Ėjo į nepažįstamą lauką
Panevėžiečiai dabar 58 metų Albiną Vološkevičių pažįsta kaip ištvermingą, daug pasiekusį alpinistą, jis yra įtrauktas į geriausių šalies alpinistų sąrašus.
Septyniolika metų alpinizmu užsiiminėjęs A.Vološkevičius ir jo žmona, jogos mokytoja Laimutė buvo kandidatai į sporto meistrus, turėjo alpinizmo instruktorių ir gelbėtojų kategorijas. Kaukazo, Pamyro ir Tian Šanio kalnynus jie pažino kaip savo penkis pirštus.
Prieš 8 metus A.Vološkevičius nėrė į visai kitokią veiklą, įsteigė „A galeriją“ ir pradėjo rengti profesionalių kūrėjų parodas.
„Galerininko kelias man daug didesnis iššūkis, nei kopti į kalnus, ten jaučiausi kaip žuvis vandeny, o čia ėjau į nepažįstamą lauką“, – sako A.Vološkevičius.
Vis siekė kažko nepažinto?
Su A.Vološkevičiumi susitinkame J.Miltinio dramos teatre, antro aukšto fojė. Neseniai čia buvo eksponuota jo surengta buvusio šalies dailininkų sąjungos pirmininko, kauniečio akvarelininko Eugenijaus Nalevaikos paroda „Be personažo“.
A.Vološkevičius parodas teatre rengia jau ketvirti metai. Tiek pat pat laiko jis į ekspozicijas kviesdavo kitur – vos į 20 kvadratinių metrų kambarėlį šalia savos menininkų reikmenų parduotuvės.
Du gyvenimo iššūkiai – kalnai ir galerija. Ar visada toks ir buvęs, norėjęs nepatirtų įspūdžių?
A.Vološkevičius šypsosi, sako, niekad negalvojęs, kodėl pasirinko tokius kelius.
Padeda vėl suderinti stygas
„Niekaip negalėjau įsivaizduoti, kaip galima lipti kabančia virve. Kaimynas parodė. Ir suintrigavo. Kalnuose sutikau žmonių lyg iš kito pasaulio: kitoks bendravimas, kiti interesai. Greit pajutau, kaip veikia kalnai, jie tarsi padeda vidiniam išderintam instrumentui vėl suderinti stygas kaip priklauso. Tam, kad vėl galėtum atsilaikyti prieš pasaulio agresiją“, – kalba galerininkas.
A.Vološkevičius paaiškina, kad jiedu su žmona kalnų jau seniai nebešturmuoja, o tik kopia savo malonumui, be sudėtingų trasų.
Tokį posūkį padiktavo pats gyvenimas, atėjus Nepriklausomybei ėmė byrėti bendra Sovietų Sąjungos alpinizmo sistema, alpinistams reikėjo ieškoti išėjimo į Vakarus, o tai vyko labai lėtai. Pamažu kalnai liko šeimos maloniausiu pomėgiu.
Vološkevičiai neseniai grįžo iš Nepalo, ten vaikščiojo Himalajų takais. Dar neišblėsę įspūdžiai ir iš kelionės į garsiausią Japonijos ugnikalnį Fudzijamą.
Nujautė: reikia pristatyti kitaip
A.Vološkevičius prisipažįsta, jog ėmęsis naujos veiklos pirmiausiai turėjo įveikti kalbėjimo fobiją.
„Bijojau viešai kalbėti. Būdavo, lemiamu momentu prapuola balsas, pats negirdžiu, ką sakau, bet to labai stengdamasis atsikračiau“, – paaiškina dabar jau po valandą ir daugiau per parodos atidarymus kalbantis galerininkas.
A.Vološkevičius save laiko Panevėžio patriotu, nors gimė Kauno rajone, Lapėse. Mokėsi jau mūsų mieste, baigė J.Balčikonio gimnaziją.
Mintis tapti parodų rengėju negimė tuščiame lauke. A.Vološkevičius jau daug metų yra įmonės, gaminančios rėmus ir porėmius, vadovas ir savininkas.
Tiesioginiame savo darbe jis nuolat susidurdavo su menininkais. Dalykinis bendravimas dažnai peraugdavo į asmeniškesnius pokalbius, taip dėliojosi vaizdas apie kūrybinę virtuvę bei meniškos sielos žmonių charakterių ypatumus, jų poreikius, lūkesčius ir galimybes savo kūrybos vaisius parodyti visuomenei.
„Visi jie – lyg atviras nervas“, – vienijantį kūrėjų bruožą pastebėjo A.Vološkevičius.
Iš tų pokalbių išsirutuliojo ir supratimas, kad profesionalusis menas turėtų būti pristatomas kitaip nei įprasta. Su galimybe žvelgti ne tik į ant sienų sukabintus kūrinius, bet ir iš arčiau susipažinti su pačiu kūrėju.
