Medžiagą šiai knygai ji rinko 20 metų. Rūpėjo ne pastatų ir daiktų istorijos, o žmonių likimai. A.Balytė-Grigaliūnienė kalbino kilusiuosius iš šių vietų ir užrašinėjo viską, ką šie prisiminė.
Autorė daug laiko praleido ir bažnytinių knygų archyve, vartė Skapiškio parapijos gimimų, santuokų bei mirimų registracijos knygas. Iš jų sudėliojo faktus, kas su kuo tuokėsi, ir kitokių įdomių žinių.
Knygoje sudėti prisiminimai apie buvusį Bajorų kaimą ir jame per du šimtmečius gyvenusius žmones. Autorei pavyko surinkti ir daug unikalių senų fotografijų.
„Daugiausia rašoma apie Lietuvai nusipelniusius žmones, o man gaila, kad tie tylieji, darbštieji, paprastieji ir kantrieji pamiršti, nepastebimi. Jie tylomis ateina ir išeina iš gyvenimo. Man norėjosi apie juos sužinoti ir jums papasakoti“, – skaitytojui skirtame žodyje teigė autorė.
Knygon sudėta ir Merkių šeimos, kurioje gimė ir augo paskutinis tarpukario Lietuvos ministras pirmininkas Antanas Merkys, istorija.
Būsimo politiko motina anksti mirė, tris vaikus užaugino vienas tėvas Karolis Merkys. Sūnų Antaną išleido į mokslus. Gimnaziją jis baigė Rygoje, aukštąjį juridinį išsilavinimą gavo Kijevo universitete.
„A.Merkys neužmiršo gimtojo kaimo, aplankydavo jį. Jis išsirūpino, kad servitutai atitektų kaimo žmonėms. Žmonės surinko pinigų norėdami atsilyginti, bet jis už tuos pinigus aptvėrė kaimo kapines. „Kad ir kur numirčiau, bet palaidotas norėčiau būti čia, šalia tėvo“, – rašo A.Balytė-Grigaliūnienė.
Deja, jo troškimas neišsipildė. Mirė tremty, Rusijos gilumoje. Jau nepriklausomybės metais į tas vietoves vyko dvi ekspedicijos, bet A.Merkio kapo nerado, parvežė tik saują žemių iš tų kapinių, kur po kažkuriuo kauburėliu ilsisi didžiavyrio palaikai.