Brolių medaus neragavo tik Antarktida
Ignas ir Vilius Jackevičiai – 26 metų kupiškėnai, gyvenantys Lukonyse su tėvais savo vaikystės namuose. Šių jaunų vyrų bitininkavimo stažas – 9 metai.
Per tą laiką broliai bitininkai išgarsėjo ir išpopuliarėjo, jų medaus, vadinamo „Brolių medumi“, perka ne tik Lietuva, bet ir įvairios pasaulio šalys.
„Kažkada bandėme suskaičiuoti šalis ir įsivardyti žemynus, kur iškeliavęs mūsų medus. Paaiškėjo, kad jo tikriausiai dar nenugabeno į Antarktidą. Bet ir tai neaišku“, – šyptelėjo Vilius.
Jo brolis Ignas pridūrė, kad Lukonyse surinktą medų žmonės sau perka, o ir kitiems dovanų veža kaip išskirtinai lietuvišką produktą, kaip itin vertingų savybių turintį maistą ir kaip vaistą.
Broliams bitininkams, turbūt kitaip nei daugeliui, finansinės naudos atnešė nelemtasis mus užklupęs virusas ir jį sekęs karantinas. Išgirdę, kad virusas sunkiau parklupdo stiprų imunitetą turinčiuosius, žmonės iš brolių Jackevičių sau bei artimiesiems pirko daugiau medaus nei įprastai. Nusipirkę gyrė, kad medus tikrai skanus, kad gražios, patrauklios pakuotės, akį traukia etiketės.
„Drauge su bitininkystės paslaptimis mokėmės ir to, kaip jį lengviau parduoti, kaip greičiau ir paprasčiau susirasti pirkėjų. Mums džiugu, kad dabar jau pirkėjai mūsų ieško“, – sakė Vilius. Ignas persakė pirkėjų žodžius, giriančius juodu kaip patikimus bitininkus, sąžiningus jaunus žmones.
Įdomiau už automechaniką
Broliai – pirma bitininkų karta, nes nei jų tėvai, nei seneliai bitininkyste nesivertė. Tiesa, vieni seneliai turėjo avilį, bet auginti bites jiems buvo tas pats, kas auginti vištas ar paršelius, ypatingo dėmesio bitininkavimui jie neskyrė. O mokytoja jų mama ir žemės ūkio specialistas tėtis bičių niekuomet nelaikė.
Būsimojo bičių ūkio pradininkas buvo Ignas. Jis, būdamas vienuoliktokas, ieškojo būdų, kaip būtų galima užsidirbti, ir sumanė, kad gal pavyks užsidirbti pardavus paties išsukto medaus. Bitėms skirtus namus – nebenaudojamą avilį jis atrado močiutės sodyboj, atnaujino jį, pritaikė gyventi bitėms, o tada išgirdo, kad jų kaimo gale į medį susimetė bičių spiečius, ir Ignui buvo pasiūlyta parsinešti jį savo avilin.
„Spiečius buvo gana patogioj vietoj, tad nė nereikėjo lipti į medį, kad jį pasiimčiau. Nors visai neišmaniau, kaip tai daroma, bites susirinkau, parsinešiau, o keisčiausia – nė viena jų man neįgėlė“, – sako I.Jackevičius.
Po sėkmingos pradžios tėvų sodyboje bičių daugėjo, avilių – taip pat, ir taip Ignas tapo bitininku, o šia veikla netruko užkrėsti ir savo brolį. Bitininkauti jie sugebėjo ir Šiaulių valstybinėje kolegijoje studijuodami automechanikos mokslus. Mokėsi puikiai, negana to, vienais metais Ignas, kitais Vilius buvo išrinkti geriausiais jaunaisiais automechanikais šalyje.
Pagal įgytą specialybę gan trumpai dirbo tik Ignas, tačiau galiausiai nutarė, kad ir įdomiau, ir naudingiau yra bitininkauti. Vilius bitininkystės žinių sėmėsi Vokietijoje dirbdamas pas tos šalies bičių ūkio savininką, gyvenantį netoli Berlyno.
Broliai dairosi darbuotojų
Broliai apgailestauja, kad Lietuvoje nė viena mokykla nerengia bitininkų, bitininkavimo žinių tenka ieškoti internete, jos perduodamos bendraujant, dalyvaujant seminaruose. Beje, broliai Jackevičiai jau ir patys yra kviečiami vesti seminarus bitininkavimo temomis.
Štai neseniai baigėsi aštuonių sesijų seminaras, iš kurių broliams Jackevičiams buvo patikėta pravesti penkias. Norima jiems patikėti ir Lietuvos bitininkų sąjungos Kupiškio skyriaus vairą, tačiau broliai neslepia, kad visuomenininkių administracinių pareigų ne itin trokšta.
„Kol kas norėtųsi dar daugiau dėmesio skirti savo bičių ūkiui, numatome jį plėsti. Jau visai netrukus mums prisireiks ir samdomų darbuotojų“, – neslepia Vilius.
Broliai pabrėžia, kad tiems, kas dirba su bitėmis, reikalinga kantrybė, sąžiningumas, darbštumas, taip pat – didžiulė švara. Būtent tuo pasižyminčius žmones jie ir priims dirbti. Didžiąją dalį įrangos šiam verslui vystyti jie jau įsigijo, ji pastatyta pertvarkius tėvų sodybos ūkinius pastatus. Tikėtina, kad atėjusieji į brolių verslą bites pradės pažinti ir jas pajusti, kaip dabar jas pažįsta ir junta jiedu.
