Registrus nulaužė, nes jie labai gražiai trakšėjo
Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos rektoriaus, Vadaktėlių šv. Jono Nepomuko bei Upytės šv. Karolio Boromiejaus parapijų administratoriaus ir klebono, teologijos mokslų daktaro, kunigo Gedimino Jankūno balsas skamba ne tik bažnyčių pamaldose.
Laisvalaikiu kunigas ima į rankas armoniką ir kartu su kitais folkloro ansamblio „Upytės Vešeta“ nariais užtraukia liaudišką dainą.
Paauglystėje muzikos mokyklą metęs dvasininkas džiaugiasi, kad prieš beveik dešimtmetį vėl ėmė muzikuoti, o jo pavyzdys padrąsino prie liaudies paveldo ir tradicijų puoselėjimo prisidėti nemažai parapijiečių.
Kunigas Gediminas džiaugiasi, kad jo smagiu muzikavimu kartu su „Upytės Vešetos“ kolektyvu dar spėjo pasidžiaugti ir jo amžinatilsį tėvai – patys buvę labai dainingi, turėję gražius balsus.
Laimingas, kad turėjo tėvus
G.Jankūnas niekada neslėpė, kad šviesios atminties Danutė ir Jonas – ne biologiniai jo tėvai. Berniukas iki 5-erių augo vaikų namuose. Tuomet jį įsivaikino Panevėžyje gyvenantys Jankūnai – savo vaikų nesusilaukusi vyresnio amžiaus pora.
„Aš 40 metų buvau laimingas turėdamas tėvus. Ir likusį gyvenimą esu laimingas žinodamas, kad turėjau tėvus“, – viename ankstesniame interviu gražiai yra pasakęs žinomas Panevėžio krašto dvasininkas.
Mažajam Gediminui didelį įspūdį darė mamos brolis Valentinas Grigaliūnas, gyvenęs netoli Likėnų (Biržų r.) esančiame Dainiūnų kaime. Jis buvo savamokslis kaimo muzikantas – grodavo vestuvėse ir kitose šventėse, turėjo armoniką, akordeoną, būgną.
Tad kai vyko Gedimino pusseserės Dainos vestuvės, maždaug 11-mečiam būsimajam kunigui dėdė leido mušti būgną.
Dėdė Valentinas muzikos instrumentus ir taisydavo. Juos laikydavo savo namo palėpėje, ten įrengtame kambariuke berniukas nakvodavo vasarodamas.
„Atsimenu, kaip jis jau buvo suklijavęs taisomos armonikos ar akordeono registrus, o aš juos visus nulaužiau, nes man labai patiko, kaip jie trakši. Tiesą pasakius, aš net nežinojau, kas tai yra, nes dėdė kažkodėl man neaiškino apie instrumentus ir nemokė jais groti“, – prisimena panevėžietis.
Atleido tik su viena sąlyga
Mama labai norėjo, kad Gediminas grotų akordeonu, todėl pirmoje ar antroje klasėje nuvedė jį į Panevėžio muzikos mokyklą. Trejus metus vaikas lankė chorinio dainavimo, solfedžio, fortepijono pamokas, tik po to jį paaugusį priėmė į akordeono specialybę. Ten pasimokęs dar pusketvirtų metų, mokyklą metė. Juk buvo pati paauglystė.
G.Jankūnas sako, kad visa jo vaikystė prabėgo tik mokykloje ir Muzikos mokykloje. Tais laikais niekas vaikų automobiliais nevežiojo. Po pamokų bendrojo lavinimo mokykloje jam reikėdavo autobusu keliauti iš Rožyno į miesto centre esančią Muzikos mokyklą, po jos grįžus namo vakare dar pamokas ruošti.
„Plius aš „prie tinginio“ buvau ir neturėjau patraukimo muzikai. Man akordeonas buvo per sudėtingas instrumentas. Ir namie mano mokymuisi palaikymo nebuvo. Mama įsivaizdavo, kad jei jos brolis mokėjo groti akordeonu be jokių muzikos mokslų, tai kodėl aš tik visokius etiudus ir gamas groju, o „Vėl gegužio žiedai“ ar „Mylėjau mergelę“ nesugroju. O juk tokių dainų manęs mokytojai nemokė, mokykloje vyko klasikinės muzikos pamokos“, – savo apsisprendimą paaiškino G.Jankūnas.
