Be grybų iš miško megrįžta
Bajorų kaime prie pat Rokiškio gyvenantį 62 metų Gintarą Krasauską itin džiugina įsibėgėjęs grybavimo sezonas. Beveik nebūna dienos, kad užkietėjęs grybautojas nepatrauktų į mišką.
Daugeliui šiųmetis sezonas labai prastas, bet ne jam.
„Turiu apie 20 grybavimo vietų ir kaskart iš eilės jas apvažiuoju. Taip maždaug per 4 dienas ir apsuku ratą“, – atskleidė tik dalį savo paslapties.
Arčiausia grybavimo vieta nuo G.Krasausko namų yra maždaug už vieno kilometro, tolimiausia – apie 20 kilometrų.
Grybaudamas vyras įveikia nemenką atstumą. Pagrybavęs viename miške ir neradęs daug grybų, jis važiuoja į kitą ir taip paeiliui aplanko visas savo grybavimo vietas.
Patyręs grybautojas per ilgą laiką išnaršė visus Rokiškio rajone esančius miškus. Jo teigimu, ypač grybingi yra Steponių ir Plunksnočių miškai.
Grybauti G.Krasauskas važiuoja su lengvuoju automobiliu. Šiam pomėgiui jam negaila nei laiko, nei degalų. Būna, kad per dieną nuvažiuoja iki 50 kilometrų.
Kartais vos spėja suktis
Kaip tikino grybautojas, nesvarbu, ar iš miško grįš su grybų pilnu krepšiu, ar tuščiomis rankomis, bet jam grybavimas teikia vien malonumą. Gamtoje jis pailsi, atsigauna, prisisemia jėgų.
Pasitaiko, kad randa tiek daug grybų, kad vos spėja suktis.
„Mano asmeninis rekordas – 4 krepšiai voveraičių per 4 valandas ir tiek pat krepšių baravykų, pririnktų per valandą“, – džiaugėsi miško gėrybėmis pašnekovas.
Praėjusią vasarą liepos pradžioje jis miške užėjo itin grybingą vietą. Buvo ankstyvas rytas, dar tik ruošėsi švisti, kai vyras pamatė iš žemės kyšančią baravyko galvą. Šalia augo dar vienas, toliau dar keli. Taip per pusvalandį jis pripjovė apie 200 baravykų.
Grybingos vietos irgi nyksta
G.Krasauskas pastebi, kad nors šiemet vasaros pradžia ir žadėjo neblogą derlių, bet prasidėjus rudeniui grybų nedaug.
„Tik iš pradžių daugiau palijo, bet rugpjūtis buvo gana sausas, tad miškuose daug drėgmės neprisikaupė. Spėjo viskas išdžiūti, tai ir dygimas nekoks. Net musmirių nėra“, – dėstė pašnekovas.
Pasak grybautojo, praėję ir užpraėję metai buvo itin grybingi. Vyras vos spėjo į namus iš miškų vilkti grybų pilnus krepšius.
Jis renka ne tik pačius vertingiausius miškų karaliais vadinamus baravykus, bet ir kitus grybus. Jei tik grybas valgomas, jis atsidurs krepšyje.
„Laikausi tokio principo – jeigu prirenku pilną krepšį grybų, palieku jį mašinoje ir einu dairytis naujų grybavimo vietų“, – dėstė jis.
Po tam tikro laiko tos vietos, kur grybai gausiai augdavo, pasitinka tuščios. Ypač prie grybviečių nykimo, vyro teigimu, prisideda miško kirtėjai. Jie ne tik plynai iškerta medžius, bet savo galinga technika išvažinėja, išdrasko samanas. Kol jaunuolynas atauga, grybai menkai dygsta.
Namiškių grybavimas neviliojo
Gausus miško derlius džiugina rokiškėno namiškius. Vienąsyk pamačiusi tiek grybų žmona neteko žado.
„Žmona neprieštarauja mano pomėgiui, bet šeimoje yra viena taisyklė – ką pririnkai, būk geras, pats ir sutvarkyk“, – juokėsi G.Krasauskas.
