Susibėgo pulkas „Seklyčion“
Bendruomenių namų patalpose Nemunėlio Radviliškyje – senos, kadaise meistro gamintos audimo staklės, o sustumti keli mokykliniai stalai virtę vienu stalu audiniams modeliuoti ir kirpti.
Čia jau antrus metus veikia kūrybinės dirbtuvės „Seklyčia“.
Jų įkūrėja – Pučiakalnės kaime gyvenanti menininkė Laima Kupliauskaitė, už darbštumą dar studijų laikais gavusi Bitės pravardę, dabar reiškiasi net keliose kūrybinėse srityse.
Moteris užsimojo atkurti bebaigiančius išnykti amatus: siuvimą, audimą, sodų pynimą ir kitokius moteriškus užsiėmimus – tai, ką mūsų motinos, močiutės ir promočiutės mokėjo, o dabar reta begeba.
Veikliajai moteriai pavyko suburti net 8 rankdarbių mėgėjas.
Tas kamuolys – ne siūlų
„Seklyčion“ moterys susibėga penktadieniais. Mes nuvykom Pučiakalnėn savaitės vidury, bet rankdarbių klasė – neužrakinta.
L.Kupliauskaitė sėdi prie lango stovinčiose staklėse, taiso užmestus apmatus, mat pastebėjo juose klaidų. O juk reikia, kad atėjusios į užsiėmimą moterys be jokių trukdžių galėtų austi.
Įžanginė audimo pamoka jau buvo, stakles mačiusios pirmą kartą susipažino su jų konstrukcija ir išmoko paruošti audimui apmatus. Jie dabar užmesti iš tvirtų medvilninių siūlų.
„Pradėsim nuo bobučių takelio audimo“, – sako vadovė.
Ir traukia iš spintos didžiulį geltoną kamuolį ataudams. Tas kamuolys – ne siūlų. Kamuolys susuktas iš siaurų audinio juostelių, gavus sukarpius sudėvėtus drabužius. Bobučių takelis ir yra rainas audinys iš skudurėlių.
Pabandė ir mašinos užsigeidė
„Pasisiuvom tautinius rūbus, vasarines sukneles, o dabar sėsim į stakles austi“, – nekantrauja Dalia Matusevičienė.
„Ji gyvenime adatos nebuvo laikiusi, o dabar užsimanė net siuvimo mašiną nusipirkti“, – juokiasi mokytoja.
D.Matusevičienė palinksi galva ir rodo naujausią savo kūrinį – dar ne iki galo baigtą dailią berankovę suknelę. Jai pačiai dar sunku patikėti, kad pati pasisiuvo.
Spintos lentynos pilnos siuvinių, moterys jų namo nesineša, nuo rūbo brėžinio iki paskutinio dygsnio viską padaro dirbtuvėse.
„Ramunė ne tik sau, bet ir anūkei tautinius drabužius pasiuvo, jie iškeliavo į Norvegiją“, – džiaugiasi vadovė.
Vaistams lašant šovė mintis
L.Kupliauskaitė pasakoja, kas ją pastūmėjo suburti „Seklyčią“.
Vienu metu prastai jautėsi, į namus atėjo slaugytoja pastatyti lašinės. Kol vaistai lašėjo, abi išsiplepėjo. Medikė išsitarė, kad svajoja turėti tautinį kostiumą.
Tada ligonė pasišovė jį pasiūti.
Pasidomėjusi ji išgirdo, kad apylinkėse yra ir daugiau moterų, geidaujančių tautinių apdarų, tik kad čia aplinkui niekas tokių nesiuva.
„Kad ilgais tamsiais vakarais nekamuotų vienatvė, pakviečiau į „Seklyčią“, pažadėjusi, kad tautinius rūbus pačios pasisiūsim“, – prisimena.
„Aš abejojau, ar man tiks klostuotas sijonas, gal storins? Tai siuvausi Baltų stiliaus suknią. Laima mums aiškino, kaip save išmatuoti, kaip iškarpas pasidaryti. Man čia buvo didžiulis gyvenimo proveržis“, – linksmai pasakoja D.Matusevičienė.
Kaunietė užsigeidė kaimo
„Seklyčios“ įkūrėja – visai ne Biržų krašto dukra. Jos gimtinė – Kaunas. Pučiakalnė – anytos tėviškė.