„Parodos atidarymas turi būti ne tik egzaminas menininkui, bet ir įvykis žiūrovui“, – su tokia nuostata A.Vološkevičius įkūrė „A galeriją“ ir ėmėsi parodų rengėjo pareigų.
Sietas dabar jau tankus
„A galerija“ – ne todėl, kad aš Albinas“, – juokiasi pašnekovas.
Pradėjo kaip abėcėlėje nuo A, ir tiek.
Pirmoji ekspozicija buvo šiauliečio tapytojo Boneventūro Šalčiaus. Jį pasirinko todėl, kad šis buvo daugelio panevėžiečių menininkų dėstytojas.
Nebuvo paprasta prikalbinti šalyje žinomus kūrėjus savo darbus eksponuoti Panevėžyje, kultūriniame užkampyje ir dar vos dvidešimties kvadratinių metrų salėje.
A.Vološkevičius prisiminė kuriozą: paveikslus parodai atvežusį kaunietį dailininką į patalpas įsileido per vidinį kiemelį. Menininkas nesižvalgydamas perėjo parodų salytę ir atsidūrė dailės reikmenų krautuvėlėje, o tada nustebęs paklausė, kurgi ta galerija.
Prieš ketverius metus A.Vološkevičius parodą surengė teatre ir iš ten jau nebeišėjo.
„Teatras jau prestižinė vieta, daug kas skverbiasi, bet sietas tankus, pretendentai atsijojami“, – paaiškina, kad rengia ne bet kieno parodas.
Prisiderina net kaklaraištį
Parodų pristatymai turi nustebinti, sudominti.
Per Antano Obcarsko parodos „Horizontai“ atidarymą buvo surengta atrakcija. Menininkas apsivilko chalatą ir žiūrovų akivaizdoje per 40 minučių nutapė paveikslą.
„Visi matė, kokią techniką naudoja, kaip gimsta kūrinys. Atsirado azartas, nuotaika, įspūdis“, – pasakojo A.Vološkevičius.
Vesdamas žiūrovus link aukštesnio menų pažinimo lygio pats galerininkas irgi sakė turėjęs gerokai pasitempti ir ne tik žiniomis.
„Neateinu į parodos atidarymą su džinsais ir megztiniu, velkuosi kostiumą, net kaklaraiščio spalvą prie bendro kolorito priderinu“, – sako jis.
Po parodų – dovanos miestui
Prieš kurį laiką galerininkas savo veiklą smarkiai išplėtė, įsijungė į projektus, ėmė organizuoti jungtinius renginius.
J.Miltinio dramos teatre jis organizavo šio teatro 75 metų sukakčiai skirtą fotomenininko Algimanto Aleksandravičius parodą „Neužmirštami veidai“. Po parodos visos ekspozicijoje rodytos fotografijos padovanotos miestui.
Į parodos atidarymą susirinko per 300 žiūrovų.
Antrasis garsiai ir naujoviškai nuskambėjęs projektas „X: kritinė riba“, skirtas skaudžiai Černobylio atominės elektrinės katastrofos sukakčiai, buvo netikėta menų sintezė. A.Vološkevičius sukvietė tapytojus, grafikus, fotografus į duetus ir „gimdė“ netikėtą kūrybinį procesą.
Tai, ką jie sukūrė parodai, taip pat buvo padovanota miestui.
Naujausias A.Vološkevičiaus sumanymas: 36 skirtingų sričių autoriai poromis kurs 18 darbų. Toji paroda bus parodyta panevėžiečiams, o paskui keliaus į Daugpilio M.Rothko meno centrą. Šios įstaigos lankomumas milžiniškas, per jubiliejinį renginį ekspoziciją yra aplankę 5,5 tūkstančio žiūrovų.
Vėliau A.Vološkevičiaus sudaryta paroda bus eksponuojama moderniausioje Kauno galerijoje „Meno forma“ bei Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“.
Latvijos miestas Daugpilis yra panašaus dydžio kaip Panevėžys. Rokiškiečiai, kupiškėnai jį puikiai pažįsta – sovietmečiu traukinuku dundėdavo ten apsipirkti. Taigi menai gali klestėti ne tik sostinėse.
Provincija parodė, ką gali
A.Vološkevičius buvo įdiegęs naujovę – internetinį lankytojų bendravimą su autoriumi. Likus trims valandoms iki atidarymo, parodų salėje autorius sėsdavo prie kompiuterio ir „A galerijos“ tinklapyje laukdavo meno gerbėjų klausimų bei į juos tuojau pat atsakydavo.
Ši idėja išsisėmė, jau ir kitur nebe naujiena.
Per pirmus „A galerijos“ veiklos metus A.Vološkevičius įvairių menininkų darbus į Panevėžį vežė kas mėnesį, dabar per tą pat laiką surengia 7–8 parodas.
