Jautiesi, lyg pats nertum

Pasvalio krašto muziejus lankytojus vilioja ne tik retais eksponatais, išsamiais pasakojimais, bet ir įdomiomis pramogomis. Užsidėjęs virtualios realybės akinius ir ausines nusileidi tiesiai į urvą – 21,5 metro gylį. Jei nori kitko – patenki į partizanų bunkerį.

Šias pramogas išbandė ir korespondentai.

Leidimasis į urvą sudaro įspūdį, tarsi tu būtum naras ir iš lėto grimztum vis giliau. Prieš akis – apžėlusio urvo kraštai. Muziejininkė Vida Dodienė liepia dairytis į šalis, žvelgti aukštyn ir žemyn. Aplink plaukioja kažkokie krislai. Lankytojai juos palaiko mažomis žuvelėmis, nors iš tikrųjų jų ten nėra.

V.Dodienė paaiškino, kad šis urvas – tai Pasvalyje, Kranto gatvėje, prie pat Lėvens upės, prasivėrusi smegduobė. Po kelerių metų ten ištryško Žalsvasis šaltinis.

Šalyje giliausias urvas sudomino ne tik vietos maudalius, bet ir speleologus-narus.

Prieš 15 metų keturi narai leidosi į 21,5 metro gylį, o vienas jų – pasvalietis Ramūnas Stulga – filmavo. Urve jie surado dar dvi atšakas.

Traukė lauk net dviračius

V.Dodienė pasakojo, kad pirmą sykį į urvą nėrę narai turėjo iškuopti metų metais jame besikaupusias šiukšles. Ko tik jie ten nerado – net dviračių, mat pasvaliečiai manė radę gerą vietą atsikratyti nereikalingais daiktais.

O nėrę jau antrą kartą nufilmavo vaizdus, kuriuos muziejaus lankytojai gali pamatyti su virtualios realybės akiniais.

Urvas yra dar gilesnis, bet narai plaukė tiek, kiek leido virvė. Be to, vieną iš rastųjų viduje urvų narai taip pat norėjo išžvalgyti, bet šios minties teko atsisakyti, nes vietomis jis taip smarkiai susiaurėja, kad būtų rizikinga lįsti. Didžiausias pavojus tas, kad už kraštų gali užsikabinti deguonies balionas.

Muziejaus direktorė Vitutė Povilionienė patikino, kad virtualus nėrimas atrodo tarsi pramoga, bet kartu ji leidžia pažinti tokį išskirtinį gamtos procesą – smegduobes. Todėl ji siūlė virtualų nėrimą išbandyti ir vaikams, ir suaugusiesiems.

Žemė akyse prarijo malkinę

V.Dodienė parodė ekspoziciją, kuri paaiškina, kaip vandeniui išplovus gipso klodus po žeme susidaro tuštumos ir atsiveria smegduobės.

„Pagal smegduobės kraštus pasvaliečiai nesunkiai atskiria, kurios smegduobės atsivėrusios seniai, o kurios dar visai naujos. Jei kraštai yra tiesūs, smegduobė nauja. Po to ji darosi panaši į piltuvą. Laikui bėgant darosi panaši į lėkštę“, – aiškino.

Muziejininkė stende rodė nuotraukas, pasakojančias smegduobių istorijas. Pavyzdžiui, važiavo autobusas, ratai trinktelėjo. Vairuotojas išlipo pažiūrėti, kas nutiko, ogi smegduobė ant kelio. Arba kita istorija – šeima grįžo namo pietauti ir tiesiog jų akyse žemė prarijo malkinę.

Muziejininkė aiškino, kad smegduobė yra gamtos paminklas, žemėmis leidžiama užpilti tik tas, kurios keltų pavojų, pavyzdžiui, prasivėrusias prie pat kelio.

Šuo tuoj tuoj – užpuls

Panašus realybės ir nerealybės įspūdis – užsidėjus akinius ir nusikėlus į pokario laikus, partizanų bunkerį.

Toks bunkeris atstatytas Žadeikių miške, ir V.Dodienė kvietė jį aplankyti, bet geriau – šiltuoju metų laiku.

Čia veiksmas kur kas greitesnis nei urve ir reikia ne tik dairytis, bet ir sukiotis.

Patenki į bunkerio vidų – atrodo, ištiesi ranką ir paliesi partizaną. Jie keliese, iš visų pusių.

Staiga tave nukelia virš žeminės, matai artėjančius ginkluotus stribus, loja šunys. Vienas aštriadantis tuoj tuoj – ir puls tave.

V.Dodienė sakė, kad šis nufilmuotas šuo, deja, realybėje jau nugaišo.

„Mes juokaujame, kad muziejininkai patys groja, šoka ir patys muziką užsako. Šiame filme daugiausia vaidina mūsų vyrai ir mūsų šunys“, – šyptelėjo V.Dodienė.

Filmas apie partizanus labiausiai nustebina jaunuosius muziejaus lankytojus. Mat jie neįsivaizduoja, kaip vyko partizaninė kova, kokiomis sąlygomis turėjo išgyventi laisvės gynėjai.

Mano žinia jums

Sudvejojau, ar skalbimo mašina gali būti medinė

Vida DODIENĖ

Juokaudama sakau, kad šis eksponatas yra mano senovinė skalbimo mašina. Kodėl mano? Todėl, kad pamačiusi skelbimą apie parduodamą medinę skalbimo mašiną supratau, kad muziejui jos būtinai reikia.

Tiesą sakant, iš pradžių ir pati suabejojau – ar gali skalbimo mašina būti medinė, sudvejojau, galbūt kas nors sumanė pajuokauti. Mat nei aš, nei mano kolegos neprisimename, kad mūsų močiutės būtų tokias turėjusios.

Jos veikimo principas labai panašus kaip ir kitų skalbimo mašinų. Reikia nuimti dangtį viršuje, pripilti vandens, pripjaustyti muilo, sudėti skalbinius ir vėl uždėti dangtį. Tuomet už dviejų rankenų ją supti pirmyn atgal. Paprasčiau darbuotis dviem žmonėms, nes kiekvienas trauktų į save – į priešingas puses.

Muziejuje lankęsi kolegos prisipažino, kad neturi nieko panašaus į šį mūsų eksponatą.

Tokias skalbimo mašinas greičiausiai turėjo dvarai, bažnyčios, bet ir tai ne visos.

Kiek muziejus už ją sumokėjo? Prisimenu centų tikslumu – 74 eurus.

Prierašai po nuotraukomis:

V.Dodienė sakė, kad į bunkerį „nukeliantis“ filmas vaikams padeda įsivaizduoti partizanų kovas.

Muziejus neįsivaizduojamas be mūsų protėvių naudotų įvairių rakandų.

Senovinė medinė skalbimo mašina dabar jau retenybė.

A.Švelnos nuotraukos