Gera, lengva, šviesu
Prie Biržų rajono ribos, netoli Vabalninko, Žaliosios girios prieglobstyje įsikūrę Putauskai – viso labo dviejų sodybų kaimas Panevėžio rajone. Vienoje jų gimė ir augo garsus poetas Jonas Strielkūnas, antrojoje – ryšių mokslus išėjusi Regina Krikščiūnaitė-Žemaitaitienė.
Šiemet suėjo dešimt metų, kai poeto nebėra gyvo, tačiau jis gyvas ir kone kasdien prisimenamas jo kaimynės Reginos. Palikusi gyvenimą Panevėžyje, R.Krikščiūnaitė-Žemaitaitienė daugiau nei 15 metų gyvena vienkiemyje netoli tos vietos, kur vaikystėje buvo kaimynai su Strielkūnais.
Jų šeima gyveno kitoje kelio pusėje nei Strielkūnai, dabar ji įsikūrusi už trijų kilometrų nuo buvusios poeto ir jos vaikystės sodybų. Strielkūnų sodyboje, perpirktoje ir kaip reikiant pertvarkytoje, gyvena kita moteris.
„Už Jonelį buvau jaunesnė visus 16 metų, tačiau galiu tvirtinti, kad mudu buvome draugai. Nebuvau jo įsimylėjusi, kaip kad merginos įsimyli poetus, netgi nesakyčiau, kad man jis būtų patikęs, bet šnekėtis su juo galėjau nuo ryto iki vakaro. Šalia to žmogaus, iš pradžių jaunuolio, paskui jau suaugusio vyro, būdavo gera, lengva, šviesu“, – sako R.Krikščiūnaitė-Žemaitaitienė.
Poetą regi piemeniu
„Kai pabandau prisiminti J.Strielkūną, pirmiausia atsimenu jo tėvų namus. Tai buvo mažytė, ankšta, plūkta asla trobelė, kurioje nuolat kvepėjo kepama ar ką tik iškepta duona. Žinojau, kad Strielkūnai neturtingi, kad jų duona „pagardinta“ pelais, bet man tie namai buvo Rojus žemėje, o jų duona – skaniausia, kokią tik buvau valgiusi. Mamos įdėtas bandeles aš numesdavau pakelėn, o nuėjusi pas Strielkūnus išplėstom akim laukdavau, kol man atrieks skaniosios jų namų duonos“, – taip savo vaikystę prisimena R.Krikščiūnaitė-Žemaitaitienė.
O pirmieji jos atsiminimai apie J.Strielkūną susiję su šio piemenavimu.
„Kai dabar skaičiuoju mūsų 16 metų skirtumą, suvokiu, kad man turėję būti kokie ketveri metai, o Joneliui – ir visi dvidešimt, tad jis vargiai begalėjo būti piemeniu. Bet aš jį menu, o galbūt įsivaizduoju būtent ganantį karves. Matau, kaip aš, mažytė, lekiu pas jį į lauką ir nešu tėčio jau perskaitytus žurnalus jam skaityti“, – prisiminimais dalijasi R.Krikščiūnaitė-Žemaitaitienė.
Ji mena Jonelio šypseną, mintyse dar tebegirdi jo padėkos žodžius už atneštus žurnalus.
Ragino skaityti, kai gali ir kai nebegali
„Man rodos, kad J.Strielkūnas nėra baigęs jokių aukštų mokslų, tik Vabalninko vidurinę mokyklą, kurią baigiau ir aš. Bet aš jį menu nepaleidžiantį knygos iš rankų ir taip pat labai puikiai atsimenu jo pasakytus žodžius: „Reginut, tik tu skaityk, kiek gali ir kai nebegali. Tada išlavės tavo mąstymas, kalba bus sklandi, žmonėms bus įdomu tavęs klausytis.“
Ji pabrėžia, kad kaimyno Jonelio prisakymą skaityti vykdanti labai uoliai, nes kas mėnesį perskaito po dešimtį knygų. „Aš ir pati jaučiu turinti meninę gyslelę, tad manau blogai padariusi, kad ėmiausi studijuoti ryšininko mokslus. Reikėjo rinktis literatūros studijas, gyvenimas tada gal būtų buvęs ir lengvesnis, ir įdomesnis“, – į praeitį pažvelgia R.Krikščiūnaitė-Žemaitaitienė.
O už patarimą skaityti ji esanti labai dėkinga J.Strielkūnui. „Skaitymas man – langas į pasaulį“, – teigia ji.