„Dabar jau vien priėję prie avilio žinome, ar gerai jame bitėms, ar nelabai. Tai nustatome pagal tai, ar bitės gyvena taikiai, ar šurmuliuoja“, – sako Ignas. Vilius priduria, kad blogai bitėms pasidaro, kai į avilį, kuriame jau gyvena viena bitė motinėlė, įsimeta antra tokia motinėlė. Jis aiškina, kad čia tas pats, kaip į šeimą, kurioje jau yra viena mama, ateina nauja mama.
„Nepasitenkinimas, nuoskaudos ir šurmulys tokiu atveju garantuoti“, – sako Ignas.
Jackevičiai skina laurus
Apie tai, kad avilyje normalus gyvenimas ir sugyvenimas galimas tik tuomet, kai jame yra apsigyvenusi viena bitė motinėlė, kad tam, jog būtų apvaisinta, bitė pakyla į trijų kilometrų aukštį, kad apvaisinta bitė per dieną padeda daugiau nei du tūkstančius kiaušinėlių, iš kurių išsirita kitos bitės, ir kad tai diena po dienos vyksta penkerius metus, broliai Jackevičiai pasakoja per edukacijas, kurias rengia ir savo pačių namuose, ir nuvažiavę ten, kur juos kviečia.
Į edukacijas jie paprastai vežasi specialų permatomomis sienelėmis avilį, kad pailiustruotų įdomų savo pasakojimą. Edukacijų dalyviai ne vien klausosi pasakojimų, jiems taip pat numatytas medaus ragavimas bei bičių vaško žvakių gamyba. Su šiomis edukacijomis broliai aplankė įvairių šalies vietų darželius, mokyklas, darbo kolektyvus. Į edukacijas dažniau vykstama šaltuoju metų laiku, jos itin populiarios prieš Kalėdas.
Iki šiol vasaromis broliai bitininkai bei jų mama Alva Jackevičienė noriai važiuodavo į įvairiausias miestų bei miestelių šventes, bažnytinius atlaidus pardavinėti brolių pagaminto medaus bei įvairių medaus skanėstų. Šiųmetis virusas tokių švenčių gerokai praretino, dėl jo šiemet neįvyks ir kasmetis tradicinis Lietuvos bitininkų sąskrydis.
Per šiuos sąskrydžius vyksta įvairios bitininkų varžybos, kuriose tenka demonstruoti savojo amato sugebėjimus, kur brolius Jackevičius paprastai lydi sėkmė.
Sėkmė šiuos jaunus vyrus lydi daug kur. Štai visai neseniai Kupiškio rajono ūkininkų sąjunga už puikų triūsą bei gerus rezultatus jiems skyrė pagrindinį – Metų ūkio apdovanojimą.
Įdarbina ir motiną
„Visiems tėvams džiugu, kai jų vaikams sekasi, taip pat džiugu ir man. Išties džiaugiuosi, kad sūnūs turi mėgstamą, jiems patinkančią veiklą, kad atrado savąjį kelią, kad jų darbas yra ir jų pomėgis“, – sako dvynių mama A.Jackevičienė.
Stebėdama sūnų darbą ir būdama greta, pati ji bitininke netapo, tačiau sūnums padeda, kai reikia moteriškų rankų, o rudens ir žiemos vakarais ant medaus indelių ji klijuoja etiketes.
Jaunųjų vyrų tėtis šiuo metu taisosi po sunkios ligos. Dvyniai turi ir vyresnį brolį Vaidą, jis gyvena Kaune.
„Mūsų brolis su bitininkyste susijęs tik tiek, kad mėgsta medų“, – juokiasi abu.
O paklausti, ar turi po mylimąją, Ignas ir Vilius šyptelėjo, patylėjo ir pasakė, kad šiuo metu turi galimybę rinktis būsimąsias, tai abu ir daro.
Jiedu svarstė, kad ilgai tėvų namuose negyvens. Vienas tarė, kad gyvens tikrai ne mieste, o kitas patikslino, jog dar anksti kalbėti apie tai, kaip ir kur jie gyvens sukūrę šeimas.
Pajamų iš medaus broliai pasisakė turį, taip pat abu patikino, kad už tas lėšas, kiek iš bitininkystės yra uždirbę per devynerius metus, abu būtų galėję pasistatyti po namą, bet nei vienas, nei kitas namo dar neturi, nes tai, ką uždirbo, investavo į savojo verslo plėtrą.
Atsisveikindama su broliais išgirdau, kad einant link bičių nedera dėvėti juodų drabužių, o ypač mūvėti juodų kojinių. Taip jau yra, kad bites erzina juoda spalva, tikėtina, kad joje bitelės mato priešą, kurį puola ar gindamosi nuo jo, ar gąsdindamos.
Broliai prisimena, kad bitininkavimo pradžioje bitės kažkodėl sugeldavo jiems kulnus. Jie netruko išsiaiškinti, kad bitės širsta ant jų juodų kojinių.
Išmokę šią pamoką, dabar broliai ją perduoda kitiems.
Autografas
„Bandėme suskaičiuoti šalis ir įsivardyti žemynus, kur iškeliavęs mūsų medus. Paaiškėjo, kad jo tikriausiai dar nenugabeno į Antarktidą.“ (V.Jackevičius)
„Dabar jau vien priėję prie avilio žinome, ar gerai jame bitėms, ar nelabai. Tai nustatome pagal tai, ar bitės gyvena taikiai, ar šurmuliuoja.“ (I.Jackevičius)
Prierašai po nuotraukomis:
1. V.Jackevičiui bitės – draugės, kurios jo negelia.
2. Sūnums bitininkams Viliui (kairėje) ir Ignui mama A.Jackevičienė tapo pagalbininke jų versle.
A.Švelnos nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2020 08 18