Kai meniškos sielos kaunietė rinkosi specialybę, blaškėsi tarp audimo ir fotografijos. Šiai ir atidavė pirmenybę, S.Žuko menų technikume (dabar Dailės akademijos padalinys) baigė fotografiją.
Ištekėjusi augino keturias atžalas ir staiga vienu gyvenimo tarpsniu neįtikėtinai užsigeidė palikti didmiestį su atsibodusiais troleibusais ir gyventi kaime.
Visa josios giminė – net ne pirmos kartos kauniečiai, tik vyras kilęs nuo Biržų, Nemunėlio Radviliškio. Ten miestiečiai vasarodavo, tose vietose ir dairėsi sodybos.
„Buvau namus išsirinkusi Tamošiūnų kaime – ten troba jau gatavai su staklėm buvo. Bet taip susiklostė, kad apsigyvenom Pučiakalnėje“, – pasakoja.
Dabar L.Kupliauskaitės gyvenimo kaime stažas jau 18 metų. Čia dirbo dailės mokytoja, turėjo keramikų būrelį, o dabar pensininkė.
Nė dienos nesigailėjo, kad didmiestį iškeitė į „pasaulio kraštą“.
„Man labai svarbu būti gamtoje, darau ką noriu, dainuoju visa gerkle ar tiesiog miegu. Kaunas jau kitoks, susvetimėjo“, – juokiasi.
Vis sukosi galvoje, kad austi nemoka
Kiek atsimena, ji visada buvo smalsi visokiai kūrybai – siuvo, molį lipdė, pynė, papuošalus darė, tapė ant šilko ir dar gausybę visko prisigalvodavo. Nemokėjo vienintelio dalyko – austi.
„Sėdžiu kaime, viską moku, o austi ne“, – tokia mintis vis jai sukosi galvoje.
Prieš 11 metų išpuolė proga tą spragą užpildyti. Vežė jaunėlį sūnų į Kauną stojamiesiems ir pati padavė dokumentus į savo technikumą, tik šįkart mokytis audimo. Netgi papuolė pas savo buvusią auklėtoją.
Senas, meistro pagal užsakymą darytas stakles irgi iš S.Žuko technikumo parsivežė – mat rado skelbimą, kad ten parduoda seną inventorių.
„Siuvimo mašinų namie turiu net šešias, su viena siuvu, o kitos – donorystei, kitiems paskolinti“, – aiškina.
Moteris rodo, ką su siuvamąja išdarinėja: dailiausiai senoviniu stiliumi pasiūti plonytėlaičio balto lino marškiniai dar ir kruopščiai išsiuvinėti, kepuraitės gobtis ištekėjusioms aukštaitėms – viskas tarsi iš naujausio madų žurnalo.
„Priaudžiau rankinukų, jie ką tik nuo staklių nuimti“, – kalba apie naujausius kūrinius.
Dar rodo šūsnį spalvotų takelių – vieni tinka po kavos puodukais, kitus ir per visą stalą gali patiesti, treti įrėminti kaip paveikslai.
„Audimas – pati paveikiausia meditacija, atsisėdi prie siūlų ir viską pasauly pamiršti“, – sunkų užsiėmimą darbštuolė prilygina gydomajai maldai.
Prierašai po nuotraukomis:
1. L.Kupliauskaitė ir sau turi pasisiuvusi aukštaitiškus tautinius apdarus, neretai suranda progų jais pasipuošti.
2. „Seklyčios“ lankytojų mokymai, kaip apsieiti su staklėmis, prasidėjo nuo „bobučių“ takelio audimo.
3. 4. L.Kupliauskaitės siūti tautiniai kostiumai puikiai sumodeliuoti ir labai kruopščiai pačios siuvinėti.
5. Kūrybinių dirbtuvių aktyvistė D.Matusevičienė parodė, kokių grožybių yra prikūrusi puikios mokytojos pamokyta.
6–15. Auksarankei menininkei viskas sekasi, geba dailiai nerti, megzti, siuvinėti, siūti ir spalvingus audeklus austi, o vienetiniai kūriniai akimirksniu iškeliauja pas užsakoves.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
