LAURA
Turime veislinį šunį ir jauną katiną. Rainis tai mūsų, o šuo – draugo ir jo brolio. Nežinau, kur abu jie įsigijo šį veislinį šunį, bet jį augina jau 13 metų. Katiną pasiėmėme iš Pažagienių. Ten vietos bendruomenė yra įkūrusi „viešbutį“ beglobiams katinams. Būna, kad jame gyvena iki 15 katinų, dabar liko tik 8. Va, ir dabar vieną rainį žmonės pasiėmė į savo šeimą.
Prieglauda įrengta garaže – jis suremontuotas, lauke įrengta terasa, nes du katinai mėgsta išeiti ir grįžti atgal kada tik nori. Tam įtaisytos nedidelės durys. Tik žiemą jos uždaromos ir gyvūnai į lauką neišleidžiami. Atvėsus orams ir dabar keli kačiukai susirgo.
Kitos katės laikomos uždarytos garaže, jos baikščios, tad abejojame, kad išleistos į lauką jos surastų kelią grįžti atgal.
Labai myliu kates, todėl apsigyvenusi Pažagieniuose iškart pasisiūliau savanoriauti prieglaudoje. Užtat dabar aplink valkataujančių kačių beveik nebėra, kiek įstengėme, tiek sugaudėme ir apgyvendinome viešbutyje. Gaudymui turime tam specialias gaudykles, o drąsesni katinai ir patys prieina artyn, prisiglaudžia.
Pažagieniuose visi katinai juodi-balti, tad juokaujame, kad visų jų tėvas tas pats.
Prieglaudos atsiradimo istorija gana paprasta – viena sena moteris rado vieną katinų vadą, paskui kitą ir ėmė beglobiais gyvūnais rūpintis – prie laiptinės palikdavo maisto. Moteriai mirus, nebebuvo, kas jais rūpintųsi, tada bendruomenė ir įsitraukė į šią veiklą. Bendraujame su kitomis prieglaudomis, o savanoriauja ne tik vietiniai, savanorių atvažiuoja ir iš Vilniaus, Kauno. Vieni mus paremia pinigais, kiti maistu, atveža kraiko.
MONIKA
Auginame mišrūną. Prieš 11 metų pas močiutę kaime kalytė atsivedė šuniukų, tai vieną ir pasiėmėme. Remiame gyvūnų prieglaudas pinigais ir maistu, bet vyras neleidžia ten lankytis, nes visus prieglaudoje esančius gyvūnus, jeigu tik galėčiau, parsivežčiau į savo namus. Man taip jų gaila.
Kai buvau paauglė, tėvai vis priglausdavo vieną kitą katę. Dar ir dabar vieną augina. Labai jaučiu dėkingumą žmonėms, besirūpinantiems beglobiais gyvūnais. Juk kuo daugiau savanorių ir prieglaudų, tuo mažiau po gatves besišlaistančių vargšų benamių gyvūnų. Dabar Panevėžyje tokių vargetų kaip ir nematyti. Manau, kad anksčiau jų būdavo kur kas daugiau. Ypač mėgdavo žmonės atsikratyti mažų ir nusenusių, kuriems reikalingas gydymas. Nesvarbu, ar žiema, ar šalta, nuveždavo į atokesnę vietą užmiestyje ir išmesdavo, pasmerkdami kančioms.
GIEDRĖ
Jokio keturkojo augintinio neturiu. Auginant bet kokį gyvūną, reikia į tai žiūrėti labai atsakingai. Jeigu išvažiuočiau kelioms savaitėms, kur reikėtų jį padėti?
Kartą su dukra lankėmės Panevėžio rajone veikiančioje prieglaudoje. Ji su drauge nuvežė maisto. Nekokie įspūdžiai – graudu buvo žiūrėti į ten laikomus benamius šunis ir kates. Jie prižiūrėti ir pamaitinti, bet tokiomis liūdnomis akimis žiūri. Toks gailestis apėmė!
Jeigu reikėtų išsirinkti kažkurį, labai sudėtinga būtų – ir to, ir to gaila, o ypač sergančių, bet visų juk neišgelbėsi.
Dėkinga beglobius gyvūnus prižiūrintiems žmonėms, juk savanorystė visais laikais vertinama.
Dar bėda ir dėl paklydusių kačių – socialiniai tinklai pilni skelbimų apie ieškomus šeimininkus. Beglobių šunų neteko matyti, bet, matyt, yra.
MEILUTĖ
Kadaise turėjome kačiuką, bet dažnas jo vieno palikimas namuose tik gailestį kėlė. Dabar jokio gyvūno neturime. Atskirai gyvenanti duktė augina šunį, tai labai patenkinta. Prieš keletą metų teko lankytis gyvūnų prieglaudoje – ieškojau savo motinai šuns. Tokį paprastą šunelį mama išsirinko ir augino. Dabar pačiai mamai reikalinga priežiūra, tad savo augintinį atidavė draugei – ji gera, susidraugavo. Pati esu labai užsiėmusi ir negaliu įsigyti jokio augintinio.
NIJOLĖ
Gyvenu gana aktyviai, todėl jokio gyvūnėlio namuose nelaikau. Prieglaudų įkūrėjus ir savanorius vertinu labai palankiai. Gerai, kad atsiranda tokių žmonių, besirūpinančių beglobiais. Prieš metus su vaikais lankėmės prieglaudoje Panevėžio rajone. Buvome surinkę maisto paketą. Taip pat nuvežėme apklotų, senų čiužinių. Ten viskas praverčia. Paskui buvome dar kelis kartus nuvažiavę. Man gana skausminga žiūrėti į prieglaudose laikomus šunis ir kates. Benamiai gyvūnai, kaip ir benamiai vaikai, lygiai tokį pat nelinksmą gyvenimą gyvena.
PETRAS
Štai ir dabar vaikštinėju po Laisvės aikštę su veisliniu šuniu Lokiu. Vaikai padovanojo žmonai, kad išėjusi į pensiją turėtų kuo užsiimti. Lokį įsigijome Vilniaus rajone veikiančioje veisykloje. Buvome nuvažiavę išsirinkti patys. Norėjome, kad šuo nebūtų didelis. Kažkokios ypatingos priežiūros mūsų keturkojis šeimos narys nereikalauja, bet mes jį lepiname. Miega kartu lovoje, o šiaip tai išeiname pasivaikščioti tris keturis kartus per dieną. Pasikeisdami vedžiojame su žmona. Mūsų Lokis yra sportininkas – nemažas distancijas kasdien įveikia. Kartais su juo nubėgu 10 kilometrų, bet dabar pradėjo tinginiauti. Jeigu bėgi ilgiau, pradeda šokinėti ant kojų ir stabdyti.
Gyvūnų prieglaudose neteko lankytis, bet ten savanoriaujančių žmonių darbą labai vertinu. Kai įsigijome Lokį, pasikeitė nuomonė apie gyvūnus. Mėgstu internete pasižiūrėti vaizdų apie šunis. Ypač skaudu matyti apleistus ir sergančius. Bet šiaip mieste valkataujančių šunų ir kačių nedaug. Savo sode Panevėžio rajone buvau radęs du mažus kačiukus, bet jų neliečiau, nenorėjau atimti vaikų iš motinos katės. Pamačiusi mane katė abu juos kažkur nusinešė.
A.Švelnos nuotraukose:
1. Monika.
2. Giedrė.
3. Meilutė.
4. Nijolė.
5. Petras.
