Lėktuvai traukė nuo mažens
„Tėvai tvirtino, kad po karo žiūrėdamas į laukuose nukritusius lėktuvus aš, trejų metų vaikas, pasakiau: būsiu lakūnas, bet skristi kartu pasiimsiu ir močiutę, nes dar nemoku užsisegti kelnių“, – seną istoriją šypsodamasis prisiminė 82 metų panevėžietis lakūnas ir instruktorius Sigitas Noreika.
Lėktuvai jį traukė nuo mažens, dažnai žiūrėdavo į aukštai danguje skrendančius orlaivius.
Pažintį su aviacija S.Noreika pradėjo nuo parašiutizmo Pajuosčio kariniame dalinyje, ten 15-metis paauglys atliko keletą šuolių parašiutu. Paskui vaikinas pradėjo lankyti jaunųjų sklandytojų būrelį.
„Būdavo, atsisėdi vienas į sklandytuvėlį, vaikinukų ir mergaičių būrelis tempia prie jo pritvirtintą guminę virvę, paskui paleidžia – ir šauna kaip iš laidynės. Pakildavo kokius 3 metrus, nuskrisdavo 100 ar 200 metrų. Kam nepasisekdavo, aplamdydavo sklandytuvą, patys jį ir remontuodavom. Tokia buvo nelabai rimta pradžia, bet mane tai užkabino“, – pasakojo S.Noreika.
Sklandytuvu – į namo stogą
Paskui paaugliams buvo skirtas rimtesnis mokomasis sklandytuvas „Primorec“ („Pajūrietis“). Juo kartu su instruktoriumi buvo galima pakilti jau į 300 metrų aukštį.
Sulaukę 16 metų jaunuoliai galėdavo sklandytuvu skristi vieni, be instruktoriaus.
1963 metais sklandytuvu „Primorec“ būrelio vadovas, sovietinis lakūnas, su savo mokiniu, nepasiekę Stetiškių aerodromo, įsirėžė į Sodų gatvėje esančio privataus namo stogą. Sklandytojai atsipirko nubrozdinimais, tačiau būrelio veikla buvo nutraukta.
Kurį laiką S.Noreika buvo priverstas pamiršti skrydžius, o šią savo aistrą atgaivino, kai su panevėžiečiu draugu Petru Laurenčiku įstojo mokytis į tuometinį Kauno politechnikos institutą ir pradėjo lankyti Pociūnuose įsikūrusį sklandymo klubą.
1964 metų rugpjūtį S.Noreika ir P.Laurenčikas atliko pirmą skrydį motorizuotu sklandytuvu, patys primontavę prie jo liaudyje „emka“ vadinamo motociklo variklį. Dviviečio motorizuoto sklandytuvo idėja tuo metu pasaulyje buvo nauja, vaikinų skrydį aprašė vienas rusų žurnalas.
Dukart leidosi ant pievos
Motoriniu sklandytuvu jiedu su draugu iš pradžių kildavo iš Stetiškių aerodromo, tačiau jiems buvo liepta nešdintis, nes trukdė skraidyti civiliniams lėktuvams.
„Tada apie tai dar neturėjom supratimo, kai neleido pakilti iš aerodromo, skridau iš gretimos pievos. Kartą prisistatė saugumas ir liepė išardyti sklandytuvą, o jeigu ne, patys jį sunaikins. Mes išardėm jį, paskui surinkom ir perskridom į Šeduvą, kur niekam netrukdėm“, – pasakojo panevėžietis.
Čia vaikinai skraidydavo pasikeisdami: vienas pilotuoja sklandytuvą, kitas ta pačia kryptimi važiuoja motociklu, o paskui – atvirkščiai.
Du kartus užgesus sklandytuvo varikliui, jam teko leistis tiesiog ant pievos. Pasisekė nutūpti be aukų.
Vieną rudenį vaikinai sklandytuvą išardė ir paliko pas ūkininką daržinėje, nes patys neturėjo nei garažo, nei angaro. Nuvykę pavasarį sklandytuvo neberado, bet išsiaiškino, kad jį pasiėmė skraidyti dar nemokėję sklandymo mėgėjai.
„Jie sugalvojo patobulinti sklandytuvą – degalų baką įdėjo už kabinos. Iš to – galinė centruotė, negali skristi“, – sakė S.Noreika.
„Patobulino“ ir sudaužė
Šis „patobulinimas“ panevėžiečių motorizuotam sklandytuvui buvo pražūtingas.