Penkti metai jis dalyvauja Vilniuje vykstančioje galerijų mugėje. Prieš trejus metus „A galerija“ tapo tarptautinės menų mugės nugalėtoja: jai atstovaujantis rokiškietis dailininkas Raimondas Gailiūnas buvo išrinktas geriausiu metų menininku. Daugeliui buvo šokas, kad provincijos galerija ir tapytojas iš periferijos iššoko aukščiau už kitus.
„Ne kiekvienas žmogus turi poreikį menui, kai kam suprantamas tik peizažas su gimtinės vaizdais. Viliuosi, kad mano pastangos šiek tiek kilstels pastarųjų kartelę: kuo daugiau pamatys, tuo labiau lavės skonis, atsiras supratimas ir galbūt net troškimas pažinti daugiau ir plačiau“, – savo veiklos esmę taip nusako pašnekovas.
„Taip tikrai buvo“
Angelai priminė tragišką istoriją
Prisikalbinti europinio garso menininką Šarūną Sauką eksponuoti savo kūrinius Panevėžyje nebuvo lengva. Kūrėjas garsėja uždaru būdu, iš kelių parodų yra demonstratyviai išėjęs.
A.Vološkevičius sutarė, kad panevėžiečiams Š.Sauka parodys 8 paveikslus.
Ekspoziciją sudėliojo dailininko žmona, taipogi tapytoja Nomeda Saukienė. Pats kūrėjas į parodos atidarymą neatvyko.
Garsiojo tapytojo kūrinių pateikimą mūsų miesto publikai A.Vološkevičius stengėsi apgalvoti iki smulkiausių detalių. Kadangi Š.Saukos paveiksluose dažnai būna daug raudonos spalvos, galerininkas paruošė išskirtinį vaišių stalą: jį nukrovė raudona mėsa. Tiesa, mėsa buvusi ne šviežia, o rūkyta.
„Užsirišau ir raudoną kaklaraištį“, – prisiminė svarbią detalę A.Vološkevičius.
Panevėžyje savo kūrinius rodė ir jau 15 metų Danijos karališkosios šeimos narius tapantis dailininkas Vilmantas Marcinkevičius. Paprastai jis Lietuvoje savo darbus pristato tik kartą per metus.
Pasakodamas žiūrovams apie V.Marcinkevičiaus kūrybą panevėžietis galerininkas padarė liapsusą: viešai paklausė, kaip jo paveiksluose atsirado angelai.
„Iš karto supratau, kad kažkas ne taip: dailininko veidas suakmenėjo“, – prisiminė pašnekovas.
O priežastis buvo skaudi: V.Marcinkevičius nutapė vieno garsaus žmogaus dukrą, o ji tuoj po to nuskendo.
Rubrikai „Įspūdis“
Tokio seniai trūko
Saulius SALADŪNAS, fotomenininkas
Tokio meno sklaidos entuziasto kaip A.Vološkevičius mūsų mieste seniai trūko. Tikiu, kad jis greit išplauks į didesnius vandenis, nes pats stipriai tobulėja kaip meno žinovas ir ekspertas.
Jo rengtų parodų atidarymai vyksta kitaip, būna meno analizės, susirenka gerokai gausiau nei bet kur kitur žiūrovų.
A.Vološkevičius neabejingas menui ir tai rodo net savo verslu: dailės reikmenų krautuvėje daro dideles nuolaidas dailės studentams. Mieste jis toks vienintelis, kuriančiam jaunimui tai didelė paspirtis.
Albinas dar ir mecenatas, pats daug ką finansuoja, savo lėšas investuoja į menų sklaidą.
Ar valdiškos galerijos jam pavydi žiūrovų gausos? Jis iš nieko neatima, tik papildo žiūrovui pateikiamų menų įvairovę, nori panevėžiečius pratinti prie aukštesnio lygio meno.
Jo parodoms tam tikrą teigiamą foną suteikia ir teatras, ateina šiek tiek kitokia publika. Jis intensyviai išnaudoja savo asmeninius kontaktus, į parodų atidarymus žmones kviečia asmeniškai.
Noriu išsakyti ir kritikos: atidarymai gal šiek tiek per akademiški, kartais jaučiuosi nebe atidaryme, o mokykloje, apie meną aiškina taip, lyg mes jį studijuotume, kartais tokios kalbos prailgsta. Bet, ko gero, pateisinama, jo toks švietėjiškas tikslas.
Sunku jam buvo įdiegti ir naujovę – menų sintezę. Pakvietus dirbti poromis skirtingų sričių kūrėjus, tapytojai ilgokai aikštijosi, esą mes prarandame individualumą, jaučiamės lyg darydami užsakymą, o nebe kurdami.
Nė vienas panevėžietis tapytojas neturi asmeninio vadybininko, kuris jį trauktų už ausų į aukštesnius vandenis, o A.Vološkevičių aš kaip tik ir matau tokiame amplua. Būtent.
"Panevėžio kraštas", 2017 04 29