Atšoko poeto vestuves
Kaip vieną įdomiausių savo gyvenimo epizodų Regina prisimena savojo kaimyno Jonelio vestuves su Janyte.
„Iš tiesų, J.Strielkūnas tada jau nebebuvo mano kaimynas, nes gyveno Vilniuje. Tuokėsi jis kokių 30 metų, o aš tikriausiai buvau 14-metė mergiotė“, – sako R.Krikščiūnaitė-Žemaitaitienė. Ji mena, kad tėtis su mama jai tuomet pranešė, kad Jonelis žmoną vedė Vilniuje, o Putauskuos bus balius, kuriame šeimininkauti buvo pakviesta josios mama, o jos paprašyta būti pamerge.
„Išsipuošiau tuomet ir laukiau jaunųjų ir svitos. Atsivežė Jonelis tamsiaakę žmoną Janytę, o man pabroliu paskyrė kone mano tėtės metų vyriškį, tokį keturiasdešimtmetį, kuris man pasirodė be galo senas, ir dėl to aš paleidau dūdas“, – sako Regina. Tačiau josios mama neleido jai sielotis pareiškusi, kad nereiks ženytis už to nebejauno vyriškio, pakaks vien pasėdėti šalia.
„Nepatiko nei sėdėti šalia jo, nei šokti su juo, bet ką darysi, atkentėjau. O štai dabar galiu girtis, kad esu atšokusi Jono Strielkūno vestuves“, – didžiuojasi R.Krikščiūnaitė-Žemaitaitienė.
Prasismelkdavo į daiktų vidų
Ponia Regina mena, kad Putauskų Jonelio vestuvės buvusios kitokios, nei būdavo įprasta kaime. „Buvo jos tokios, sakyčiau, tylios, inteligentiškos. Nebuvo jose armonikos ar kokių varinių dūdų, vien kažkoks vyriškis grojo dūdele. Tada nežinojau, ką jis grojo, bet melodija darė didžiulį įspūdį. Jau vėliau suaugusi sužinojau, kad išgrojo jis garsųjį Oginskio Polonezą“, – sako moteris.
Su jau vedusiu J.Strielkūnu dažnai matytis jai netekdavo.
„Studijavau Vilniuje, bet ten jo nesusitikdavau, į jų namus niekada nebuvau užėjusi. Bet kol Jonelis nebuvo vedęs ir kai grįždavo pas tėvus, mes nesyk esame sėdėję ant suolelio prie autobusų stotelės ir šnekučiavęsi. Kalba jo būdavusi labai paprasta, kalbėdavęs apie paprasčiausius dalykus, bet apsakydavęs juos kažkaip ypač giliai, įdomiai, man susidarydavo toks įspūdis, kad jis sugeba prasismelkti į daiktų vidų“, – sako R.Krikščiūnaitė-Žemaitaitienė.
Matydavo vis užsisvajojusį
Kur ir ką dirbę senieji Strielkūnai, ponia Regina nežino.
„Man jie visada buvę labai seni, aš net negaliu įsivaizduoti jų dirbančių. Tačiau puikiai menu tai, kad senoji Strielkūnienė grybaudavo, uogaudavo, į grybus eidavęs ir Jonelio brolis Vytautas, net negaliu pasakyti, vyresnis už jį ar jaunesnis“, – sako R.Krikščiūnaitė-Žemaitaitienė. O šit paties Jonelio nei grybaujančio, nei uogaujančio ji nemačiusi.
„Beveik neabejoju, kad rinkti uogas jam nebuvo įdomu. Jonelį aš menu arba skaitantį, arba sėdintį prie savo tėvų namų klėties kažkokį užsisvajojusį, paskendusį savo mintyse“, – sako ponia Regina. Rašančio eiles irgi jo nematė.
„Bet koks man buvo džiaugsmas, kai išgirdau, kad jis išleido knygą. Džiaugiausi, kad augau, gyvenau šalia tikro, puikaus poeto“, – prisipažįsta.
Tėvas įteikė ranka surašytą eilėraštį
Moteris prisimena patirtą nenusakomą laimę, kai sykį grįžusiai į tėvų namus tėtis jai padavė ranka parašytą eilėraštį „Miškų dukra“, kuris prasideda „Tu girių paslaptis pažįsti ir medžių kalbą supranti“, ir pasakė, kad sąsiuvinio lapelį su šiuo eilėraščiu įdavęs pats J.Strielkūnas.