Kai Muzikos mokyklą, prasimokęs joje pusseptintų metų, paauglys metė, tėvams uždavė širdies skausmo. Jie sūnui atleido tik todėl, kad tuo metu jis ėmė patarnauti per Šv. mišias Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje – esą neišėjo klystkeliais, turėjo rimtą užsiėmimą vakarais ir savaitgaliais.
Teologijos mokslai – net triskart Čikagoje
Muzikos mokykla liko nebaigta, o G.Jankūnas pasuko sielovados keliu. Ne dėl giliai tikinčių tėvų, dėl savęs. Per patarnavimo bažnyčioje metus, matydamas iš arti dvasininkų gyvenimą, jis nusprendė, kad čia geriausiai atsiskleis jo būdo savybės.
Pirmiausia įstojo į Kauno kunigų seminariją bei Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą. Vėliau buvo išsiųstas studijoms į JAV Čikagos arkivyskupijos Mundelein seminariją-universitetą.
Grįžęs į Lietuvą, jis buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas Kupiškio vikaru ir Panevėžio vyskupijos Jaunimo centro kapelionu.
Po kelerių metų išvyko į Čikagą įgyti teologijos licenciato laipsnio. Po metų grįžęs į Lietuvą, jaunas dvasininkas klebonavo trijose parapijose Utenos bei Zarasų rajonuose. Galop trečią kartą nuvykęs į Čikagą, apsigynė teologijos mokslų daktaro disertaciją.
Tada G.Jankūnas buvo paskirtas Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko vikaru pastoracijai, pradėjo dėstyti Kauno kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo universitete. Ir štai jau 14 metų jis Krekenavoje.
Panoro padrąsinti ir kitus
„Kai paauglystėje mečiau Muzikos mokyklą, vis pagalvodavau, kad gal visai neblogai galėčiau groti armonika, nors jos rankose nebuvau turėjęs. Man atrodė, kad ji paprastesnė nei akordeonas“, – prisimena pašnekovas.
Ir štai prieš 8 metus į Upytės tradicinių amatų centrą meno vadovu buvo priimtas dirbti liaudiškos muzikos puoselėtojas, panevėžietis Stanislovas Sargautas. Jis norinčius ėmė mokyti tradicinio muzikavimo.
Tuo metu G.Jankūnas jį jau pažinojo kaip Panevėžio etnografinio ansamblio „Raskila“ muzikantą.
„Jų atliekamos liaudiškos ir senosios lietuvių estrados dainos man labai atliepė širdį, ėmiau dainuoti jiems pritardamas. Taip draugystė ir pagarba atsirado. Ir kai tik „Raskilą“ matydavau – ar Panevėžyje, ar Krekenavoje, ar kokioje šventėje, visuomet prisijungdavau. Tas kolektyvas visuomet įtraukia ir klausytoją – kartu padainuoti, pašokti. Ansamblio nariams labai patinka, kai kažkas iš salės – įskaitant ir mane, prisijungia prie jų dainos, įtraukiamas į šokį“, – pasakoja G.Jankūnas.
Nuėjęs mokytis groti pas S.Sargautą, dvasininkas panoro parodyti pavyzdį – padrąsinti ir kitus pabandyti, net per pamaldas Upytės bažnyčioje parapijiečius kviečia nepraleisti tokios progos.
„Stasiukas man atvėrė akis – kad armonika galima groti iš klausos, jos registrai nėra tokie preciziškai tikslūs kaip akordeono, todėl net suklydus to nesigirdi“, – prisimena.
Ir nuosava armonika
Pirmaisiais G.Jankūno ir kitų pradedančių muzikantų klausytojais tapo Upytės tradicinių amatų centro lankytojai. Atsirado vis daugiu norinčių groti, šokti ir dainuoti kartu – taip susikūrė folklorinis ansamblis „Upytės Vešeta“.