Dalį miško gėrybių jis marinuoja, kitas sūdo ir raugia. Garaže turi pasistatęs specialiai vien grybams skirtą šaldytuvą.
Visi namiškiai mėgsta grybus, todėl jų nepardavinėja, tik pasidalija su pažįstamais, kaimynais.
Vyras neslėpė, kad nei žmona, nei du suaugę sūnūs neužsikrėtė grybavimo manija.
„Su žmona kelis kartus grybavau, bet man ne tas, kai kitas žmogus seka iš paskos, bijo pasiklysti, tada turiu jį prižiūrėti“, – neslėpė G.Krasauskas.
Nuo vaikystės miškuose
Grybai rokiškietį paviliojo dar vaikystėje.
„Buvau 7 metų, kai įsitraukiau į grybavimą. Gerai atsimenu datą, nes tada pradėjau eiti į pirmą klasę“, – dėstė pašnekovas.
Vyro tėvai gyveno pamiškėje, bet užversti ūkio darbais jie patys retai eidavo į mišką.
„Daugiau kaimynė nusivesdavo. Parodė kelias pagrindines grybų rūšis – baravyką, raudonikį ir lepšį“, – prisiminė.
Vyras tikino iki šiol nesuvokiantis, kas taip jį paviliojo šiame procese, bet jam patinka vaikščioti po mišką.
Pamažu jis išmoko atpažinti vis daugiau grybų, ir grybavimas tapo nenusibostančiu pomėgiu.
„Va, ir dabar, kai paskambinote, užtikote miške. Šiandien jau spėjau 4 miškus apeiti. Kaip šeimininkė daržan agurkų eina, taip ir aš paeiliui miškus aplankau“, – pasidžiaugė.
Miške iškart atsigauna
Paprastai į mišką rokiškėnas traukia ankstų rytą, vos pradėjus švisti. Užkietėjusiam grybautojui toks ankstyvas metas pats tas grybauti – nekaršta, nepuola uodai, o aprasojusios baravykų galvos iš toli blizga, todėl gerai matosi tarp prikritusių lapų.
Įsijautęs į grybų rinkimą jis miške praleidžia net iki 4 valandų.
„Miškas man atgaiva. Yra laisvo laiko, tai jau miške esu. Net jei ir nerasiu grybų, tai bent parelaksuosiu“, – dėstė.
G.Krasauskas dirba puse etato Rokiškio kultūros centre pagalbiniu darbininku, todėl turi nemažai laisvo laiko.
Žiemą irgi eina grybauti
Vyras net ir žiemą dairosi miške grybingų vietų. Jeigu mažai sniego, iš samanų spalvos galima spręsti, ar čia augs baravykai.
„Jei mėlynuoja, yra vadinamųjų kiškio kopūstų, tai toje vietoje grybų geriau neieškoti, gruntas per rūgštus“, – atskleidė paslaptį.
Rokiškėnas tikino, kad ir žiemą iš miško negrįžta tuščiomis rankomis.
„Lapuočių miške galima rasti ugniabudžių. Šis žieminis valgomas grybas auga ant medžių kamienų ir nebijo bent jau minus 8 laipsnių. Kiti grybai sušąla ir ima gesti, o ugniabudė – ne“, – paaiškino G.Krasauskas.
Skirtingos grybų rūšys nevienodai dygsta.
„Jeigu voveraites nugrybavai, tai ne anksčiau kaip po mėnesio gali grįžti atgal į tą vietą. Jos tokios lėtaeigės augti. Va, baravykai tai greitai auga, praktiškai jau kitą dieną vėl gali krepšį pririnkti“, – dalijosi patirtimi rokiškėnas.
G.Krasauskas pastebi, kad jeigu žiema nešalta, tai grybavimo sezonas niekad nesibaigia – gali miškan drožti apskritus metus.
Praėjusios žiemos pradžioje jis prisigrybavo raibųjų baltikų. Paprastai daugeliui grybavimo sezonas baigiasi rudens viduryje, kai naktį temperatūra pasidaro minusinė.
