Antradienį vyko pirmasis iš trijų renginių ciklo – „Lucis filii: pirmieji anykštėnai studentai“. Jame pranešimą skaitė VDU dėstytojas, lotynistas Sigitas Lūžys, kalbėjo Jono Biliūno gimnazijos mokytoja, lotynistė Ona Jakimavičienė.
Pirmieji anykštėnai užsienio universitetuose mokėsi jau XV–XVI amžiuose. O lotynistas S. Lūžys ilgus metus pašventė šaltinių apie studentus paieškoms.
Pirmasis anykštėnas studentas, pasak VDU dėstytojo, buvo Kasparas, Petro sūnus, turtingas jaunuolis, kuris studijavo Krokuvos Jogailos universitete. Atvykęs į universitetą, už visas studijas – bakalauro ir magistro – iš karto sumokėjo universitetui visą sumą – 8 grašius. 1478 metais įgijo bakalauro laipsnį. 1479 metais kovo 18 dieną Kasparas iš Anykščių kviestas į rektoriaus teismą, kadangi jam buvo pateikti kaltinimai. Tačiau į teismą studentas neatvyko.
Antrasis studentas iš Anykščių – Petras, našlaitis, taip pat pateko į rektoriaus teismų sąrašą, nes tūlas Jokūbas iš Kėdainių, vadinamas žemaičiu, nesumokėjo jam už arklį. Rektorius įpareigojo sumokėti 12 grašių pusgrašiais. Nesumokėjus baudos, būtų tekę atiduoti duoklę ir bažnyčiai.
Trečiadienį pranešimą „Anykščiai ant istorinio prekybos ir Valdovų kelio. Senosios reikšmės, atvėrusios galimybes“ skaitė istorikas Simonas Matulevičius, dabar vadovaujantis Birštono muziejui. Istorikas apžvelgė Lietuvos ir tarptautinės prekybos kryptis ir kelius nuo Viduramžių, kol dar nebuvo sukurta Lietuvos valstybė iki trečiojo Lietuvos–Lenkijos valstybės padalijimo. Istorikas, grįsdamas istoriniais šaltiniais, dėstė, kad pro Anykščius ėjo svarbūs prekybiniai keliai ir mūsų mieste lankėsi keturi Lietuvos valdovai.
XIII amžiuje dabartinėje Latvijos teritorijoje įsikūrė Livonijos ordinas, o dabartinės Lenkijos žemės priklausė Kryžiuočių ordinui.
„Karinis ordinas, bet kartu ir prekyba. Iš kitos pusės – Kryžiuočių ordinas. Livonijos sostinė Ryga, o Dancingas, uostas, priklausė Kryžiuočių ordinui“, – apie tarp dviejų ordinų esančios Lietuvos tranzitinę reikšmę kalbėjo istorikas.
Pasak S. Matulevičiaus, Anykščiai yra sąlyginai netoli Dauguvos, o ši upė buvo ir svarbus kelias. Istoriniai šaltiniai patvirtina, jog krovinių ir keleivių srautas iš Vilniaus į Rygą judėjo ir pro Anykščius.
Beje, pasak istoriko, Viduramžiais keliai buvo gerai prižiūrėti. „Kelias turi būti aiškus, aprašytas ir prižiūrimas. Tarp kitko, kelininko pareigybė buvo labai svarbi. Jis turėjo prižiūrėti ir remontuoti. Kažkuriame dokumente buvo nurodyta, kad jeigu, pavyzdžiui, mano vežimo ratas sulūžo ar aš nugarmėjau dėl prastos kelio būklės, ir jei buvo pažeista prekė – atsako kelio prižiūrėtojas. Dar buvo nustatyta, kad kelias turi būti toks, kad du vežimai prasilenktų“, – pasakojo istorikas S. Matulevičius.
Renginio moderatorius V. Balčiūnas atkreipė dėmesį, kad XIX amžiuje gyvenusio didžiojo anykštėno poeto ir vyskupo Antano Baranausko sampratoje didžiąja Lietuvos upe buvo ne Nemunas, o Dauguva.
V. Balčiūnas kalbėjo, kad Anykščiai ir anykštėnai nesinaudoja miesto praeitimi. Pasak jo, kol kas yra „daug skepsio, ir labai mažai naudingo ekonominio proto.“ V. Balčiūnas priminė, kad anykštėnai vieningai siekė, kad miestui būtų suteiktos Magdeburgo teisės, tačiau šiais laikais vieningai siekti miestui kurorto statuso nepavyksta.
„Man didelę nuostabą sukėlė, kai aš straipsnyje padiskutavau apie Anykščių kurortą. Kai tik aš užsiminiau, kad Anykščiams reikia, kaip ir Birštonui, savivaldybės. Visiškai juk aišku. Kurortas ar gali būti ne miesto savivaldybės statuse? Negali. Man keli labai gerbiami anykštėnai laiškuose rašė: jokiu būdu! Čia gi valdžios dauginimas, čia išlaidos. Tada lyginu su Birštonu. Kas daroma? Iš Prienų rajono atskiriama teritorija, suformuojamas kurortinis miestas, renka savo Tarybą. <…> Reikia valdytojo, kuris moka pasinaudoti aplinkybėmis ir pramušti rutiną. Yra tik verkšlenimas, visi į užsienį važiuoja, visur senka, tik pensininkai lieka. Na palauk, kodėl tau rūpi visi, visur. Gal tu žiūrėk, kaip turėti merą savo Malinauską, kur pramuštų. Jeigu tu nori Anykščių rajoną tolygiai plėtoti, tai tu arba neturi smegenų, arba nesusigaudai labai konkrečiuose dalykuose. Nieko tu čia neišplėtosi Anykščių rajono, jis labai didelis, labai žemdirbiškas“, – kalbėjo kultūrologas V. Balčiūnas.
Šiandien, penktadienį, 16 valandą Angelų muziejuje–Sakralinio meno centre vyks trečiasis Anykščių kultūros istorijos studijų savaitės renginys „Konstantino Sirvydo portretai – ar juose yra tiesos“. Pranešimą skaitys menotyrininkė Dalia Tarandaitė. Dalyvaus aktorius Ignas Ciplijauskas.
Po pirmųjų dviejų Anykščių kultūros istorijos studijų savaitės renginių vyko koncertai – pasirodė anykštėnų choras „Šilelis“ ir „Anykščių kvartetas“.
ANYKŠTA
Projektas „Gyvas Anykščių medis“
Prierašai po nuotraukomis:
1. Istorikas Simonas Matulevičius savo pranešime apžvelgė Anykščių reikšmę prekybiniame kelyje nuo XIII amžiaus iki XVIII amžiaus pabaigos.
2. Apie pirmuosius studentus anykštėnus kalbėjo mokytoja, lotynistė Ona Jakimavičienė ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, lotynistas Sigitas Lūžys.
3. Anykštėnai šią savaitę buvo pakviesti net į tris Angelų muziejuje vykusius Anykščių kultūros istorijos studijų renginius.
