Sausio 12 d. 19 val. Kupiškyje, prie kultūros namų, susėdome į autobusus tie, kurie norėjome saugoti Vilniuje svarbius objektus.
Niekas iš mūsų neturėjome jokių ginklų, daiktų arba įrankių, reikalingų gynybai, nors jau žinojome apie šiurpius įvykius sostinėje sausio 11 d.
Mūsų tokių savanorių buvo apie 500 žmonių iš Kupiškio rajono – 16 autobusų.
Apie 22 val. atvažiavome į Vilnių. S.Konarskio gatvėje žmonės stovėjo su vėliavomis, kai kurie šildėsi prie laužo. Apsidžiaugė pamatę mūsų autobusus, mojavo mums rankomis. Mes taip pat nelikome abejingi jų džiaugsmui.
Iš Kupiškio rajono Subačiaus gyvenvietės į Vilnių atvažiavo 38 žmonės: Jonas Astravas, Jonas Babickas, Stasys Bagdonas, Kazimieras Drazdauskas, Alvydas Šateika, Valdas Šateika, Eugenija Šateikienė, Raimundas Marcinkevičius ir kiti.
Mes stovėjome prie pagrindinio įėjimo į Lietuvos radijo pastatą, ant laiptų. Subatėnas Petravičius laikė Lietuvos valstybinę vėliavą, Janina Steiblytė turėjo plakatą „Laisvė Lietuvai!“ Niekas iš mūsų ir kiti civiliai žmonės neturėjo jokių ginklų arba ko nors panašaus.
Paradinių durų atidaryti buvo negalima. Iš vidaus prie durų rankenų matėsi pritvirtintos lentelės.
Per radiją išgirdome, kad grupė desantininkų bando užimti Ministrų Tarybos pastatą. Netrukus sužinojome, kad tai jiems padaryti nepavyko.
Prie durų buvo priėjęs aukštas ir stambus gražiai apsirengęs žmogus, ne iš tų, kurie saugojo objektą. Pažiūrėjo pro durų langelį į vidų, paklausė, ar mes nematėme kažkokio diktoriaus, ir nuėjo.
Kartais su draugu ir bendradarbiu Raimundu Marcinkevičiumi trumpam nueidavome į autobusą atsigerti kavos. Netoli radijo pastato koncertavo televizijos ir radijo pramoginės muzikos ansamblis „Armonika“. Žmonės šoko, dainavo. Nepažįstamos moterys vaišino budinčius prie objekto kava, arbata. Niekur nematėme alkoholinių gėrimų, įsigėrusių žmonių.
Apie antrą valandą nakties pravažiavo pro šalį šarvuočiai. Aš ir Raimundas Marcinkevičius tada ėjome į savo autobusą, tačiau išgirdę triukšmą bėgome atgal. Pasirodo, šarvuočiai apsigręžė ir sugrįžo prie radijo pastato. Pamatėme iš šarvuočių išlipusius desantininkus. Taikydami iš automatų į mus, beginklius žmones, jie artėjo prie paradinių Lietuvos radijo pastato durų.
Mes stovėjome prieš desantininkus susitvėrę rankomis ir skandavome: „Lietuva! Lietuva! Laisvė! Laisvė!“
Desantininkai, gal matydami, kad mes jų nebijome, o gal jų buvo tokia taktika, pradėjo trauktis atgal, prie savo šarvuočių. Tačiau paskui vėl puolė, prasiveržė dešinėje pusėje (žiūrint nuo laiptų). Kažkas pasakė, kad reikia grįžti į savo vietas. Atbėgome prie laiptų, ant kurių buvo daug žmonių. Kareiviai stengėsi nustumti mus nuo laiptų, tačiau tai padaryti jiems buvo sunku. Vienas desantininkas išdaužė radijo pastato langą, atsistojo ant kito kareivio ir įlipo į vidų.
Kareiviai mus mušė, buvo mėtomi sprogstamieji paketai. Nuvirtome nuo laiptų. Šaudė kariškiai mokomaisiais ir koviniais šoviniais iš automatų, buvo sužeistų.
Apsupo mus kareiviai prie autobusų, skirtų radijo pastato paradinėms durims blokuoti, mušė mus desantinių automatų metalinėmis buožėmis, lazdomis.
