Vien moteriška kompanija

Menininkė Lina Timukaitė (Svirplelė) šešerius metus gyvena Anykščiuose. Čia ji po skyrybų persikraustė kartu su trimis ūgtelėjusiomis dukromis.

Ji pati vilnietė, bet su šeima ketverius metus spėjo pagyventi Utenos rajono Užpalių kaime – moteris norėjo namų vienkiemyje, buvo idėjos kraustytis iš didmiesčio į kaimą varikliukas.

Visgi bėgantis laikas pradėjo diktuoti savas sąlygas – sugriuvus santuokai reikėjo rinktis kitą vietą. Moteriška kompanija daug nenutolo nuo Užpalių: įsikūrė ten, kur gyveno draugai – padavimais apipinto Puntuko akmens kaimynystėje.

Svirplys mažas, bet girdisi

„Mano darbai nedideli, smulkūs. Svirplys mažas, bet girdisi. Paprastas, bet matomas“, – paaiškina L.Timukaitė, paklausta, kodėl ji pasirinko Svirplelės pseudonimą ir juo jau seniai pasirašinėja.

Menininkei patiko ir žodžio skambesys, ir pats unikalų garsą skleidžiantis vabzdelis.

Anksčiau ji bandė Baubuko pseudonimą. Dabar juokauja – kol vaikai buvo maži, sau atrodė panaši į baubą. Išsiskyrusi su vyru vėl susigrąžino Svirplelės kūrybinį vardą.

Ir tikrai, dailininkė tarp Lietuvos kūrėjų girdisi lyg tas svirplys – jos smulkūs spalvingi darbai priverčia stabtelėti ieškančius įdomių daiktų: papuošalų, indų, interjero detalių, atvirukų.

Anksčiau kartu su sutuoktiniu papuošalus kūrusi „Sutvėrimų“ prekiniu ženklu, po skyrybų šį vardą ir jį lydintį įdirbio šleifą paliko jam. Pačiai buvo gera apsivalyti – pradėti tarsi nuo naujo iššūkio, balto lapo.

„Atsirado galimybė save iš naujo atrasti“, – pasidžiaugia.

Tada ji išbandė porcelianą, nors anksčiau kūrė iš molio.

Ant pečių daugybė pareigų

Nuo vaikystės L.Timukaitė mėgo piešti. Ketino Vilniaus dailės akademijoje studijuoti grafiką, bet jai patiko ir juvelyrika. Močiutė patarė spręsti praktiškai – į tai, kas labiau pritaikoma. Neilgai trukus sužinojo – Telšiuose ką tik įsikūrė Dailės akademijos padalinys, kuriame galima įgyti aukštąjį juvelyro išsilavinimą. Abiturientė išvyko mokytis į Žemaitiją.

„Baigusi studijas būčiau dirbusi su metalu. Keramika susidomėjau gimus vaikams. Pirmoji duktė buvo alergiška ir jautri – turėjau būti itin akyla: jei mergaitės miega, negalėdavau kelti triukšmo juvelyrikos įrankiais, todėl teko keisti medžiagas“, – prisimena.

Ant menininkės pečių gula dauguma darbų ir šeimos finansinių rūpesčių, tad dabar stengiasi kurti tai, kas patikrinta ir praktiška.

„Tik jei laiko atsiranda, mielai eksperimentuoju“, – neslepia.

Iššūkiai teikia džiaugsmo

Didesnius lipdinius, indus ji vis dar gamina iš įprasto molio ir nepaliauja džiaugtis plačiu molio rūšių pasirinkimu.

Menininkė taip pat daug piešia. Piešiniuose bei atvirukuose – įvairūs raštai, gyvūnai, paslaptingos būtybės.

Dirbdama skirtingomis priemonėmis ji pastebi savo pačios skirtingų savybių derinius, kurių anksčiau nebuvo savyje atradusi.

„Man darbe patinka iššūkiai ir aš juos sau susikuriu“, – sako.

Pašnekovė neseniai persikraustė į naujas dirbtuves Anykščių centre. Nors kūrybinį darbą galima dirbti ir namie, iš savo patirties ji kūrėjams rekomenduoja turėti atskirą darbo vietą.