„Pastėrau tuomet iš nenusakomo džiaugsmo dėl to, kaip Jonelis eilėmis atskleidė mane, eigulio dukrą, žinančią klaidžius vilkotakius, užaugusią miške“, – sako ji. Eilėraštį moteris netruko išmokti atmintinai, o jau po to pagal šiuos žodžius sukurtą dainą, pagarsinusi radijo imtuvą, dainuodavo kartu su Egidijumi Sipavičiumi.
„Ir įsivaizduokit, visai neseniai išgirdau, kad „Miškų dukros“ autorius ne mano kaimynas Jonelis, o kitas garsus Lietuvos poetas Algimantas Baltakis. Ir koks buvo mano nusivylimas, kad ta daina – ne apie mane, nors galėčiau krauju pasirašyti už kiekvieną jos žodį, taip tiksliai apibūdinantį mane“, – stebėjosi R.Krikščiūnaitė-Žemaitaitienė.
Ji, aplinkinių pavadinama amazone miškų dukra, teigia ir dabar dar sunkiai susitaikanti su jai netikėta eilėraščio-dainos „Miškų dukra“ autoryste.
„Matyt, Jonelis tada mano tėčiui padavė savo paties ranka užrašytus Baltakio žodžius, nes jie labai tiko man, o mes šventai įtikėjome, kad tie žodžiai paties Jonelio“, – sudėlioti praeities įvykius bando ponia Regina.
Parašė geriausią rašinį
„Na, o aš galiu pasigirti, kad jau nebežinau, prieš kiek metų esu laimėjusi J.Strielkūno 75-mečiui skirtą poezijos bei literatūrinio rašinio konkursą“, – sako R.Krikščiūnaitė-Žemaitaitienė.
Tąjį konkursą rengė tuomet gyvavęs Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondas drauge su vietos laikraščiu, o dalyvių konkurse buvo kone pusė šimto.
„Tam konkursui aš aprašiau savo vaikystę ir jaunystę, prabėgusią gyvenant šalia šio poeto. Pasirodo, mano rašinys buvęs geriausias iš visų ir aš, ne kokia nors literatė, o vien ryšių specialistė, pelniau pirmąją premiją“, – džiaugiasi R.Krikščiūnaitė-Žemaitaitienė.
Moteris pasidžiaugė, jog poetas jos nepamiršo ir būdamas jau brandaus amžiaus.
„Vienas po kito mirė Jonelio tėvai, tad jis atvažiuodavo prie jų kapo, o atvažiavęs užsukdavo ir į manuosius namus. Susėsdavom, šnekteldavom. Žinojau, kad mūsų Jonelis, labai garsus ir labai geras poetas, pernelyg linkęs į vadinamąją bohemą, o tai reiškia, kad jį buvo beužvaldą žalingi įpročiai. Bet juk dauguma menininkų ieško nusiraminimo žalingume“, – palingavo galvą ponia Regina.
Šiuo metu, nusipirkę ir persistatę Strielkūnų namus, juose gyvena kiti žmonės. Tačiau Putauskų Jonelį vis dar mini šios sodybos šulinys, nors jis irgi jau pakeitęs išvaizdą. Tebestovi perstatyta Strielkūnų klėtis, kurioje Jonelis laikė knygas ir kurių R.Krikščiūnaitė-Žemaitaitienė eidavo iš jo skolintis.
Ši išvaizdą pakeitusi sodyba jai iki šiol kelia sentimentų ir virpina širdį.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Regina rodo į laukus, kuriuose ganyta Poeto.
2. Buvusios poeto kaimynės vienkiemį saugo geri šunys ir piktas ožys.
3. Prie J.Strielkūno tėvų kapo Sodelių kapinėse.
4. Sodelių kapinių Šv. Dvasios koplyčia, kurioje palaidoti J.Strielkūno tėvai.
5. Štai ši suremontuota klėtelė mena J.Strielkūną, joje laikiusį knygas.
6. Strielkūnų sodybos šulinys jiems čia gyvenant buvo medžio rėmais, dabar vietoj jų – cemento rentinys.
7. Naują pavidalą įgavęs namas Putauskų kaime, kuriame užaugo J.Strielkūnas.
8. Štai šioje Putauskų kaimo autobusų stotelėje sėdėdami ant suolelio šnekučiuodavosi R.Krikščiūnaitė-Žemaitaitienė ir J.Strielkūnas. D.Baronienės nuotr.
