Pirmasis vakcinos tipas gerai žinomas, nes, pvz., tokia jau kone ketvirtą dešimtmetį yra vakcina nuo gripo, tačiau tada tai buvo naujovė. Mat iki tol naudotos vakcinos buvo gaminamos iš natūraliai ar dirbtinai susilpnintų arba karščiu užmuštų mikrobų (pasiutligės, kokliušo ir kt.), taip pat iš denatūruotų bakterinių toksinų (difterijos, stabligės) ir tik vienintelei vakcinai nuo raupų buvo panaudotas giminingas, bet žmogui nepavojingas karvių raupų virusas.
Bėgant laikui visose technologijose įvyksta progresas, vis atsiranda kažkas naujo (kaip ir mobilieji telefonai), tad vakcina, kuriai naudojami RNR elementai, yra naujovė, kadangi tokia technologija dar niekada nebuvo ne tik išėjusi už laboratorijų ribų, bet ir jose menkai tirta.
Gal ir keistoka, kad vakcinai naudojama viruso genetinė medžiaga. Ar iš jos neatgims tas agresyvusis virusas? Kai abejojate, užduokite sau klausimą: jei iš kažkokio sugriauto statinio parsinešite porą plytų, lakštą skardos ir kokio nors lango staktą, ar iš to išeis naujas namas? Lygiai taip pat iš išardytos viruso genetinės medžiagos nieko naujo neišeis, iš kelių genetinės medžiagos lūženų nieko nesukursite. Taigi jokio pavojaus nei žmonėms, nei visam gyvajam pasauliui tos „lūženos“ nekelia.
Esminis dalykas, kuriuo žmonės domisi ir net privalėtų domėtis, yra skiepijimu nuo koronaviruso suformuojamo imuniteto patvarumas, kitaip sakant, ilgalaikiškumas. Problema ta, kad niekas iš anksto negali į šį klausimą atsakyti, nes tik laikas atskleidžia imuniteto prieš vieną ar kitą mikroorganizmų sukeliamų ligų patvarumą. Brito Dženerio dar 1796 m. padarytas atradimo – skiepų nuo raupų sukeliamo imuniteto patikimumo trukmė paaiškėjo kone po 140 metų, kai žmonija išmoko serologiniais metodais nustatinėti ne tik antikūnų buvimo faktą, bet ir jų kiekį kraujo serume, tai dažniausiai vadinama antikūnų titru. Taigi paskiepytam nuo raupų žmogui pakankamo titro imunitetas prieš šią ligą išsilaiko nuo 50 iki 70 metų, tad realiai antrą kartą skiepyti nuo raupų ir nebereikėjo.
Tokio sukuriamų vakcinų efektyvumo nuo daugelio kitų ligų pasiekti nepavyko nei per visą XIX ir net per XX amžių. Visi auginusieji vaikus puikiausiai žino, kad nuo difterijos ir stabligės tenka skiepyti kelis kartus ir kūdikėlius, ir vėliau priešmokyklinukus, ir bebaigiančius mokyklą. O ir suaugusius būtų ne pro šalį paskiepyti kas 15–20 metų, kad nenutiktų tokie dalykai kaip 1993–1994-aisiais, kai per metus nuo difterijos mirdavo po 22–30 žmonių, perkopusių 40 metų ribą.
Šis pavyzdys – apie bakterijų sukeliamas ligas, o ne virusinės kilmės. Taigi paimkim pačią baisiausią virusinę ligą – šimtu procentų visus numarinančią pasiutligę. Apkandžiotą žmogų (priklausomai nuo apkandžiotos kūno vietos) „Fermi“ vakcina tekdavo skiepyti ir 12, ir 15, ir net 21 kartą kasdien. Mokslas žingtelėjo pirmyn, tad nauja vakcinos gamybos technologija injekcijų skaičių sumažino iki 5 ar 7.
Turim ir tokią savo pasekmėmis nemalonią virusinę ligą – erkinį encefalitą. Norint sukurti patikimą imunitetą nuo šios ligos, tenka skiepyti du kartus su mėnesio pertrauka, revakcinuoti – po metų ir kartoti po vieną skiepo injekciją kas 4–5 metai. O ką bešnekėti apie gripą, kai nuo jo tenka skiepytis kasmet ir tik po 4–5 kasmetinių injekcijų galima be didesnės rizikos vienus metus praleisti.
Bene didžiausias mokslo žmonių nusivylimas buvo tada, kai paaiškėjo, jog, kaip visi labai tikėjosi, neužtenka vienintelio skiepo tymų vakcina, nes po pirmos injekcijos imunitetas per 7 ar 12 metų „išgaruoja“. Ir tik jaunimą pakartotinai paskiepijus, atsparumo šiai ligai tikimybė (pabrėžiu – tikimybė) yra ilgesniam periodui nei 25 metai. Bet tai patikrinti gali tik laikas, o ne apmąstymai.
Tai kaip bus su imunitetu prieš koronavirusą? Deja, niekas dar net negali atsakyti, kokio ilgaamžiškumo imunitetas bus lengvesne ar sunkesne ligos forma persirgusiems žmonėms.
Kiek laiko praėjo nuo to momento, kai sirgti ėmė ne dešimtys, o šimtai žmonių? Viso labo dešimtas mėnuo. Norint atsakyti apie persirgusiųjų imuniteto patvarumą, tenka kas kelias savaites surasti po pusšimtį įvairaus amžiaus ir skirtingo sunkumo liga persirgusių žmonių ir ištirti jų kraują (nedidelė problema, kai visaverčiam tyrimui tereikia 5–8 ml kraujo iš venos). Taigi iš prieš Kalėdas paskelbtų duomenų buvo aišku, kad visavertis imunitetas išliko jau devynis mėnesius. Kaip bus toliau, neaišku.
O nė viena vakcina prieš bet kurią ligą dar nėra pasiekusi tokio imuniteto patvarumo, koks susiformuoja po persirgtos ligos. Vėl primenu tymus, kai, persirgus jais vaikystėje, tikrai antrąkart nesusirgsi per 75–90 metų (jei tiek pavyks nugyventi), o gan tobuli skiepai tesuformuoja patikimą atsparumą 6–9 metams po pirmo skiepo ir 10–15 metų – po antrojo, tik po trečiojo, ir tai, rodos, mažiausiai 20 metų, nes nuo tymų vakcinos masinio naudojimo pradžios praėjo tik 40 metų. Apie patikimo imuniteto trukmę po skiepų nuo koronaviruso tėra duomenų apie tuos, kuriuos įvairūs gamintojai gausiau paskiepijo prieš 3–5 mėnesius.
Tad niekas net nespėlioja, koks ilgaamžis bus šis imunitetas. Atsakymą, koks bus imunitetas po persirgtos ligos ir koks po skiepijimų, tegali duoti laikas.
Daugiau: Biyoma papildai imunitetui