Tiesa, kino centras, kaip savivaldybės kultūros įstaiga, perkeliamas į profesinę technikos mokyklą miesto pakraštyje, kur kinui bus pritaikyta šimto vietų amfiteatrinė salė. Tiesa ir ta, kad vos ne per gatvę, „Babilone“, veikia privatus kino teatras.
Ta pati savivaldybės informacija skelbia, kad vietoj „Garso“ atsirasiančiame menų centre bus įrengtos ekspozicijų salės, transformuojamos edukacinės erdvės, holai, infocentras, parduotuvė-meno knygynas, mediateka, administracinės, sanitarinės, pagalbinės, ūkinės ir kt. Antstatas – stogas bus pritaikytas apžvalgos aikštelei, ekspozicijoms ir kameriniams renginiams. Rūsyje atsiras erdvus vestibiulis, drabužinė, sanitariniai mazgai, meno kūrinių saugykla ir archyvas, darbuotojų, ūkinės, inžinerinės, pagalbinės, sandėliavimo, dirbtuvių patalpos, požeminė automobilių stovėjimo aikštelė. Anksčiau žadėta kino salė išgaravo kaip kamparas.
Bet pasidairykime kiek plačiau. Europos didmiesčiuose ir sostinėse šimtamečiai kino teatrai klesti. Juose organizuojami kino festivaliai ir maratonai, rengiamos premjeros, teikiami apdovanojimai, vyksta meniniai vakarai. Tačiau tokie pat seni kino teatrai Europos provincijose pralaimi nelygioje kovoje moderniems masinio komercinio kino teatrams, nors kitokio kino gerbėjai ir nedideliuose miestuose su malonumu žiūrėtų gerus filmus jiems įprastose erdvėse.
Tenka pripažinti, kad tuštėja senieji Europos kino teatrai dėl kelių priežasčių. Skirtingai nuo didmiesčių, jie nesutraukia pakankamos angliškai ar kita originalo kalba rodomus filmus mėgstančios publikos. Antra, senieji kino teatrai provincijoje nepritraukia didesnės neholivudinio kino mėgėjų masės. Tačiau net ir būdami pustuščiai senieji kino teatrai užsispyrusiai laikosi savo politikos ir stengiasi tarnauti savo ištikimiems žiūrovams.
Vieną lietingą sekmadienį Belgijos mieste Namiure susiradome senovinį kino teatrą su vis dar palubėje kabančiais balkonais, sunkaus raudono aksomo užuolaidomis ir nepatogiomis kėdėmis. Vienintelė Valonijos sostine vadinamame Namiure kino salė, rodanti filmus originalo – rusų, anglų, armėnų ir t. t. kalbomis, buvo beveik tuščia.
Sunku spėti, kaip, teturėdami vidutiniškai šešis žiūrovus per seansą, tokie „dinozaurai“ išgali sumokėti už šildymą. Be to, daug kur taikoma 50 procentų nuolaida studentams, o tai reiškia, kad bene pusė žiūrovų temoka 3 eurus už bilietą net į unikaliausią filmą.
Ar tai šiek tiek neprimena mūsų Panevėžio „Garso“? Kiek daug filmų ten žiūrėta, žiemą įsisupus į šiltus pledus, neretai vos su keliais kitais žiūrovais didelėje salėje ir darbuotojomis, jiems nemokamai atnešančiomis karštos arbatos. Na, šito gal labai ir nepasiilgsime, bet tikrai pasiilgsime raudono kilimo per festivalius ir premjerų pristatymus, tais kilimais ateinančių garsių režisierių ir aktorių, diskusijų Veidrodžių ložėje, naujametinių pasaulinių šedevrų didžiuliame ekrane su kvapnaus punšo taurėmis rankose. Ir tiesiog gero tikro kino geroje tikroje europietiško miesto dvasioje.
Kaip dabar madinga sakyti, nutiko gyvenimas. Miesto vadovai apsimetė esantys kurti dalies savo bendruomenės ir Lietuvos intelektualų balsams: siūlymams, diskusijoms, alternatyvoms, net kompromisams. Asmeninės, politinės ir komercinės ambicijos padarė savo: Panevėžio statybos trestas ateina griauti „Garso“. Tai bent bus rekonstrukcija, kai vietoj seno griaunamo pastato randasi odiozinis svetimkūnis. Šitaip Panevėžyje tarp menų neliks kino.
"Panevėžio kraštas", 2020 12 19