Toks kupiškėnas Aukštikalnis leido sau visus, kritiškai vertinančius Salomėją Nėrį, išvadinti vidutinybėmis.
Tokiu atveju gal aš galiu leisti sau išvadinti Aukštikalnį vagimi? Nes tai yra faktas.
Teismas nustatė, kad 1991 metų pabaigoje inžinierius Aukštikalnis pavogė iš savo darbovietės, žemės ūkio įmonės „Ateitis“, 4,2 kubinio metro dujų cisterną, kurios vertė tada buvo 4538 rubliai (vagnorkės atsirado bemaž po mėnesio). Teisme Aukštikalnis tikino norėjęs padaryti gera tos cisternos prašiusiam pažįstamam, bet ne už ačiū – už kažkokį ten elektros skaitiklį.
Istorija, kad galėtume iš jos pasimokyti, neturi pamiršti tokių faktų. Būtent todėl savo teistumą Aukštikalnis turi įrašyti anketoje prieš kiekvienus rinkimus.
Jei rinkėjai skaitytų kandidatų anketas, gal jie labiau susimąstytų, ką renka į savo vedlius. Nes tokie vedliai, neatskiriantys gero darbo nuo vagystės, jausmingos poezijos nuo tėvynės išdavystės, gal net labai gali ir šiais laikais parsiduoti už tuos pačius rublius?
Istorijos archyvuose užfiksuota, kad Nėriai sovietai dosniai mokėjo už eiles. Ir tikrai ne už tas, kurios šiandien dainomis virtusios. Jai buvo mokama už eiliuotą propagandą – poemą Stalinui, kitus „šedevrus“, už kiekvieną nuvykimą į Maskvą kaip deputatei. Iš pradžių 5000 litų ji gavo vien už parvežtą Stalino saulę.
Taigi ir toks Paliulis gali nesijaudinti nei dėl savęs, nei dėl Zigmo, Linos, Sauliaus, Augenijaus ir dėl visų, gyvenusių sovietmečiu – jie tikrai ne Nėris ir jų vardais gatvių niekas nesirengia vadinti.
Paliuliui dar būtų pravartu nuvykti į Ukrainą, gal kokį kartą nuvežti labdarą, kad nesąmonių apie kažkokias ten keliamas vėliavas okupantų zonoje nepliaukštų. Paliulio žiniai – Lietuvos partizanai už laisvę kovojo net ir žinodami, kad žus. Ir ne prievarta, ne visi poetai važiavo parvežti Stalino saulės, o tie, kurie sovietams prijautė. Nėris tada jau buvo pagarsėjusi socialistų, trečiafrontininkų rėmėja.
O tas kupiškėnų ketvertukas – Nareckas, sutuoktiniai Šereliai ir Dugnas – jie tikrai konservatoriai? Ne vaitkai, paleckiai ar žemaitaičiai?
Klimavičienei po tokio nonsenso maža už galvos griebtis. Ypač žinant, kad net trys iš jų dar jauni žmonės, laisvos Lietuvos auginti.
Štai ir dar nesenas biržietis gydytojas Ubartas toliau šūkauja, kad gatvės jam kone gražiausios daržovių pavadinimais. Betgi daktaras puikiai žino, kada mes žmones daržovėmis pavadiname – kai galvoje smegenėlės nebedirba. Kaip chirurgui jam dar būtų pravartu ir tokį terminą – mankurtas – sužinoti.
Garbė susipratusiems kupiškėnams socialdemokratams. Net jeigu jie ir balsavo tik todėl, kad reikia paklusti Desovietizacijos įstatymui. Bent jau nenusišnekėjo kaip kai kurie biržiečiai su savo davatkišku mekenimu: „mirusieji neteisiami“, meskit į mane akmenį“...
Nėriai po mirties teismo proceso niekas nesurengė. Nėries kaip talentingos lyrikės niekas iš literatūros neišbraukė. Ją deklamuoja visi, kas tik netingi. Tiesiog ji dėl savo kolaboravimo su priešu netapo didvyre ir gatvės vardo nenusipelnė.
Bene daugiausia poetės kūrybą ir gyvenimą tyrinėjęs literatūrologas Viktoras Alekna pateikė faktą, kurio greičiausiai dauguma nežino.
„Ar žinot, kodėl mes šiandien rašome „Nėris“? Juk pirmieji visi jos eilėraščiai pasirašyti buvo slapyvardžiu „Neris“. O ir savo mokiniams, kada mokytojavo Panevėžyje, Kaune, Salomėja sakė, kad jos slapyvardis reiškia upės vardą. Ir štai 1940 metų pabaigoje ji gauna laišką iš Panevėžio mergaičių, savo mokinių. Laiške įdėtas ilgas eilėraštis, smerkiantis Salomėją už įvairius jos žygius. Ir tame eilėraštyje, beje, yra parašyta: “…nedrįsk tu vadintis šventos mums upės, Neries vardu…“ Tai nuo to laiko Salomėjos Neries rankraščiuose niekur nebelieka Neries, o tik Nėris.“
Paprastos Panevėžio gimnazistės net baisiosios sovietų grėsmės akivaizdoje nepabūgo tarti verdikto puolusiai savo dievaitei. O mes štai jau daugiau nei 30 metų nesugebame tik nuimti lentelių gatvėse su jos vardu.