„Darbas namie iš menininko atima energiją. Jeigu dirbi tame pačiame kambaryje, kuriame miegi, tai nepailsi“, – sako iš patirties. Menininkei teko dirbti ir Vilniaus daugiabučio balkone, ir ant Užpalių kaimo trobos valgomojo stalo, susistačius daugybę buteliukų su spalvotomis glazūromis.

„Juos nukraustydavau ir gamindavau pietus. Nors darbas su moliu nėra švarus“, – pastebi.

Ir švelnioji, ir laukinė pusė

Dailininkė feisbuke turi tris puslapius savo darbams pristatyti. Vėliau kurs juos vienijančią interneto svetainę.

„Baltos sutemos“ – švelnus ir saldus puslapis. Čia dedami kiškiai, darbai iš porceliano, šviesūs vienaragiai. Čia daugiausia – papuošalų.

Puslapis „Kita mėnulio pusė“ pristato tamsesnę, laukinę pusę, tad ir darbai ten daugiau yra skirti namams, interjerui. Jei vaizduojami gyvūnai – tai dažnai vilkai ar varnai.

„Nematomas miškas“ – susijęs su piešiniais, tekstile. Edukacijomis, kurias žada rengti.

„Tai yra trys skirtingos mano pačios išraiškos. Ir kuriu aš kiekvienam atskirai, būna, į kurį nors keliems mėnesiams įkrentu. Dabar kaip tik baigiasi mano piešimo etapas. Vėliau bus kitas“, – paaiškina. Ji leidžia sau rinktis, kad nebūtų monotonijos.

Keramika itin aikštinga

Juvelyriką L.Timukaitė vadina vyriška stichija bei amatu – išpjauni metalo gabalą ir dirbi. Keramika jai atrodo moteriškesnė ir aikštinga.

„Būna, molis džiūsta, jam kažkas nepatinka, susiraito. Juvelyrikoje daugiau griežtumo“, – palygina sritis.

Visgi keramikoje ji savamokslė – viską išmoko pati.

„Bet šie laikai tuo ir žavūs, kad gali bet kokios informacijos gauti internete. Ir vaikus to mokau: jei kas nors domina, kompiuteryje užduoti klausimą: „Kaip padaryti vieną ar kitą dalyką“, – sako pašnekovė.

Iš kur ji turi tiek kūrybinės energijos?

Greičiausiai iš savo šeimos moterų – mamos bei močiutės. Jos turėjo kūrybinę gyslelę ir daug kruopštumo.

„Močiutė vąšeliu nusinerdavo daugumą drabužių. Mano mama mezga, o raštai atrodo taip, lyg būtų mezgimo mašina išmegzti“, – sako anykštėnė.

Bet savo atžalas ji moko, jog ne talentas svarbiausia. Devyni iš dešimties elementų, norint ko nors pasiekti, yra praktika ir darbas. „Kai sunku, mechaniškai keliesi ir darai, pradedi nuo mažų dalykų“, – neslepia kūrėja.

Unikaliųjų ir klientai unikalūs

L.Timukaitė ketina mokyti meninių polinkių turinčius paauglius, kaip parduoti savo kūrinius, surasti klientą.

„Matau, kad vaikai nežino, prie kokio žmogaus prieiti, kam jų darbas patiktų. Jeigu esi unikalus ir specifinis – tavo klientai irgi yra tokie“, – aiškina dailininkė.

Pačios menininkės darbų pagrindiniai pirkėjai – lietuviai, bet ir nemažai kūrinių iškeliauja į užsienį. Viena už jūrų marių gyvenanti klientė yra įsigijusi per 200 anykštėnės kūrinių.

„Esu darboholikė, mano buitis apleista, bet jeigu turiu rinktis, ar tvarkytis, ar kurti, renkuosi kūrybą“, – nusikvatoja.

L.Timukaitės dukrelės auga ir taip pat turi pareigų. Ir ne maištaujančios. Gal tai lėmė tėvų rūpestis.

„Nebūdavo televizoriaus, bet skambėdavo dainos ir žaidimai. Pasakos taip pat buvo sekamos kiekvieną vakarą“, – paaiškina trylikametės, penkiolikmetės ir septyniolikmetės mama.

Vieniši tėvai – tarsi drugiai

Naršydama internete L.Timukaitė tarp įvairių nuotraukų rado drugių rūšį, kurios atstovai kartais gimsta ir su vyrišku, ir su moterišku sparnu. Šis retas fenomenas, kai tam tikros gyvūnų rūšies individas turi abiejų lyčių požymių, vadinamas ginandromorfizmu ir dažniau pasitaiko tarp vabzdžių.

Tokie, ji sako, yra ir vieniši tėvai – pusė tėčio ir pusė mamos.

„Nepaisant visko, gyvename stebuklingoje vietoje, šalia upės. Ir pati gamta gydo. Mergaitės sako man: nesikraustyk iš čia, jeigu kitą vyrą susirastum... Joms ši vieta patinka – todėl joms ir neramu“, – pasidžiaugia.

Kas ateity? Ją domina šešėlių teatras, karpiniai, knygos su atvartais. Dar – gražios pakuotės.

„Pamatai daiktą, padarytą iš labai paprastų medžiagų, ir cypi iš malonumo žiūrėdamas į jį“, – sako pašnekovė.

Mano žinia jums

Kad ir per skausmą širdys žydėtų

Lina TIMUKAITĖ

Vieną dieną dėl karo Ukrainoje pradėjau galvoti apie širdis. Karas ten man yra labai jautru.

Mąsčiau apie dūžtančias širdis, apie tas, kurios kažko netenka, ir apie beširdes širdis. Tada prisiminiau, kad Lietuvoje nuo seno yra tradicija – jeigu ką nors skaudėdavo, žmonės kaip padėką, kad pasveiko, votą nešdavo į bažnyčią.

Daugybę votų galima pamatyti Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos koplyčioje. Ten rankos, kojos, ausys – tai, ką žmonėms skaudėjo.

Votas man tarsi intencija į tas širdis – kad nepaisant skausmo jos žydėtų. Apibūdinu juos kaip votus, nors tai yra širdžių serija.

Taigi mano kurti votai-širdys susiję su Ukraina.

Tačiau į bažnyčią jų nešti negalima. Bažnyčių votai dažniausiai pagaminti iš metalo. Sidabriniai, auksiniai ar paauksuoti. Mano votai nulipdyti iš molio, net ne iš porceliano. Sąmoningai jiems rinkausi molį, nes molis man siejasi su žmogumi, su paprastumu, jo švytėjimu, o ne prabanga. Kaip ir žūstantys ukrainiečiai – paprasti žmonės...

Didesni votai skirti kabinti ant sienos.

Votus gaminu ir kaip nedideles sageles, ir kaip vėrinius, jų yra daugiausia – žmonėms juos patinka nešioti. Jais puoštis gali tie, kurie turi drąsos arba kai būna tam tinkama nuotaika.

Darbai tuščiaviduriai, todėl nesunkūs.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Taip neseniai atrodė kūrėjos darbo vieta – dabar ji dirbtuves pakeitė. O pakeitus patalpas ateina ir minčių – Lina ketina mokyti kitus.

2. L.Timukaitės darbai reikalauja juvelyrinio tikslumo – taip atrodo dar neišdegtos pakabukų detalės.

3. Pakabukas su sparnuotu vienaragiu.

4. Votas, kabinamas ant sienos.

5. Atvirukas su pelėdomis.

6. Lina savo piešiniuose dažnai vaizduoja ir žmonių figūras.

7. Muilinė su drugiu. Drugys L.Timukaitės kūryboje dažnai pasitaikantis motyvas.

8. Atvirukas su paukščiais ir lapėmis.

9. Atvirukas su nameliu ir paukščiais.

10. Dailininkė sudėjo savo pakabučius su paukščiais į lizdą.

11. Votas-širdis.

Asmeninio albumo nuotraukos