Buvo baisesnis nei baisus
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Jolita Skukauskaitė penkeri metai gyvena rajone, Miežiškiuose. Iš repeticijų ir spektaklių namo ji dažniausiai grįžta su dukra Morta vakare, o čia jų laukia dvi katės ir du šunys – Yzi ir Mūnis.
Yzi visuomet žiūri pro langą.
„Atitraukėme užuolaidą, kad netrukdytų. Plauk neplovęs lango stiklus – jie apipaišyti šuns snukučiu“, – smagiai juokėsi mama ir dukra.
Su Mūniu reikia ir apsikabinti – šeimininkė atsitupia, šuo uždeda letenas ant pečių ir taip ramiai šiek tiek pabūna.
J.Skukauskaitė ir Morta jau laikė savo namuose Yzi, bet pamąstė, kad prieglaudose tiek daug nelaimingų, niekam nereikalingų keturkojų. Abi sutarė, kad priglaus dar vieną, bet – patį nelaimingiausią.
Tuomet pamatė Mūnio nuotrauką – šuo buvo baisesnis nei baisus: išsekęs, purvinas ir susivėlęs. Gyvūnų prieglauda prieš perduodama joms šunį nuvežė į kirpyklą, tik tas nesileido nei kerpamas, nei šukuojamas. Nuramino vargšą tik su narkoze ir tada jau visiškai nuskuto. O tai paliko traumą, matyt, visam gyvenimui.
Mat ir dabar Mūnis leidžiasi apkerpamas tik vienintelėje „Bobio“ kirpykloje.
Užkrėtė blogas pavyzdys
„Niekas nežino Mūnio praeities, kas blogo jam yra nutikę, bet pa-ėmėme jį turintį didžiulių ir neaiškių, netgi nepaaiškinamų baimių. Būdavo, glostau jam galvą, staiga įsitempia, ima blizgėti akys... Žinau, kad tuomet reikia leisti jam nurimti“, – aiškino J.Skukauskaitė.
Kartą Morta praleido pro akis tokį momentą, ir šuo jai skaudžiai grybštelėjo.
Bet išgirdusi mamos klausimą, ką toliau daryti, ar Mūnį grąžinti į prieglaudą, mergaitė prisiėmė sau kaltę. Sakė, kad pati buvo neatsargi.
Jos abi suprato, kad vargšui augintiniui reikia daugiau laiko, kol šis ims pasitikėti ir šeimininkais, ir kitais gyvūnais.
J.Skukauskaitė juokavo, kad Mūnis jai primena padykusį dvejetukininką, tik ir taikantį pabėgti iš pamokų, dar ir kitus sukurstantį. O Yzi iš pradžių buvo stropi pirmūnė, gerumo ir besąlygiško paklusnumo pavyzdys.
„Bet po kurio laiko žiūriu, kad jau Mūniukas labiau klauso“, – kvatojosi pašnekovė.
Nors skirtingi, abudu šunys puikiai sutaria. Kai Yzi gauna barti už sugraužtus laidus ar kroviklius, Mūnis puola laižyti šeimininkei rankų – taip prašo atleidimo draugei.
Užtat dvi kates vis gąsdina atseit įkąsiąs. Juokingiausia, kad įkąsti bando per atstumą. Net jei rimčiau bandytų, nepėsčios katės apsigintų.
„Tik ne į lovą!“
Namus įsigijusi J.Skukauskaitė planavo paimti vieną katę. Radusi skelbimą apie atiduodamus kačiukus, nuvažiavo jų pasižiūrėti. Išsirinko juodą, raino nenorėjo.
Bet grįždama namo akyse vis regėjo kaip tik tą rainiukę. Kiti 4 juodi kačiukai dūko, vertėsi kūliais vienas per kitą, o rainiukė tupėjo viena nuošalyje. Tad paskambino ir pasakė, kad šią irgi paims. Kai kačiukai ūgtelėjo, taip ir padarė.
