Geru oru gaudo polėkį
Profesionali vitražo menininkė Eglė Kurlavičienė stiklą kuriam laikui pastūmė į šalį.
Tie vitražai, kurie neiškeliavo pas užsakovus, guli spintoje saugiai suvynioti į audeklus ir laukia parodų.
Dabar kasdienei kūrybai naudojami jos palydovai yra akvarelė, spalvoti pieštukai, akrilas ir aliejiniai dažai.
„Pastaruoju metu mane labai žavi kasdienybė, būtent ją ir fiksuoju. Paprastuose dalykuose pastebiu grožį, randu motyvų, dar pridedu šlakelį ironijos“, – aiškina apie naujesnius interesus.
Menininkė deda ant stalo keletą nedidelių knygelių storais viršeliais. Tai jos intensyviai pildomi eskizų bloknotai. Pildomi akvarele arba pieštukais.
Tapo iš natūros tada, kai geras oras ir kai apima polėkis. Išeina į miestą, prisėda kur nors ir piešia, o kartais net vedžiodama šunį pastebi smagų vaizdą.
„Menininkas kaip banguojanti jūra – čia kyla, čia slūgsta. Nežinai, iš kur emocijų vėjas papūs ir kokių idėjų banga siūbtels, šiandien gal grybą paišysiu, o ryt gal norėsiu vinį ar gamyklą piešti“, – prisipažįsta 34 metų kūrėja.
Pulsuoja savita gyvybe
Kartu vartom eskizų bloknotus, juose matyti daug atpažįstamų Rokiškio vietų.
Pašnekovė aiškina, jog vaizdai juose nuo sodo obels, savame kieme pasodintos vyro senelio, iki šiandienos vaizdinių apie tai, kur būna, pas ką svečiuojasi, ką mato ir jaučia.
„Džiaugiuosi, kai kasdien pavyksta bent po vieną vaizdą nulieti, bet būna, kad buitis ir darbai pasiima didžiąją dienos laiko dalį“, – apgailestauja.
Ar eskizų vaizdeliai taps paveikslais, nežino. Galbūt, jei panorės. Nežada nei kitiems, nei sau, kūrybiniais įsipareigojimais neapsisunkina, džiaugiasi būdama visiškai laisva savų sumanymų pasaulyje.
„Man smagu būti čia ir dabar, jausti rudenio saulę, vėją, užplūstantį norą piešti. Man, ko gero, labiau patinka pats kūrybos procesas, o ne galutinis rezultatas. Užeina impulsas ir darau tiesiog todėl, kad noriu daryti“, – sako.
Visgi rezultatai įspūdingi. Menininkė neprisirišusi prie vienos technikos ir stilistikos, jos kūryba įvairiapusė, žvelgiant į paveikslus kartais nė nepagalvotum, jog tai sukurta to paties autoriaus. Vienuose vaizdai realistiniai ir turinio, ir spalvų prasme, kitur – gryna mistika, ryškios spalvos tarsi liejasi per kraštus intensyvumu ir kuriama veiksmo iliuzija, į daugelį tokių darbų įkomponuotos akys. Yra švelnių ir saulėtų darbų, žvilgsnį nardinančių į absoliučią ramybę.
„Taip, aš įvairialypė“, – linksi galvą pašnekovė.
Rišamoji grandis vis dėlto yra, visi kūriniai prisodrinti autorei būdingos savitos gyvybės.
E.Kurlavičienės darbai – ne dekoratyviniai paveiksliukai, nors kai kurie turi itin daug dekoro – jie pasakoja ir įtraukia, įstringa atmintin ir ilgam nepalieka.
Pasakojo močiučių istoriją
Parodoje Rokiškio muziejuje menininkė rodė septynių darbų ciklą „Atmintis“. Jį kurdama išbandė naują atlikimo būdą – tapė ant džinso gabalų.
