose kone visada būdavo pavaizduota knyga.
Mokytoja diktatore nebuvo
Kai M.Lužytė mokėsi 11-oje klasėje, Medeikių mokyklos mokinių grafikos darbai buvo surišti į albumą. Vieno grafikos darbo autorė – M.Lužytė. Jos darbo pagrindinis akcentas – knyga.
Šis albumas buvo eksponuojamas Vilniuje, Meno darbuotojų rūmuose.
„Svajojau apie dailės mokytojos specialybę. Nors piešti patiko, nemokėjau akademinio piešimo, mane gąsdino gipsinės galvos. O per stojamuosius egzaminus būtent jas ir reikėjo piešti. Tad metams studijas atidėjau“, – atviravo pašnekovė.
M.Lužytė turėjo vienus metus apmąstymams, kokį gyvenimo kelią rinktis. Tuomet jai pasiūlė pavaduoti pradinių klasių mokytoją. Šis darbas padėjo apsispręsti jai tapti mokytoja.
O perskaičiusi rusų klasikų Aleksandro Puškino, Michailo Lermontovo knygas pasvalietė panoro šių autorių kūrinius skaityti originalo kalba. Tai jai buvo paskata labai gerai išmokti rusų kalbą. Kadangi žavėjosi rusų literatūra, jai buvo nesunku išsirinkti rusų filologijos studijas tuomečiame Šiaulių pedagoginiame institute.
Vaiką reikia išlaisvinti
Jauna pedagogė įsidarbino atokioje Pasvalio rajono Kriklinių pagrindinėje mokykloje. Pašnekovė prisipažįsta, kad ji visuomet stengėsi mokinius suprasti, leisti jiems pasireikšti, niekada mokytoja nebuvo diktatorė.
„Svarbiausia – vaiką reikia išlaisvinti, jauną žmogų reikia išaukštinti, padrąsinti, vaikus reikia skatinti atsiskleisti. Tai visuomet stengiausi ir daryti. Pamokų metu reikėdavo dirbti pagal numatytą programą, o jau per būrelius mokiniai išlaisvindavo savo fantazijas“, – savo darbo metodais pasidalijo M.Lužytė.
Abiejų galvose – karaliai
Kūrybiškos pedagogės dėka Kriklinių mokykloje dažni svečiai būdavo žinomi šalies bardai. Ten ne kartą lankėsi ir aktorius Gediminas Storpirštis – jam kelią į atokią Kriklinių mokyklą nutiesė pažintis su rusų kalbos mokytoja M.Lužyte.
Veikli pedagogė su garsiuoju bardu susipažino 2002 metais, kai G.Storpirštis vedė tris dienas trukusią dramą-seminarą Pasvalio rajono mokytojams. Nuo tada ir užsimezgė kūrybinis bendradarbiavimas tarp kaimo mokyklėlės ir aktoriaus.
Po Pasvalio krašto muziejuje vykusio seminaro muziejaus darbuotojai aktoriui įteikė M.Lužytės knygą „Karaliavimai“. Gavęs dovanų, bardas labai nustebo sutapimu, nes kaip tik tuo metu su aktorinį meną studijuojančia studente Giedre Beinoriūte ketino išleisti knygą „Laiškai karaliui“. Priblokšti tokio atsitiktinumo, rašytojai juokavo, kad jų knygos tarsi pusseserės.
Iš gilės išaugo ąžuolas
Prieš dešimtmetį korespondentės kalbintas G.Storpirštis apie pasvalietę rašytoją kalbėjo kaip apie šviesos spindulėlį ūkanotą dieną.
Anot dainuojamosios poezijos atlikėjo, Pasvalio krašte šviesa spinduliuoja Margarita, o Kupiškio rajono Skapiškio gyventojų kasdienybę praskaidrina Vitos Vadoklytės kūrybiškumas. Aktorius džiaugiasi šių dviejų moterų energija ir sako, kad jam didelis malonumas padėti tokiems žmonėms išeiti į dienos šviesą.