Mes jokių ginklų nenaudojome ir nesipriešinome, tačiau matėme labai žiaurius desantininkus, sužeistus taikius gyventojus, verkiančias moteris, vaikus.
Čia buvo ir Kupiškio rajono Subačiaus vidurinės mokyklos VIIIb klasės moksleivis Valdas Šateika, Alvydo. Jis turėjo pasikabinęs 185 rublių vertės magnetofoną. Šaudymo metu berniuką apkurtino sprogimas. Jo rankoje liko tik magnetofono rankena. Sprogimo metu Valdui Šateikai trūko dešinės ausies būgnelis. Kai ant berniuko užsimojo desantininkas, jį savo kūnu pridengė motina, Subačiaus gyvenvietės pardavėja Eugenija Šateikienė. Tačiau pati smūgių neišvengė, jos galvoje kelios žaizdos. Vėliau ji buvo nuvežta į buvusią I Tarybinę Vilniaus ligoninę. Nors tėvai ir stengėsi apsaugoti sūnų Valdą nuo kariškių žvėriškumo, tačiau ir jis pajuto desantininkų lazdų ir automato buožės smūgius. Valdas Šateika matė, kaip buvo pašautas šalia jo buvęs civilis vyras. Valdo tėtei Alvydui Šateikai, Juozapo, desantininkas automato buože prakirto galvą, labai sumušė rankas, jo koja sužeista.
Man, Jonui Babickui, Petro, desantininkas automato buože smogė į kairįjį šoną.
Tuo metu kariškiai tebemėtė sprogstamuosius paketus, šaudė jau ne tik iš automatų, bet ir iš tanko pabūklo.
Sužeistuosius medicinos darbuotojai ir kiti civiliai žmonės nešė į greitosios pagalbos mašinas.
Jau minėjau, kad prie radijo pastato buvo ir Stasys Bagdonas, Stasio, gyvenantis Subačiaus gyvenvietėje. Jis taip pat pastebėjo, kaip vienas kareivis išdaužė automato buože radijo pastato langą (žiūrint nuo laiptų iš dešinės pusės), atsistojo ant kito kareivio ir įlipo į vidų. Matė, kaip desantininkai mušė automatų buožėmis moteris, vyrus. Kartu su nepažįstamu žmogumi, budėjusiu prie šio objekto, prie radijo pastato laiptų, Bagdonas pakėlė sužeistą ar negyvą civilį žmogų, kurio kojos buvo kruvinos, drabužiai sudraskyti, ir nunešė į greitosios pagalbos mašiną.
Ir Jonas Astravas, Povilo, gyvenantis Subačiaus gyvenvietėje, yra dalyvis ir liudininkas tų baisių įvykių prie radijo pastato. Pastebėjo, kaip desantininkas brovėsi pro langą į radijo pastatą. Nušluostė kraują sužeistam subatėnui Alvydui Šateikai. Atkreipė dėmesį į civilį žmogų, kuriam buvo apdegęs veidas, į desantininkus, šaudančius iš automatų į gyventojų langus, jie išdužo ne tik nuo tanko pabūklo šūvių oro bangos…
Mane, Joną Babicką, Petro, po šturmo greitosios pagalbos darbuotojai atvežė į Vilniaus Tilto gatvės ligoninę. Ligoninėje man peršvietė kairįjį šoną ir krūtinę, suleido vaistų, davė vaistų kelionei. Gydytojas sakė, kad šonkauliai sumušti. Jau kita greitosios pagalbos mašina vėl mane parvežė į S.Konarskio gatvę.
Tačiau ir po kelių dienų skausmas nepraėjo. Kupiškio rajoninėje poliklinikoje man peršvietė skaudamą vietą, ir gydytojas V.Martinaitis užrašė diagnozę: krūtinės ląstos šonkaulio lūžimas.
Nuo desantininko smūgio automato buože nukentėjo ir Subačiaus vidurinės mokyklos mokytojas Raimundas Marcinkevičius.
1991 m. sausio 27 d.
Prierašai po nuotraukomis:
1991 m. sausio 13-oji diena.
P.Lileikio (LRT) nuotraukos