Prieš 8 metus gegužę kolektyvas pirmąkart surengė viešą pasirodymą šventėje „Po malūno sparnais“ – prie Linų muziejaus Stultiškių kaime. O tų pačių metų rugpjūtį „Upytės Vešeta“ jau koncertavo užsienyje – Latvijoje, Upite miestelyje, folkloro festivalyje „Lipa kust“.
G.Jankūno naujuoju pomėgiu ypač džiaugėsi ir didžiavosi jo mama – jai labai patiko matyti sūnų, grojantį armonika jos mėgstamą liaudišką muziką. Tėvas elgėsi santūriau – iš pradžių nerimavo, kad taip muzikuodamas Gediminas neperlenktų lazdos, neprarastų kunigiško orumo, santūrumo. Vėliau nusiramino.
Keturiasdešimtmečio proga parapijiečiai Albinas ir Audronė Kisieliai kartu su „Raskilos“ ir „Upytės Vešetos“ ansamblių nariais įteikė naujutėlę armoniką, taigi, kaip dabar juokauja, tapo pripažintu armonikieriumi.
Su dvasininko drabužiais armonika grojantį G.Jankūną galima pamatyti tik jo parapijose vykstančių renginių metu. Kitur jis koncertuoja pasipuošęs tautiniu kostiumu, kaip ir kiti ansamblio nariai.
Pirmoje vietoje – sielovada
„Man labai svarbu, kad žmonės nepriimtų manęs tik kaip kunigo-muzikanto. Pirmiausia aš esu kunigas. Muzikiniai dalykai – mano laisvalaikis“, – sako G.Jankūnas.
Tačiau jo įsitraukimas į vietos bendruomenės veiklas atliepia Katalikų Bažnyčios skelbiamą sinodiškumą, kai kunigai raginami išeiti iš bažnyčių į žmones.
G.Jankūnas pastebėjo gražių permainų – kai kurie žmonės, anksčiau neidavę į bažnyčią, tapę „Upytės Vešetos“ nariais, ėmė vaikščioti į pamaldas. Kai kuriuos parapijiečius klebono pavyzdys padrąsino taip pat tapti šio kolektyvo nariais. Atėjo ir zakristijonai su žmonomis – ir buvęs, ir dabartinis.
Suprasdamas meno svarbą žmonių gyvenime, jis Krekenavoje bei Upytėje yra organizavęs ir profesionalių dailininkų plenerus, per kuriuos sukurti darbai puošia parapijų viešąsias erdves.
Kiti dvasininkai tik pritaria ir tuo žavisi.
Pastaruoju metu dėl begalės pareigų kunigas kiek atitolo ir nuo „Upytės Vešetos“, todėl save vadina greičiau kolektyvo garbės nariu.
Kai pernai per Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai skirtą šventę prie Upytės piliakalnio G.Jankūnas buvo paskelbtas Panevėžio rajono garbės piliečiu, po apdovanojimo vieni pirmųjų jį pasveikino ansamblio nariai. Visi kartu ant scenos atliko dainą „Šiaudais dengtas namelis“. Tai buvo mėgstamiausia dvasininko tėvo daina, kurios klausydamas jis užaugo.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Pasaulio matęs ir labai išsilavinęs kunigas G.Jankūnas – visada labai paprastas, širdingas. Jo veidą nuolat puošia šypsena. A.Švelnos nuotr.
2. 2024 m. kunigui G.Jankūnui buvo suteiktas Panevėžio rajono Garbės piliečio vardas.
3. Dainų šventėje G.Jankūnas ne tik grojo, dainavo, bet ir šoko.
4. Pernai liepos 6-ąją Upytėje prie piliakalnio ansamblio nariai vieni pirmųjų pasveikino G.Jankūną tapus Panevėžio rajono Garbės piliečiu.
5. 2017 m. G.Jankūnas koncertavo pirmajame tarptautiniame festivalyje „Lipa kust“ Latvijoje, Upite miestelyje.
6. Kartu su ansambliu G.Jankūnas 2024 m. dalyvavo atrankoje į Dainų šventės Folkloro dieną.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