S.Noreika prisiminė tądien dėl įskaitos institute negalėjęs skraidyti, o tai daryti ketinusius draugus iš vakaro įspėjo 20 litrų talpinančiame sklandytuvo degalų bake prisipilti 5 litrus benzino, kad užtektų vienam skrydžiui.
„Bet vienas draugas nutarė skristi pilnu degalų baku. Kylant viskas buvo gerai, bet pakilus ir greičiui sumažėjus sklandytuvas pradėjo suktis, leistis žemyn, kol nukrito. Draugas atsipirko randu veide, bet sklandytuvas buvo sudaužytas nepataisomai“, – pasakojo pašnekovas.
Baigęs institutą S.Noreika grįžo į Panevėžį ir įsidarbino tekintoju autokompresorių gamykloje.
Netrukus aviacijos entuziastai nutarė Panevėžyje atgaivinti sklandymą ir įkūrė Aviacijos techninį sporto klubą. Gerokai vėliau šiam klubui beveik 15 metų vadovavo S.Noreika.
Išsigando, kad nepasodintų
Vienas iš įsimintiniausių įvykių S.Noreikos gyvenime – 1983 metais dalyvavimas kuriant kino filmą „Skrydis virš Atlanto“ apie lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbį.
Skrydžio scena buvo filmuojama prie Juodosios jūros esančio Agojaus miestelio aerodrome, o panevėžietis vietoj aktorių skrido žinomo orlaivių konstruktoriaus Vlado Kensgailos pagaminta lėktuvo „Lituanica“ kopija.
S.Noreika pasakojo, kad S.Darių ir S.Girėną vaidinę aktoriai Remigijus Sabulis ir Eimuntas Nekrošius nufilmuoti, kaip įsėda į „Lituanicą“, o kylantį lėktuvą pilotuoja jau jis, apsirengęs panašiu į legendinių lakūnų kostiumu.
„Kuriant filmą pakilau du kartus, kartą išbandžiau lėktuvą iš vakaro, paskui nufilmavo 20 sekundžių filmo epizodui“, – prisiminė pašnekovas.
Tuo metu Agojaus aerodromas buvo uždarytas, o filmo direktoriui su sovietų pasieniečiais nepavyko susitarti dėl leidimo skraidyti. Mat prieš tai kažkas iš šio aerodromo bandė į Turkiją nuskraidinti lėktuvą An-2, bet buvo numuštas.
„Kai nusileidau, pripuolę pasieniečiai ėmė klausinėti, kas skrido, pasakiau, kad aktoriai, apsirengę lakūnų kostiumais. Tikrai nepasijutau nei Dariumi, nei Girėnu, bijojau, neteksiu licencijos, ir išvis, kad nepasodintų“, – prisiminė S.Noreika.
Kaip filmo direktoriui pavyko sutvarkyti šį reikalą su pasieniečiais, jis jau neprisiminė.
Paskui S.Noreika su „Lituanicos“ kopija įvairiose šventėse mūsų šalyje dar daug skraidė – viską sudėjus būtų net 90 valandų ore. Dabar orlaivio replika saugoma Lietuvos aviacijos muziejuje Kaune.
Susidraugavo su V.Lapėnu
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę S.Noreika, kaip pats sako, gražiai buvo išprašytas iš Aviacijos techninio sporto klubo vadovų, bet liko jame dirbti instruktoriumi. Paskui klubą perėmė Krašto apsaugos ministerija, o jam buvo suteiktas vyresniojo leitenanto karininko laipsnis.
Tada S.Noreikai buvo 50 metų, nebetiko eiti tarnauti kariniu lakūnu į Pajuosčio dalinį. Dirbti į Įstros aerodromą jį pakvietė pats jo savininkas Vytautas Lapėnas.
„Prieš tai aš jo nepažinojau, nes skraidėme skirtingose vietose. Po lėktuvo avarijos, per kurią Vytautas neteko dalies kairės kojos ir kairės rankos pirštų, aš jo žiguliuke, kad galėtų važinėti, sukonstravau rankinę sankabą. Taip ir susidraugavome“, – S.Noreika prisiminė pažintį su garsiuoju lakūnu.
Šalies akrobatinio skraidymo legenda V.Lapėnas žuvo 2008-ųjų sausį pilotuodamas Ispanijoje įsigytą naują malūnsparnį.
Įstros aerodrome S.Noreikai teko dirbti ir statybininku, ir sargu, ir mechaniku, o svarbiausia – skraidymo instruktoriumi V.Lapėno įsteigtoje skraidymo mokykloje.
„Mano mokiniai buvo turtingi žmonės, galėję leisti sau šį brangų pomėgį. Vytautas turėjo savybę pritraukti žmones, jie tiesiog lipte lipdavo prie jo“, – atminė pašnekovas.
