Kanklininkai rinkosi Krekenavoje
Kiekvieną pavasarį Krekenava Panevėžio rajone prisipildo jaunat-viško šurmulio. Čia pasikeisdami vyksta festivaliai „Kankliuokim“ arba „Skambėk, jaunyste!“ Į pirmąjį renkasi kanklių gerbėjai, o antrajame koncertuoja vaikų ir jaunimo simfoninis orkestras.
Šiemet eilė atėjo kanklininkams.
Abiejų renginių labiausiai laukia jaunieji muzikantai. Juk ne veltui po pamokų jie skuba ne su draugais šėlioti, o į muzikos mokyk-
lą. Čia ilgai ir kantriai repetuoja, todėl norisi, kad darbo rezultatus įvertintų, jais pasidžiaugtų šeimos nariai, mokytojai ir bendramoksliai muzikos gerbėjai.
Panevėžio rajono muzikos mokykloje šiemet vyko jau 5-asis respublikinis kanklių festivalis-konkursas, o sekmadienį Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bazilikoje festivalio tęsinys – koncertas „Ką man sakot, kanklytės?“
Pastarieji renginiai dar kartą priminė, kad 2026-ieji Lietuvoje paskelbti Kanklių metais. Taip minimos 120-osios pirmojo kanklių ansamblio įkūrimo metinės. Šie metai skirti pabrėžti kanklių kaip tautinio identiteto simbolio svarbą.
„Herbo taigi nepakeisi“
Kanklių festivalio-konkurso „Kankliuokim“ sumanytoja ir organizatorė yra daugiau nei 30 metų vaikus kankliavimo mokanti Loreta Venslavičienė.
Paklausta, kodėl ėmėsi tokios iniciatyvos, pašnekovė gūžtelėjo pečiais, kad kitaip netgi nebūtų galima.
„Krekenavos herbe pavaizduotos heraldinės lelijos ir kanklės. Henrikas Mazūras jį sukūrė pagal krekenaviečio Stasio Rudžio pagamintas kankles. O herbo taigi nepakeisi“, – šyptelėjo mokytoja.
Ji tęsė, kad pamiršti žymiojo kanklininko neleistų jo sūnus Kęstutis Rudis. Taigi festivalis ir jam suteikia džiaugsmo bei galimybę pasakoti apie savo tėvus ir jų puoselėtas kankles kaip mūsų tautiškumo ir patriotizmo simbolį.
L.Venslavičienė tęsė, kad kanklės yra ypatingas mūsų instrumentas, nes jų neturi jokia kita tauta.
Kiti instrumentai, keliaujantys per pasaulį, buvo tobulinami ir keičiami, o kanklės – vis tokios pačios, kokiomis buvo grojama senovėje.
„Jas tiesiog būtina išsaugoti. Jaučiu dėl to ir moralinę atsakomybę kaip kanklių mokytoja. Būtų keista, jeigu Krekenavoje kankliuotojų neliktų“, – aiškino ji.
Per valstybės šventes – kanklės
Pašnekovė šyptelėjo, kad kankles žmonės vertina įvairiai. Ne paslaptis, kad yra skeptikų, kurie tik ranka numoja į kanklininkų pasirodymus. Jiems kažkodėl atrodo, kad groti jomis – vienas niekis, tereikia prie kanklių prisėsti, ir kad jos jau savo amžių atgyvenęs instrumentas.
„Bet pažiūrėkim: kai tik svarbiausios valstybės šventės – taip ir kanklės. Ir tai suprantama, jos yra tautos identitetas. O atsitiktinai prisėdęs iš karto tikrai nepagrosi, tam reikės laiko ir pastangų. Mano svajonė – kad kanklės ne tiktai nenunyktų, bet dar labiau populiarėtų“, – kalbėjo L.Venslavičienė.
Konkursas-festivalis „Kankliuokim“ organizuojamas galvojant apie šventę mokiniams, tai ne prievolė ar tuo labiau ne gabumų patikrinimas.