Abi katytės medžioja peles, žiurkes ir kurmius. Nepamiršta atnešti „dovanų“ ir šeimininkėms, bet ne visuomet būna tinkamai įvertintos už tokią savo meilės išraišką.
„Kartą išgirdau rainiukę kniaukiančią už durų ir įleidau. Žiūriu – įpėdina su pele dantyse, čia pat virtuvėje ją ir paleido. Pelė pasislėpė po šaldikliu. Su Morta bandome ją iškrapštyti, toji išbėga iš po šaldiklio, bet Mūniui į nasrus. Tik uodegytė kabo... Aš rėkiu: „Tik ne į lovą! Tik ne į lovą!“ Kur tau! Aišku, nulėkė į lovą, vos priverčiau išsižioti, kad atimčiau pelę“, – prisiminė vieną iš nutikimų.
Abi juokėsi, kad ko tik kaime nenutinka. Kartą J.Skukauskaitė iš šunų atėmė kurmį. Užmušti ranka nekilo, tad saujoje sugniaužusi išnešė į laukus. Tikino, kad nėra ko bijoti, kurmis nesikandžioja, tik klaikiai rėkia.
O vienu metu buvo priglaudusios ežiuką. Bet po kurio laiko spygliuotąjį pukšių irgi paleido laukuose, juk ežys – ne naminis gyvūnėlis.
Be šeimininkės kriaušė sunyko
J.Skukauskaitė ir Morta su gyvūnais kaime jaučiasi laimingos. Tad ne bėda penktokę dukterį keliolika kilometrų vežioti į mokyklą Panevėžyje.
Į Miežiškius jos atsikraustė prieš 5 metus. Sužinojusi apie parduodamą namą, J.Skukauskaitė pirmą sykį atvažiavo į Miežiškius, iki šiol kaimą tik pakeliui pravažiuodavo.
Dabar jau neaišku, kas ją labiausiai pakerėjo – kaimo jaukumas, didžiulis kiemas, gėlynai ar ypač miela namo senutė šeimininkė.
Kaip prisijaukinti svetimus namus, kuriuose metų metais gyveno kiti žmonės?
To paklausta J.Skukauskaitė sakė, kad kartu ir kraustėsi, ir tvarkėsi, buvo daug daiktų, baldų, reikalų.
Pradėjo nuo Mortos kambario. Kai jau nuplovė ir išdažė lubas, sienas – su palengvėjimu atsikvėpė supratusi, kad čia jau jų namai.
Gaila tiktai dėl kieme augusios kriaušės – senutei išsikėlus medis ėmė akyse nykti, kol galutinai sunyko.
Pasodino ir pamiršo
O prie žemės darbų naujosios šeimininkės taip ir nepalinko. J.Skukauskaitės mama atvežė pomidorų daigų ir prisakė juos susodinti į šiltnamį, vėliau – pririšti.
Su Morta daigus pasodino.
„Pasodinom, bet abi pamiršom... Gerai gerai, ne mes abi, o aš pamiršau. Mama paskambino ir tik tuomet prisiminiau, kad mes jų neprižiūrime, dabar tai jau mums bus blogai... Gerai gerai, blogai bus ne mums, o man...“ – vis gaudydama dukters žvilgsnį juokėsi J.Skukauskaitė.
Kai aktorės mama atvyko į svečius ir patikrino pomidorus šiltnamyje, nesibarė ir nepamokslavo. Trumpai teištarė: „Žydi.“
„Mama suprato, kad ir be pomidorų turiu daugybę darbo. Šiemet šiltnamį išardžiau“, – paaiškino, kuo baigėsi nepavykusio ūkininkavimo istorija.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Meilioji ir klusnioji Yzi tiesiog trokšta Mortos dėmesio.
2. Iš prieglaudos paimtas Mūnis saugiausiai jaučiasi J.Skukauskaitės rankose.
3. Didžiulis namų kiemas visuomet pilnas veiksmo. Toks augintinių linksmumas – atgaiva jų šeimininkėms.
A.Švelnos nuotraukos
