Namai ne guminiai, bet negali užsimerkti
Biržiečių Rasos ir Vitaliaus Dubrų namuose gyvena net penki šunys.
Buvo dar ir šeštas, bet jis labai prisirišo prie dukters ir su ja išvažiavo gyventi į sostinę.
Tokio gausaus būrio keturkojų šeimininkai nei svajojo, nei planavo laikyti, viskas nutiko per gerą širdį.
„Stengiuosi dabar feisbuke nebežiūrėti gyvūnų prieglaudų paskyrų, bet kažin ar atsilaikysiu, jei vėl pamatysiu kokį baltakailį nelaimėlį“, – neslepia R.Dubrienė.
Skelbimų apie naujų namų ieškančius pamestinukus internete galybė, visų nei paimsi, nei priglausi, bet jei paskaito apie kažkieno prieglaudon atgabentą baltos spalvos pekinuką, nesvarbu, kad ir seną, ligotą bei aklą, susigraudina, ir abu su vyru nutaria šuneliui suteikti antrą šansą.
Pirmąją gavo dovanų
Moteris tikina, jog pekinų veislė juos pavergė ne iš paikybės ar madų vaikymosi turėti brangų veislinį šunį.
Prieš 18 metų ji gavo dovanų mažą baltakailę pekinukę. Niekada gyvenime nebuvo turėjusi šuns, nepatyrusi žmogaus ir keturkojo draugystės, nė neįsivaizdavo, ką reiškia gyvūno prisirišimas ir atsidavimas.
Tarp jos ir augintinės užsimezgė neįtikėtinai stiprus ryšys. Bet kalaitė gana anksti netikėtai nugaišo. Nuo tada moteris negali likti abejinga vargšams šuneliams.
Pravėrus vartus iš kiemo gilumos atliuoksi didelė ilgaplaukė haskio mišrūnė Pikadora. Šuo meilus ir draugiškas, apuostęs svetimus kiša didelę ir gauruotą galvą – glostyk.
Pakasytas ir pamyluotas skuodžia ant pievelės, nasrais čiumpa gerokai apgraužtą kamuolį ir kviečia žaisti.
Ginasi – segasi į ranką
Dukra su vyru kurį laiką gyveno Norvegijoje, turėjo haskį, grįždami jį parsivežė į kaimą Biržų rajone. Kavalierius nudrožė pas kaimynų panelę, ir toji atsivedė šuniukų. Mums, seneliams, vieną iš tos vados ir atvežė“, – pasakoja Pikadoros istoriją.
Visai kitaip mus sutinka du balti ir du rudi pekinai. Jie aršiai loja dar net neatidarius namo durų. Atsidūrus viduje visu būriu apstoja svetimus, zuja aplink kojas ir paeiliui laido gerkles, demonstruoja sargumą.
Maži ilgaplaukiai nusiteikę karingai, bet išvaizda neatrodo grėsminga, tad, manydama jog jau susipažinom, lenkiuosi glostyti.
Baltoji, vardu Princesė, be ceremonijų segasi į ranką. Toliau visa povyza rodo – kąs, jei dar kartą artinsiuosi.
Šeimininkė kviečia į svetainę. Nagais caksėdamos į grindis iš paskos bėga ir aštuonios mažos kojelės.
Susodinti ant sofos – nedėkingas reikalas
Žinovai teigia, jog pekinai – viena seniausių pasaulyje šunų veislių. Jie kilę iš senovės Kinijos, daug amžių buvo imperatorių šunys, į Europą atvežti kiek daugiau nei prieš pusantro šimto metų.
Pekinams būdinga drąsa iš ištikimybė, bet tuo pat ir nepriklausomybė. Jie budrūs, nepatiklūs, orūs, sumanūs, užsispyrę ir be galo pavydūs, trokšta būti dėmesio centre ir besąlygiškai saugo savo žmogų.
Dresuoti pekinukus – misija sunkiai įvykdoma, mat pabarti ilgam įsižeidžia ir nueina sau, toliau mokyti nebeprisišauksi.
Kompanija visas veislės savybes kaip tik mums ir pademonstruoja.
Visus susodinti ant sofos bendrai nuotraukai užtrunka, kiekvienas turi savas ambicijas: tas prie to, anas prie šito sėdėti negali, vos tik per daug priartės, sukiš snukučius, tuoj susikaus. Tris pasodina, gaudo ketvirtą, žiūrėk, jau du nuo sofos nušoka ir eina savo keliais.