Švietimo sistemoje M.Lužytė dirbo 30 metų, Kriklinių pagrindinėje mokykloje – daugiau nei du dešimtmečius. Šios mokymo įstaigos rašytoja nepamirš niekada.
Pradėjusi dirbti Krikliniuose ji prisirinko mokyklos kieme augančio ąžuolo subrandintų gilių. Jas parsivežusi pasodino kieme. Iš saujos gilių sudygo tik vienas ąžuoliukas, po ketvirčio amžiaus virtęs rašytojos kiemo pasididžiavimu.
Rašytojos kūryba paremta fantastika
Dirbdama mokykloje ji vadovavo keliems būreliams. Kosmonautika, fantastika besidominti pedagogė vadovavo ir pačios įsteigtam fantastų būreliui.
Šiuo metu moteris priklauso ir fantastų klubui. Prie šios organizacijos fanų ji prisijungė 1983 metais ir vykusiame konkurse „Visata ir žmogus“ laimėjo antrą vietą.
Pasak rašytojos, fantastų suvažiavimai vyksta kiekvienais metais. Praėjusio mėnesio pabaigoje jis vyko jau 28-ą kartą.
M.Lužytės kūryba taip pat paremta fantastika. „Aš knygų nerašau, aš rašau tik kūrinius. Knyga jau nebe mano kūrinys, tai bendras darbas. Knyga – tai mūsų visos kūrybinės komandos laiškas skaitytojui. Man priklauso tik rankraščiai“, – kuklinosi Pasvalio krašto rašytoja.
Pagrindinį personažą sudėlioja iš mažų smiltelių
Šiuo metu M.Lužytė yra bedarbė ir pragyventi iš leidybos negali. Moteris juokavo, kad ji – prasta komersantė. Kai ateina žmonės į pedagogės kūrinio pristatymą, ji knygos neparduoda, paprasčiausiai – padovanoja.
M.Lužytės stalčiuje guli nemažai rankraščių, tačiau jų autorė neskuba paversti knygomis. Pasak rašytojos, kiekvienas darbas turi susigulėti. Didelių romanų pasvalietė nerašo, daugiausia dėmesio skiria personažui ir siužetui.
„Mano personažas ne iš lėkšto buitinio gyvenimo, jis atkeliauja iš fantastikos pasakos. Pagrindinio veikėjo gyvenimas nėra įtemptas, man labai sunku atskleisti tikrąjį personažo charakterį, jį dėlioju iš mažų smiltelių“, – kūrybos subtilybėmis pasidalijo rašytoja.
Viršelis – be herojės atvaizdo
Naujausioje knygoje „Betės namai“ autorė aprašo penktos klasės padūkusią mergiūkštę, kurios toks turtingas pasaulis, kad ji nebeskiria, kur yra pasaka, fantastika, o kur – realybė. Landžiai, smalsiai mergaitei iš gyvenimo reikia visko.
Knygos iliustruotojui M.Lužytė turėjo vienintelį pageidavimą – kad ant leidinio viršelio nebūtų pavaizduotas mergaitės atvaizdas. Autorė įsitikinusi, kad kiekvienas skaitytojas Betę privalo įsivaizduoti pagal savo fantaziją.
„… Iš viso pasaulio pasakų mylimiausia yra Gyvenimo pasaka, kurią sukuria ir parodo pats Gyvenimas… Ji gyvena širdyje… kiekvieno gyvo padaro, o gyvi juk ir daiktai, ir šapelis, ir akmenėlis… ir jų širdyje… Įžvelki ją, virpančią, plakančią, – ir pamatysi pasaką ar bent jos kraštelį… Ir tada toliau viskas klostysis savaime…“ Tai ištrauka iš naujausios M.Lužytės knygos „Betės namai“.
„Išleisti knygą nėra pigu. Tačiau jei labai užsibrėži, tai pavyksta“, – tvirtino šešių knygų autorė pasvalietė M.Lužytė.
"Panevėžio kraštas", 2017 10 14