S.Noreika yra išmokęs apie dvidešimt lakūnų. Tarp jo mokinių – Įstros aviacijos muziejaus savininkas Virmantas Puidokas, Rojūnų aerodromo savininkas Aurimas Bezaras, eksseimūnas ir buvęs Panevėžio rajono meras Alfredas Pekeliūnas.
Sklandyti išmokė ir žmoną
S.Noreika džiaugiasi, kad skraidyti sklandytuvu išmokė ir savo žmoną Angelę.
Prieš tai jauna moteris turėjo atlikti bent vieną šuolį parašiutu. Mokymai pilotuoti sklandytuvą vyko Vilniaus sklandymo klube Paluknio kaime, Panevėžyje tam sąlygų tuo metu nebuvo.
„Po vestuvių buvo praėjęs koks mėnuo, išvažiuoti vienam buvo liūdna, todėl kartu pasiėmiau ir žmonikę. Dvi savaites Angelė turėjo praktinį pasiruošimą, paskui leidom savarankiškai atlikti porą skrydžių“, – prisiminė pašnekovas.
Daugiau skristi sklandytuvu savarankiškai A.Noreikienei nebeteko, šį ekstremalų malonumą pakeitė dukters bei dviejų sūnų auginimas.
„Skraidyti tikrai nebijodavau, tik man gal nepatiko tiek, kiek jam. Kai susipažinom su Sigitu, jau žinojau, kad jis yra lakūnas. Net minties nebuvo drausti jam skraidyti, nes tai buvo jo kelias“, – pripažino A.Noreikienė.
Duktė pamiegodavo lėktuve
Ir Noreikų atžalos nuo mažens daug laiko praleisdavo aerodrome, kartais net nusnausdavo skrisdami su tėvo pilotuojamu keturviečiu lėktuvu.
„Kartą nebuvo kam pabūti su Eglute, todėl nusivežiau ją į darbą. Dukrai buvo gal kokie 4 metai ir jau pasiprašė paskraidinama. Buksyruodami sklandytuvus sukome ratus lėktuvu kelias valandas, dukra per tą laiką spėjo ir pasižvalgyti, ir pamiegoti“, – pasakojo S.Noreika.
Sklandytojo licenciją turėjęs jaunesnysis Noreikų sūnus Julius daug skraidė ir lėktuvu skraidymo mokykloje.
„Tais laikais su licencijomis nebuvo taip griežtai kaip dabar. Julius galėjo būti geras lakūnas, bet tas malonumas buvo per brangus“, – apgailestavo tėvas.
Jo vyresnysis sūnus Andrius skraidė tik sklandytuvu, bet išvykęs mokytis į Kauną tuo nebeužsiėmė.
S.Noreika ir dabar pakviestas buvusių mokinių dažniausiai neatsisako paskraidyti.
„Reakcija ir regėjimas jau prastesni, tad nėra ko krėsti juokų. Mašinos irgi nebevairuoju, nors dar galėčiau, bet padarau klaidų. Nieko nebenustebinsiu, o prisidirbti galiu“, – atsakingai įvertino savo jėgas pašnekovas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Dirbdamas instruktoriumi S.Noreika pilotuoti orlaivius išmokė nemažai moterų ir vyrų. Šioje archyvinėje nuotraukoje jis sklandytuve „Blanik“ sėdi su viena iš savo mokinių.
2. Jaunystėje S.Noreika (dešinėje) su P.Laurenčiku skraidė motorizuotu sklandytuvu, primontavę prie jo motociklo variklį.
3. Legendinio lėktuvo „Lituanica“ kopijos kabinoje panevėžietis lakūnas S.Noreika įsiamžino su anūkėmis Urte ir Jogaile.
4. Jaunystėje lėktuvais bei sklandytuvais mėgo skraidyti ir S.Noreikos sūnūs Andrius (kairėje) ir Julius (stovi greta).
5. A.Noreikienė net minties neturėjo drausti vyrui skraidyti, nes gerbė jo pasirinktą kelią. A.Švelnos nuotr.
6. S.Noreika (dešinėje) ir konstruktorius V.Kensgaila buvo geri bičiuliai.
7. S.Noreika labai vertino draugystę su V.Lapėnu, pakvietusiu jį dirbti instruktoriumi skraidymo mokykloje.
8. Kuriant kino filmą „Skrydis virš Atlanto“ legendinius lakūnus vaidinę aktoriai E.Nekrošius ir R.Sabulis prieš skrydį vietą „Lituanicos“ kabinoje užleisdavo S.Noreikai.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