Vieną kitą grybą galima rasti ankstyvą pavasarį. Po šalnų pradeda dygti žaliuokės – žalsvasis baltikas.
Medžiams pradėjus žaliuoti, galvą kelia ryškiai raudonos spalvos plačiataurė, vadinama gegutės bateliais. Taip pat ankstyvas pavasario grybas yra ir austriškoji plačiataurė, panaši į plačią taurę.
Viena kita voveraitė pasirodo vasaros pradžioje. Pirmas baravykų sezonas prasideda liepos vidury, antras – rugsėjo pradžioje. Tada masinis dygimas vyksta kelias savaites.
„Pirma baravykų banga būna labai sukirmijusi, bet rudeniniai jau praktiškai be kirmėlių. Matyt, joms per šalta daugintis“, – spėjo pašnekovas.
G.Krasauskas teigė neskaičiuojantis, kiek prigrybauja, bet ne visi metai būna vienodi ir derlingi. Ypač grybingi buvo užpernykščiai metai, tai tikriausiai mena visi užkietėję grybautojai.
„Obelys pramečiuoja, tai ir su grybais panašiai nutinka. Žiūrėk, 2–3 metai būna grybingi, o paskui toje vietoje derlius prastas. Matyt, grybiena išeikvoja maistines medžiagas, todėl ir turi kurį laiką pailsėti“, – svarstė grybautojas.
Šiemet vyras kaip niekad prisirinko daug raukšlėtųjų gudukų, liaudiškai vadinamų kalpokais, vokietukais. Prieš kelias savaites buvo užėjusi rudmėsių augimo banga.
Užtinka į šalies Raudonąją knygą įrašytų grybų. Neseniai rado saugotiną dėmėtąjį baravyką, dar vadinamą perkūnbaravykiu, todėl jį tik nufotografavo.
Mokosi atpažinti visus
Prieš trejus metus rokiškėnas įsitraukė į internetinės grupės „Grybai ir miško gėrybės“ veiklą. Su bendraminčiais jis dalijasi rastų grybų nuotraukomis, mokosi juos atpažinti.
„Mūsų miškuose auga per 100 rūšių valgomų grybų, dar tik mokausi juos atpažinti. Mūsų grupėje tokių profesionalų yra! Anksčiau praeidavau pro grybą manydamas, kad jis nevalgomas, bet, pasirodo, jog gali valgyti. Dabar jau atpažįstu 30 grybų rūšių“, – didžiavosi pagilinęs žinias.
Radęs nežinomą grybą vyras jį nufotografuoja ir įkelia nuotrauką į internetinį grupės puslapį. Bendraminčiai kaipmat parašo, koks tai grybas: ar nuodingas, ar galima jį valgyti.
Nuodingiems grybams krepšyje nevalia atsidurti. Jeigu grybas nežinomas, verčiau tokio neimti, jis pats tokių neima.
Užkietėjusiam grybautojui buvo įteikta grupės emblema pažymėta kepurė, marškinėliai ir bliuzonas. Jais apsirengęs jis traukia į mišką.
Miške – kaip savam kieme
G.Krasauskas niekada nebuvo pasiklydęs miške, taip pat jam neteko gelbėti paklydėlių.
Paklaustas, kaip suranda kelią, jis tik šyptelėjo. Juk pas mus nėra tokių didelių miškų kaip kitose šalyse, kur miškingos vietos tęsiasi po keliasdešimt kilometrų.
„Jeigu danguje šviečia saulė, tai man jokių problemų. Žinau pasaulio kryptis ir be vargo nustatau, kurioje vietoje esu, kur palikau mašiną. Visus miško keliukus atpažįstu“, – tikino užkietėjęs grybautojas.
Apniūkusią dieną ir nežinomame miške G.Krasauskas naudoja specialią grybautojams skirtą telefoninę programą. Prieš pasileidžiant ieškoti grybų reikia telefone pasižymėti mašinos vietą, ir programa automatiškai brėžia maršrutą, kur tik eini, parodo kelią atgal.