„Džinsas man artimas, manau, ir daugeliui. Medžiaga tvirta ir patvari, ilgai nešiojam, trinam, numetam ir vėl išsitraukiam. Džinsinis rūbas dyla, sensta, blunka, įplyšta, jis tarsi žmogaus gyvenimo alegorija, galima net išvesti paralelę su organizmo nusidėvėjimu, metų našta“, – kalba autorė.
Ant džinsinio audinio ji tapė senelių istorijas.
„Kai buvau paauglė, važiuodavom į kaimą Kupiškyje, mamos gimtinę. Ten gyveno močiutė Alytė ir jos sesuo Janina. Stebėjau aplinką, varčiau senas giminės fotografijas, klausiausi močiučių pasakojamų istorijų, kaip per karą buvo išvežtos į darbo stovyklą Vokietijoje. Jų jau gyvų nebėra, o vaizdiniai ir potyriai niekur nedingo, viskas suplaukė į kūrybą“, – sako.
Ant džinso gabalų močiučių portretai įvairiomis gyvenimo akimirkomis: tai palinkusi klauso, tai sėdi prie Velykoms padengto stalo, tai sukasi virtuvėje su kvartuku (prijuoste) arba neria kilimėlį, žiūri pro langą.
„Janina nerdavo kilimėlius iš susikarpytų plastikinių maišelių, klodavo prie durų kojoms nusivalyti. Nėrė ir iš skudurinių juostelių. Nebūtinai naudoti, vien kad kuo nors užsiimtų“, – prisimena senučiukes.
Tiki: viskas dar priekyje
Kūrinių gausybė, bet kukli menininkė nesigarsina, dalyvauja tik jungtinėse ekspozicijose su rokiškėnais kolegomis profesionalais. Kodėl?
„Kai ką rodau interneto platformose, o su galerijomis problemos, nes jei nori eksponuotis, reikia susimokėti arba jau turėti svarų vardą. Jei jauno menininko jokia galerija negloboja, su parodomis prasimušti į viešumą mažai perspektyvų“, – paaiškina situaciją.
E.Kurlavičienė rimtai su kūryba draugauja nuo šeštos klasės, kai išvažiavo mokytis į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Vyresnėse klasėse išbandė vitražą, patiko, todėl nusprendė, jog tą specialybę nori studijuoti ir Dailės akademijoje. Magistro studijoms irgi rinkosi vitražo specialybę.
Studijų metais kūrė labai intensyviai, bet sukurti vitražai liko akademijoje. Jaunam menininkui savarankiškai dirbti su stiklu gan sudėtinga vien žvelgiant iš materialinės pusės.
„Reikia turėti garažą su įranga arba turėti lėšų sumokėti samdytiems meistrams, kad jie pagal sukurtą eskizą išpjautų stiklą ir sujungtų jį švino juostomis“, – paaiškina.
Bet menininkė neabejoja, jog jai viskas priekyje, personalinės parodos taip pat, tik reikia tam pribręsti ir sukaupti darbų.

Prierašai po nuotraukomis:
1. 2. 3. 4. Ciklui „Atmintis“ E.Kurlavičienė tapė močiučių gyvenimo akimirkas, kokias prisiminė iš paauglystės.
5. E.Kurlavičienei užsakymas Venecijos vaizdais ištapyti kambario sienas pavyko įspūdingai.
6. Reikia tikėtis, kad galerijos pastebės produktyviai kuriančią jaunąją menininkę.
7. 8. E.Kurlavičienės kūriniai pulsuoja gyvomis emocijomis.
9. 10. Aliejinė E.Kurlavičienės tapyba visokia: vienur aiški, kitur su potekstėm.
11. 12. Menininkės sukurti vitražai, saugiai suvynioti į audeklus, kol kas guli spintoje ir laukia parodų.
13. 14. Eskizų bloknotuose yra ir kasdienių gatvės vaizdelių, ir fantazijos protrūkių.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos











