ASTA
Ne vieną kartą lankiausi „Garse“ vykusiuose kino festivaliuose „Europos kinas dieną ir naktį“ bei „Kino pavasaris“. Tąsyk jie vyko laikinose patalpose prie prekybos centro.
Kadangi festivaliai vyksta kelias dienas, atsirenku filmus, kuriuos noriu pamatyti, ir nueinu sau patogiu laiku. Paskutiniame „Kino pavasaryje“ gal kokius 4 filmus mačiau. Labiau mėgstu vaidybinius filmus, nors neseniai atradau dokumentiką. Pastebėjau, kad dabar lietuviška dokumentika, ko gero, atrodo stipresnė negu lietuviški vaidybiniai filmai.
Labai patiko Giedrės Žickytės dokumentiniai filmai „Irena“ ir „Šuolis“. Režisierė taip viską supina, kad atrodo, jog tai būtų vaidybinis filmas su sava istorija, dinamika ir įtampos augimu.
Ir šiais laikais kinas išlieka aktualus. Juk ir anksčiau buvo sakyta apie radijo ir televizijos mirtį, bet jie kaip nemiršta, taip nemiršta. Kinas suteikia galimybę patirti naujų pažinčių tiek pažintine, tiek kultūrine, tiek menine prasmėmis. Tai tam tikra forma įgyti naujų patirčių, tam tikra forma dalyvauti kultūriniame gyvenime, nes matai, kur jis eina, į kur sukasi, kaip transformuojasi. Plius suteikia progą nugyventi tūkstančius kitų gyvenimų.
Vieną sykį jau buvau naujajame „Garse“. Dabar net nebeprisimenu, ką žiūrėjau, atrodo, kad buvo rodomas dokumentinis filmas. Iš senojo „Garso“ liko tik logotipas, bet viskas ten dabar gerai – tiek salės dydis, tiek aparatūra, tiek aplinka. Žiūriu ir televizorių, bet ten dažniausiai rodomi seni filmai.
Iš paskutinių matytų filmų labai patiko Kristoferio Nolano sukurtas filmas „Odisėja“ pagal Homero poemą. Labai laukiu trečios fantastinės sagos „Kopa“ dalies.
Gal prieš savaitę žiūrėjau Džono Steinbeko romano „Į rytus nuo Edeno“ ekranizaciją.
VILIJA
Žiūriu filmus tiek kino teatruose, tiek ir per televizorių. Neišskirčiau nė vieno žanro, man patinka visi. Mėgstu žiūrėti knygų ekranizacijas, nesvarbu, ar tai romantika, ar detektyvas būtų. Su dukromis ir anūkais nueinu į prekybos centre įsikūrusį kino teatrą. Vaikai mėgsta animacinius filmus, tai tenka žiūrėti kartu. Būdama kino teatre atsipalaiduoju, praskaidrėja galva.
EDITA
Labai domiuosi Kanų kino festivalio, „Oskaro“ apdovanojimais. Taip pat Skandinavijos šalių nekomerciniu kinu. Esu baigusi filmavimo ir media studijas, tad įdomu stebėti. Ypač didelį įspūdį padarė prieš metus išleistas amerikiečių filmas „Mūšis po mūšio“, kuriame vaidina Leonardas Dikaprijas. Absoliučiai tobulas filmas. Šiaip esu fotografė, bet labai domiuosi kinu, todėl visada randu prie ko prikibti, bet tik ne prie šio filmo. Ten labai daug sluoksnių ir pasluoksnių. Jeigu filmą žiūrėtume trise, visiškai skirtingus dalykus pamatytume.
Žiūriu filmus ir per televizorių, bet pirmumą teikiu kino teatrams. Ne dėl kokybės, kad garsas tobulas ir vaizdas didelis, tiesiog ten kitokia atmosfera. Tu gali matyti šalia esančių žmonių reakciją, ar ji sutampa su tavąja.
