Buvo netgi kalėjimas
Skapiškio senbuvė, buvusi pedagogė Stanislava Mažeikytė sako, kad abiejų kaimų žmonės nuo seno neskirstė vieni kitų į skapiškėnus ir dailiūniečius.
Tiesa, Skapiškis kur kas turtingesnis istoriniu palikimu. Čia stovi bažnyčia, veikė iki mūsų dienų nebeišlikęs Dominikonų vienuolynas, stovėjo valsčiaus pastatas, miestelyje buvo policijos nuovada ir net kalėjimas. Dabar Skapiškyje įsikūrusi seniūnija.
Dailiūnai nuo Skapiškio driekėsi į abi puses. Viena kaimo dalis buvo vadinama Dailiūnėliais. Vienu metu kaime veikė mokykla, buvo senelių namai.
Anksčiau Dailiūnuose buvo daug trobų, dabar jų irgi matyti nemažai, bet dalis stovi tuščios. Oficialiai – sąrašuose gyventojų priskaičiuojama apie 60, bet realiai gyvenančių mažiau.
S.Mažeikytės kartos gyventojų beveik nebelikę.
Užtat Dailiūnai gali pasigirti turį Blaivybės paminklą. Kaimo centre, trijų kelių sankryžoje, stūkso įspūdingas vyskupo M.Valančiaus blaivybės sąjūdžiui skirtas paminklas.
Prie paminklo gali nesustoti
Buvusi mokytoja teisi sakydama, kad nežinodamas paminklo pastatymo ir gyvavimo istorijos tik užmesi akį ir pravažiuosi. O žinodamas – tikrai stabtelėsi.
Pirmą kartą Blaivybės paminklas Dailiūnuose iškilo 1862 metais blaivybės sąjūdžio įkūrėjo vyskupo M.Valančiaus iniciatyva.
Istorijos mokytoja dirbusios S.Mažeikytės žiniomis, tais laikais ponai turėdavo degtinės fabrikėlius, o baudžiauninkai iš jų privalėjo nupirkti tam tikrą kiekį svaigalų. Tai negi pils ant žemės tokį daiktą, už kurį mokėjo pinigus. Žinoma, degtinę išgerdavo, taip prasidėjo girtavimai.
Pasipriešino prievolei pirkti degtinę
Vyskupas M.Valančius reikalavo, kad būtų panaikinta prievolė pirkti degtinę, ragino žmones negirtauti. Kunigų jis prašė kovoti už blaivybę ne tik žodžiu, bet ir prašyti žmonių prisiekti, kad negers ir priesaiką patvirtinti parašu. Skapiškėnai netrukus įrodė vyskupui, kad gyvena dorai, ir pastatė Blaivybės paminklą.
Mokytoja išdavė paslaptį, kaip Dailiūnų Blaivybės paminklas atsidūrė A.Šapokos 1936 metais išleistoje „Lietuvos istorijoje“. Pasirodo, garsusis istorikas buvo vedęs iš Dailiūnų kilusią moterį.
Kita vertus, kažin, ar tik todėl dailiūniečių pasididžiavimas atsirado istorijos knygoje. Kalbama, kad Blaivybės paminklas buvo vienas įspūdingiausių Lietuvoje. Tai – aukšta tribriaunė koplyčia, sumūryta iš tašytų akmenų ir plytų su barokinės formos stogu ir kryžiumi. Aplink koplyčią po karnizu įmūryti degtinės buteliai – jų matyti tik dugnai.
Panaudojo namams atstatyti
Per Antrąjį pasaulinį karą Blaivybės paminklas buvo sugriautas. Smarkiai nukentėjo ir Skapiškis. 1944 metų vasarą tarp sovietų ir vokiečių virė mūšiai dėl Skapiškio. Miestelis ėjo iš rankų į rankas. Skapiškis skendėjo liepsnose, gyventojai pasitraukė pas gimines, išsikasė slėptuves.
Po mūšių grįžę žmonės rado sugriautus namus. Sudegė ir Dailiūnuose stovėjęs fotografės Onos Balytės namas. Dabar toje vietoje stovi kitas.
Mažiausiai nukentėjo Dariaus ir Girėno gatvė.
Iš Blaivybės paminklo liko krūva plytų ir akmenų, juos gyventojai išnešiojo savųjų namų statybai ir remontui.
Sovietmečiu blaivybės tema nebuvo aktuali, niekam nė mintis nekilo atstatyti paminklą. S.Mažeikytė, paklausta, ar tuo laiku žmonės smarkiai gėrė, patikino, kad išgeriančių buvo, bet užkietėjusių „pijokų“ ne.
Prasidėjus Sąjūdžiui, vietos šviesuolių iniciatyva buvo nuspręsta paminklą atstatyti. Bene didžiausi atstatymo entuziastai buvo S.Mažeikytė ir dabar jau – šviesaus atminimo tremtinys tautodailininkas Bronius Bickus. Mokytojos giminaitis architektūros restauratorius Rimas Valeckas atkūrė paminklo originalo projektą.
S.Mažeikytė ir B.Bickus iš kraštiečių skapiškėnų rinko lėšas, vietos kolūkis parėmė statybinėmis medžiagomis. 1990-aisiais paminklas atstatytas, o kitų metų gegužę iškilmingai atidengtas.
Gražu ir tvarkinga
Prie Blaivybės paminklo į akis krinta senas namas. S.Mažeikytė pasakojo, kad jis statytas praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Jame gyveno ūkininkai Stašiai. Po karo jie išvyko iš Skapiškio.
Vienu metu name buvo įkurta ligoninė. Paskui kolūkis pradėjo apgyvendinti žmones. Jie dažnai keitėsi. Atkūrus nepriklausomybę, namą atsiėmė savininkai ir pardavė. Dabar jame jau daug metų gyvena kiti žmonės.
Buvusios mokytojos teigimu, Dailiūnuose dar išlikęs ne vienas senas namas, jie priklauso nebe tikriesiems savininkams.
„Laikas daug ką keičia“, – atsiduso pašnekovė.
Važiuojant per Dailiūnus matyti, kad jo gyventojai darbštūs. Sodybos, kad ir su metų našta, prižiūrėtos, sutvarkyta aplinka.
"Panevėžio kraštas", 2018 06 30