Visgi jis patarė aklai telefonais nepasitikėti, ypač svetimoje vietoje. Vyras girdėjo istoriją, kad vienam Švedijoje grybavusiam juodupėnui išsikrovė telefono akumuliatorius, todėl jis pasiklydo ir po 3 parų klaidžiojimo atsidūrė Norvegijoje.
„Prieš 10 metų teko grybauti Švedijoje. Švedams tikri grybai – tik iš prekybos centrų, jie patys negrybauja. Žadėjo mokėti po 12 eurų už kilogramą voveraičių, bet naujokai buvome, grybingų vietų nežinojome, tai nieko neuždirbome, ant nulio grįžome“, – neslėpė nesėkmės rokiškėnas.
Renkasi atokesnes vietas
Vyras mėgsta grybauti vienas be jokios kompanijos. Renkasi tolimesnes, atokesnes ir mažai žmonių lankomas vietas. Būna, kad grybaudamas nesutinka nė gyvos dvasios.
„Grybautoją mėgėją atpažinti labai paprasta. Yra toks nerašytas kodeksas: jeigu žmogus grybauja su krepšiu rankoje, tai žinok, kad tikras grybautojas. Mėgėjai nešasi plastikinius kibirus“, – šypsosi.
Į mišką G.Krasauskas žengia pasiruošęs – apsivilkęs kombinezoną, apsiavęs kareiviškus batus ir ant galvos užsidėjęs kepurę.
„Per sezoną pasitaiko, kad randu įsisiurbusias kelias erkes, bet esu pasiskiepijęs nuo erkinio encefalito. Dar pasipurškiu repelentais nuo erkių ir uodų, bet jie mažai veiksmingi, gal tik kokioms 5 minutėms. Kol išsikosėju prisikvėpavęs purškalo, tol uodai neskrenda artyn“, – juokiasi.
Matė mešką, gyvatę
Vyras teigė nebijantis miške sutikti laukinių žvėrių. Būdamas Švedijoje jis kartu su kitais sutiko rudąją mešką, bet toji išsigando žmonių ir spruko šalin.
„Tik nugarą nubėgančios mačiau. Meškos gana baikščios“, – tvirtino G.Krasauskas.
Sutikti laukinį žvėrį ir mūsų miškuose gana nelengva užduotis – dar iš toli pajutęs žmogų jis pabėga.
Vyras juokavo, kad pamiškėje laukuose besiganančių elnių ir stirnų matė daugiau važiuodamas mašina nei grybaudamas.
Medžiotojai buvo perspėję, kad jokiu būdu nebandytų liesti miške sutiktų šerniukų. Tie gana nebaikštūs ir žmogų prisileidžia artyn.
„Išgirdusi šerniukų žviegimą, kaipmat prisistatys įniršusi šernė ir iki pasiutimo gins savo vaikus. Tada ji taps pavojingesnė ir už mešką“, – medžiotojų patarimą prisiminė grybautojas.
Kelis kartus vyras į akis žiūrėjo gyvatei.
„Gyvatės irgi baikščios, tik nuvinguriavo tolyn. Aišku, jeigu užminsi, tada kirs. Bet šiaip nei jų, nei žalčių nebijau“, – patikino rokiškėnas.
Grybautojas teigė, kad gyvačių galima sutikti Armonių miške netoli Juodupės, o žalčiai veisiasi Notigalės miške prie Kupiškio rajono ribos.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Grybauti G.Krasauskas traukia vilkėdamas iš grupės „Grybai ir miško gėrybės“ gautą bliuzoną ir kepurę.
2. Praėjusios vasaros viduryje dar neišaušus vyras miške per pusvalandį pririnko 200 baravykų.
3. 4. 5. G.Krasauskas, grybaudamas miškuose prie Rokiškio, renka ne tik vertingiausius grybus – baravykus, raudonviršius, bet pilnus krepšius prikrauna raukšlėtųjų gudukų ir voveraičių.
6. Garaže stovi specialiai paruoštiems grybams laikyti skirtas šaldytuvas.
7 .Net per didžiausią karštį G.Krasauskas tik pasipurškia repelentais ir toliau grybauja.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
_sk0.jpg)
