Piešti į gamtą tai jau neis
Rokiškietės dailės mokytojos Marinos Kubilienės kūriniuose – vien fantastinis pasaulis, personažai tokie, kokių realybėje niekur ir niekada nesutiksi.
Jos sukurti vaizdai atrodo lyg ir pasakos, lyg ir anapusinės vizijos, jai dažnai visa šviesu ir minkšta, tarsi pusiaumiga žiūrėtum į dar nesibaigusį sapną.
Ne šiaip sau jos kūrybą taip apibūdinu, tai iš tiesų susiję su menininkės potyriais netikėtoje situacijoje, kai žmogus atsijungęs, o jo pasąmonė keliauja niekam nematomomis erdvėmis.
„Daug kas man sako: eik į gamtą ir piešk iš natūros, peizažus. O man visai neįdomu tapyti tai, ką matau, ir piešt į gamtą tikrai neisiu. Man patinka kurti fantastiką“, – juokiasi menininkė.
Dar priduria, jog studijų laikais gamtos privalomai prisitapė iki soties. Būdavo, kad peizažams kasdien skirdavo po 6 ir daugiau valandų.
Išsilaisvino tik tada, kai aplink gyvenimas sustojo
M.Kubilienei dabar 63 metai, dailės mokytoja ji dirba 42 metus, o tapyti fantastines drobes pradėjo palyginti neseniai, kai pasaulį sustingdė pandemija.
„Mokiniams dėsčiau braižybą, piešimą, dailę, mokiau juos kūrybiškumo, o pačiai imtis kūrybos tiesiog nebuvo laiko. Laisvalaikį skyriau šeimai ir vaikams auginti. Sūnūs užaugo, o vis tiek nieko netapiau. Gal nebuvo spyrio?“ – garsiai svarsto, kodėl taip nutiko.
Ir staiga gyvenimas sustojo: baisus nepažįstamas virusas, kaukės, visa ko uždarymas, draudimai išeiti į gatvę. Ji, izoliuota nuo bet kokios veiklos, bute visiškai viena...
Tada kažkas ir spyrė. Internetu užsisakė dažų, drobių, teptukų ir iškeliavo į ilgai slopintų meninių jausmų pasaulį.
Išgalvoti siužetų nereikėjo, tiesiog pasiėmė savo pripaišytų eskizų albumuką. Tas albumukas užsipildė piešiniais, kai ji po operacijų gulėjo ligoninėje.
Narkozė sukėlė keistą poveikį
„Tai, ką piešiu, seniai patirtos narkozės padarinys“, – nustebina atvirumu pašnekovė.
Daugiau nei prieš du dešimtmečius jai buvo atliktos dvi nosies operacijos.
Pirmąją operaciją darė su visa narkoze. Atsimena iki dabar, ką regėjo paveikta vaistų.
„Ligoninėje turėjau albumą ir pieštukų, tai tuos regėjimus iškart nupaišiau“, – sako.
Vaizdiniai būnant nesąmoningos būsenos nebuvo malonūs, iki dabar prisimena regėtus urvus, arkas, olas, fantastines planetas, keistus augalus ir paukščius, kurie auga ir bręsta kaip gėlės, o paskui tarsi sėklos išskrenda. Būti anokiame pasaulyje buvo nejauku ir net baugu.
Rokiškietė sako, kad ir anksčiau buvo operuojama, gavo narkozių, bet nė nuo vienos jokių regėjimų ar ko nors panašaus nebuvę.
Prieš antrą nosies operaciją ji gydytojų paprašė nebemigdyti, nenorėjo dar kartą atsidurti keistame pasaulyje – purtėsi to nemalonaus jausmo.
Vaizdas liko be to baugumo
Anuomet išleista iš ligoninės, ji šį bei tą iš greitosiomis užmestų eskizų nupiešė pastele, bet niekam nerodė.
Pandemija atgaivino prisiminimus apie narkozės metu patirtus išgyvenimus. Išsitraukė aną eskizų albumuką ir ėmė piešti. Jau ne pastele, o akrilu.
Įdomu tai, kad paveikslams nepersidavė nejaukumas ar baugulys, kuriuos išgyveno atsibudusi iš narkozės. Atvirkščiai, kiekvienas darbas atrodo lyg skaidrus, gėrio ir laimės prisodrintas sapnas.
„Noriu, kad žmogus, pasikabinęs mano kūrinį, gerai jaustųsi į jį žiūrėdamas. Su kokiom emocijom kursi, tą darbas ir spinduliuos. Kai prasta nuotaika ar nekaip jaučiuosi, prie molberto net neartėju“, – patikina.
Porą metų, kol tęsėsi pandemija, paveikslai buvo tamsesnių spalvų. Specialiai to nedarė, tiesiog spalvų gamoms įtakos turėjo įtempta aplinkos situacija.
„Tuo metu reikėjo taip, o ne kitaip“, – dar prideda.
Dabar M.Kubilienės drobės išskirtinai šviesios, saulėtos, trykštančios energija. Yra ir labai ramių, lyg rūke skendinčių vaizdų – spalvos prislopintos, sukuriančios jaukios ramumos ir minkštumo įspūdį.
Klemensas ir mirksintys debesys
„Kartais planuoju piešti viena, o išeina visai kas kita. Norėjau akmenis tapyti, o išėjo žydintys kalnai su varna vilioke. Tie kalnai, kur tolumoje, net akis turi“, – šypsosi.
Ką tik baigtoje drobėje – debesys. Plaukiantys ir mirksintys, su žmogiškomis akimis žemyn žiūrintys.
Daug geltonos turinčioje drobėje atpažįstu saulės blyksniais raibuliuojantį vandenį. Spėju, kad du pusapskritimiai kampuose yra besileidžiančios saulės. Deja, deja, pavadinimas sako ką kita: „Plaukiu, žiūriu į debesis ir svajoju apie kiaušinienę“.
Beveik apvalūs, pūkuoti, kai kur pasišiaušę paukštukai, kurie į dažną paveikslą įtupdyti, turi savą pavadinimą – birbiziukai.
Autorė taip rimtai jų pavadinimą taria, jog vieną sekundę patikiu, jog tokie ir realybėje egzistuoja. Pašnekovė kvatoja: ir išvaizda, ir pavadinimas grynas išgalvojimas.
Kitoje drobėje rodo link kranto besiiriantį Klemensą, irgi fantazijų vaisių. Anas vos vos panašus į krokodilą, tik oda ne tokia gruoblėta ir be grėsmingų nasrų.
Ant saulėto vandens besileidžiantis mėlynas paukštis atrodo lyg iš mažų stikliukų sudėliotas vitražas. Sako, kad dažnas mato ne paukštį, o sklendžiantį angelą.
Vienam paveikslui gimti reikia daug laiko
Menininkė tapo tik vėsiu oru. Ne kasdien, tik laisvadieniais, o jų ne tiek ir daug, nes iki vėlyvos popietės turi pamokų mokykloje.
Prie vieno kūrinio sugaišta gerą savaitę, o būna, kad ir mėnesio neužtenka.
„Vasarą netapau, per karšta, akrilas per greit džiūsta“, – paaiškina.
Jos kūryba parodomis apkeliavo Rokiškio ir Zarasų muziejus, pasiekė ir Klaipėdą, Emanuelio Kanto biblioteką.
Neseniai jos personalinė paroda buvo iškabinta ir Seime. Kūriniai iš sostinės dar negrįžo, šiuo metu kabo Vidaus reikalų ministerijoje.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
