Už kelių kilometrų nuo Biržų, šalia Agluonos upės, savo ramybės oazę jau senokai susikūrusi Birutė Kvedaravičienė.
Prieš 4 metus čia tebuvo žolėmis apaugusi pieva ir akmenų krūva, o dabar moteris džiaugiasi augančiais ir žydinčiais medeliais, gėlėmis.
„Nuo pat pavasario vis kas nors žydi“, – patikino pašnekovė.
Pirmą kartą pamatytas tos vietos vaizdas jos visai negąsdino. O ir „padėjėjų“ atsirado. Netoliese rado bebrų nugraužtų nestambių medelių, susidėjo juos ant dviračio ir atsitempė. Juos rišo, kalė – ir susimeistravo nuo lietaus saugančią pašiūrę. Padėjo ir vyras, bet jam šioji vieta prie širdies neprilipo.
Pavasarį B.Kvedaravičienė uždengia pašiūrės stogą nuo saulės ir lietaus, o rudenį uždangalą nuima iki kiti sezono. Tuomet sugrįžta ir laukia, kol atsigaus ir pakvips apyniai, galvas pakels ir aromatu svaigins bijūnai, alyvos, tulpės, mansardos, levandos, piliarožės, vienadienės. Dar čia auga 3 maumedžiai, 2 skirtingų spalvų ožekšniai, vynuogės, kriaušė, šiemet turėtų būti ir arbūzų.
B.Kvedaravičienė, aprodydama valdas, nuglosto kiekvieną augalą ar akmenį, pasakoja, kas ką padovanojo.
Buvo padariusi ir basų pėdų taką iš žvyro, akmenukų, kankorėžių, bet jis neišliko.
„Viskas – tik savomis rankelėmis ir neskriaudžiant gamtos. Jei yra kalnelis ar skruzdėlynas, jų neišdraskau, palieku“, – pasakojo moteris.
Viena iš mėgstamiausių vietų – ramiai tekantis Agluonos upelis. Prie jo iš šakų padarė simbolinę arką, parišo žibintą. Per Jonines jį uždega. O upelio dugnas lygus ir kietas. Per mažai vandens, kad išsimaudytum, bet pabraidyti – pats tas.
B.Kvedaravičienė stebėjosi, kad kokie bebūtų vėjai, jos susikurtoje oazėje visuomet ramu.