Kiekvienas dalyvis namo išvyksta kaip nugalėtojas, nes visi gauna diplomus.
Mokytoja sakė, kad bet kuris konkursas, koncertas, festivalis vaikus ir jaunuolius priverčia smarkiai pasitempti.
Skambėjo dvasinga muzika
Organizuoti jau penktą festivalį – sudėtingiau ar lengviau nei ankstesnius? Juk jau daug kas žinoma, patikrinta ir išbandyta. Antra vertus, veikiausiai norisi naujovių, malonių staigmenų dalyviams?
„Lengviausia būtų ne pačiam organizuoti, o vykti į svečius“, – dėl klausimo juokėsi L.Venslavičienė.
Šiemet į jaunųjų kanklininkų konkursą susirinko beveik 5 dešimtys dalyvių. Atvyko rokiškėnai, pasvaliečiai, panevėžiečiai, kėdainiečiai, anykštėnai...
Žinoma, konkursas-festivalis neapsiėjo ir be Panevėžio rajono kanklininkų. Ji pati vadovauja muzikos mokyklos ansambliui „Kanklytės“.
O jau į koncertą Krekenavos bazilikoje vėl sugužėjo ir konkurso dalyviai, ir kiti jaunieji muzikantai, grojantys įvairiais instrumentais bei dainuojantys. Šįkart iš viso apie pusantro šimto dalyvių.
Kanklėmis galima groti bet kokią, taip pat ir šiuolaikinę muziką, bet skambėjo ne pramoginiai, o dvasingi kūriniai.
Dėmesį traukia vaikinukas
Pašnekovė sakė, kad muzikos mokyklos auklėtiniai renkasi kankles, bet tam reikia ir mokytojų pastangų – konkursų, išvykų, festivalių, įdomesnės programos.
Panevėžio muzikos mokykloje kankliuoja apie 30 moksleivių, o ansamblį „Kanklytės“ lanko 12 narių. Tarp jų vienintelis vaikinas, tai – 17 metų Lukas Trumpickas.
Korespondentės paklaustas, kaipgi susidomėjo kanklėmis, Lukas prisiminė, kad jį mažytį iš vaikų darželio pasiimdavo vyresnė sesuo. Ji lankė kanklių pamokas ir broliuką kartu vesdavosi į muzikos mokyklą.
Mokytojos stengdavosi, kad berniukas nenuobodžiautų, duodavo jam popieriaus ir spalvotų pieštukų, bet vaikas vis tiek nuolat girdėjo kanklių skambesį.
O kartais sesuo kankles parsinešdavo namo. Prie jų priėjęs smalsuolis irgi bandydavo pagroti.
Kartą ir jis mokytojai pasakė, kad nori mokytis kankliuoti.
Korespondentės paklaustas, ar jaukiai jaučiasi mergaičių būryje, nes veikiausiai gauna daugiausia žiūrovų dėmesio, Lukas patikino, kad viskas yra gerai.
Mokykloje jis groja ukulėle, tai mažytis styginis instrumentas. Gal jam, įpratusiam prie kanklių, leng-viau groti ir kitu instrumentu?
Į tai vaikinas sakė, kad kiekvienam instrumentui reikia skirtingų įgūdžių. Tuo labiau kad kanklės padedamos horizontaliai, o ukulėlė laikoma vertikaliai.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Ypatingas svečias – krekenavietis K.Rudis. Pagal jo tėvo S.Rudžio pagamintas kankles buvo sukurtas Krekenavos herbas.
2. Per „Kanklyčių“ ansamblio pasirodymus ir vadovė L.Venslavičienė (dešinėje) ima instrumentą į rankas.
3. Jaunieji muzikantai sukūrė šventę koncerto „Ką man sakot, kanklytės?“ klausytojams. Įspūdžiai – nepamirštami.
Panevėžio rajono muzikos mokyklos nuotraukos