Patinka ir dokumentika – apie meną ir autorius, jų kūrybą, nuo ko viskas prasidėjo, iš kur sėmėsi įkvėpimo. Yra gerų lietuviškų dokumentinių filmų, niekuo nenusileidžiančių užsienietiškiems.
Lietuvos kinas buvo lyg ir miręs, bet dabar pastebiu, jog labai sparčiai atsigauna. Kai kurių jaunų režisierių darbai tiesiog nustebina. Svarstau, kaip jaunas žmogus sugebėjo nueiti iki tokio taško ir sukurti tokį filmą. Dabar yra lietuviško kino atgimimas.
EVALDAS
Dirbu prokuratūroje, todėl mėgstu žiūrėti detektyvus, viską, kas susiję su kriminalais. Man ši sritis pažįstama, tiesiog smalsu pažiūrėti, kuo skiriasi filmas nuo tikrovės. Patinka ir komedijos, ir dokumentika. Svarbu, kad filmai būtų kuo nors vertingi, ką nors sužinotum, nes jeigu tik eiliniai, tai gaila veltui praleisto laiko. Įstrigęs atmintyje filmas apie lakūnų Dariaus ir Girėno skrydį. Neseniai žiūrėjau dokumentinį filmą apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą.
ARTŪRAS
Ką tik grįžau iš Anglijos atostogų, todėl apie jokius kino festivalius nieko nežinau.
Bet lietuviškus filmus galima pasižiūrėti ir angliškuose kino teatruose. Išleidžia naują lietuvišką filmą, pareklamuoja, išnuomoja salę ir rodo. Susirenka nemažai žmonių pažiūrėti.
Labiau patinka koviniai filmai. Dažnai žiūriu ir dokumentinius, ypač apie atskleistus nusikaltimus. Pavyzdžiui, kokiu būdu susekti narkobaronai.
Manau, kad kinas grįžta, vis daugiau žmonių juo domisi.
DANIELĖ
Su mama lankiausi „Garse“ vykusiame kino festivalyje. Pavadinimo jau nebeatsimenu, žiūrėjome dokumentiką – apie vieną dainininkę ir žydų istoriją. Taip pat patinka trileriai, siaubo filmai ir komedijos. Neseniai žiūrėjau trilerį „Veritė“.
Smagu kino teatre praleisti laiką su draugais, pažiūrėti, kas sukurta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Kasmet per kalėdinį laikotarpį mėgstu žiūrėti filmus apie Harį Poterį. Tai lyg ir tradicija tapo.
KLAUDIJA
Ne vieną kartą dalyvavau kino festivaliuose. Kasmet stebiu Europos kino festivalį, taip pat žiūriu ir trumpametražius filmus, ypač sukurtus jaunimo. Jeigu sudomino pavadinimas, einu žiūrėti. Norėtųsi, kad daugiau jauni kūrėjai įsitrauktų į filmų kūrimą, parodytų, ką moka, ką sugeba.
Naujajame „Garse“ lankytis dar neteko, bet buvau laikinose patalpose. Mėgstu visokį žanrą – pradedant fantastika ir baigiant dokumentika. Su pavadinimais gana sunku, todėl neprisimenu patikusių filmų. Labiau patinka lietuvių darbai, bet su įdomumu stebiu ir užsieniečių filmus. Man asmeniškai kinas labai aktualus. Kone nėra dienos, kad nepažiūrėčiau kokio nors filmo namuose ir internete, ir per televizorių.
Plataus pasaulio per filmus nepamatysi. Bent jau iš pradžių tai būna tarsi laisvalaikio praleidimas, o po to priklauso, ką žiūri. Jeigu dokumentiką, tai aišku, kad kažką naujo išmoksti, o fantastiniai ir visi kiti filmai paskatina kurti. Dokumentikoje man įdomiausia tema – gamta ir realių nusikaltimų tyrimai.

Prierašai po nuotraukomis:
VILIJA.
EDITA.
EVALDAS.
ARTŪRAS.
DANIELĖ.
KLAUDIJA.
A.Švelnos nuotraukos