Buvo taip, kaip vyras sakė
R.Dubrienė šypsosi, jog jai ir vyrui visai nesvarbu, grynaveisliai jų augintiniai ar ne, juolab kad jokių kilmės dokumentų jie ir neturi, yra pamestinukai. Ir visi garbaus amžiaus.
Du ručkiai, Pūkis ir Pelytė, nuo pat gimimo pačių užauginti. Juos atsivedusi kalytė nugaišo, šunelius teko maitinti iš buteliuko beveik du mėnesius, kol pradėjo patys lakti. Jiems dabar po 12 metų.
Specialistai nurodo, kad pekinai gyvena 12–15 metų.
Moteris pamini dar vieną pekinuką, jų namuose gyvenusį iki mirties.
„Tik šunų sumažėjo, tuoj radom ką papildomai priglausti“, – šypsosi.
Piktąją, visiems kandančią nebejauną baltakailę Princesę prieš penkerius metus parsivežė iš Kauno prieglaudos „Penkta koja“. Ji buvo paimta iš senų žmonių, visiškai neprižiūrėta ir labai pikta. Dėl to, kad kando kiekvienam, kas tik ėjo artyn, jos iš prieglaudos ilgai niekas ir neėmė.
„Kai nuvažiavom, mums įteikė pavadį ir liepė ją pavedžioti. O ji iš karto kąsti taikosi, apie paglostymą nė kalbos. Maniau, kad nepaimsim“, – prisimena pirmą susitikimą.
Betgi vyras, taip pat gyvūnų mylėtojas, tik juokėsi iš tokio kandimo, sakė, imkim ir viskas, bus gerai, pripras.
Priprato, bet negreit. Dabar šeimininkams jau nekanda, užtat svetimiems įsisega narsiai ir su malonumu. Ir joks auklėjimas nepadeda.
Sukorė ilgą kelią
Šeimos naujokas baltakailis Puka, matuojant žmogaus metais, jau būtų šimtametis. Jam dabar apie 14 metų, apėmusios ligos, viena akimi ir aklas.
Jį Dubros pirmą kartą sutiko važiuodami pas giminaičius į Parovėją. Šunelis bėgo kelkraščiu.
„Sustojom, matom, kad senas, viena akyte aklas. Gal pasiklydo? Reikia paimti, gal žmonės ieškos. Bet klajūnėlis niekaip neprisileido, tai mes ir nuvažiavom“, – prisimena.
Po pusmečio R.Dubrienė feisbuke, Panevėžio gyvūnų prieglaudos paskyroje, pamatė skelbimą, kad senam šuneliui reikia šeimininkų. Iš nuotraukų iškart atpažino, jog tai tas pats jų sutiktasis.
Susisiekusi su prieglauda sužinojo keliauninko istoriją. Jį, kaip nusenusį ir nebereikalingą, kažkas buvo atidavęs gyvūnų globėjai Vinkšninių kaime. Bet šuo pabėgo, iš Biržų rajono kaimo savom kojom nukeliavo iki Panevėžio.
„Kaipgi šitokio narsuolio nepaimsi?“ – juokiasi pasakotoja.
Klausiu, kiek dar įnamių atsiras? Kas bus, jei pamatys dar vieną baltą pekiną?
„Gal tam kartui nebeimsiu, bet neišsižadu. Kai kažkuris iškeliaus į dausas ir vieta atsilaisvins...“ – nutęsia.
Bepigu turėti būrį jaunų šunelių, o kai su amžiumi ligos ima lįsti, gydymas pasakiškus pinigus kainuoja. Vienas tampa alergiškas, ne bet koks maistas tinka, antram dantis taisyti reikia, kitam ausies uždegimas, vizitas po vizito pas veterinarą – ir jau 250 eurų išleisti.
„Visus penkis paėmus jie suėda gerokai daugiau nei mes su vyru“, – juokiasi.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Mišrūnė Pikadora su šeimininke labai mėgsta žaisti su kamuoliu.
2. 3. 4. Senstantys pekinukai ir mato prasčiau, ir dantys byra, tad gan dažnai tenka važiuoti pas veterinarus.
A.Švelnos nuotraukos
