Aistros tikrai labai kaito
„Mes suaugome!“ – triumfuoja Rokiškio vaikų teatro „Grįžulo ratai“ režisierė Svetlana Artemieva.
Nuo kitų metų jos įkurtas ir vadovaujamas teatras vadinsis Jaunimo teatru.
Debiutas jau įvyko – šį rudenį tarptautiniame festivalyje „Interrampa“, toje pačioje Rokiškio kultūros centro scenoje.
Iki tol šiame solidžiame festivalyje būdavę tik žiūrovais, S.Artemievos auklėtiniai pagaliau atsistojo į vieną gretą su suaugusiais aktoriais.
„Kai mus pakvietė, iškart pamačiau, kaip sublizgo vaikų akys. Nuo tada visi jautėme pakylėjimą, dar daugiau repetavome“, – prisiminė režisierė.
Teatras festivalio scenoje suvaidino klaipėdietės pedagogės Asios Kotliar parašytą pjesę „Aistros kaista“. Pavasarį įvykusi spektaklio premjera žiūrovų buvo įvertinta dešimtuku. Tai suteikė vilčių, kad vaikai nesugadins festivalio, o atvirkščiai – jį papuoš.
Dabar režisierė gali džiaugtis, kad neapsiriko – jaunieji aktoriai pasirodė puikiai.
„Labai norėjau kritiško, teisingo įvertinimo. Festivalio komisijoje dalyvavo teatro žinovai iš Baltarusijos, Ukrainos, jie labai gerai įvertino pastatymą. Gaila, kad vertino tik vizualiai, nes teksto taigi nesuprato. Vienintelis komisijos narys lietuvis aktorius Ramūnas Abukevičius kažkodėl negalėjo dalyvauti aptarime, tad ką padarysi – pasilikau sau šiek tiek klaustukų“, –neslėpė S.Artemieva.
Atėjo daugiau vaikinų
Kažin, ar ne toks puikus teatro įvertinimas paskatino prie jo prisidėti daugiau vaikinų? Kaip žinoma, vaikinų visada trūksta.
„Šį rudenį į teatrą atėjo dar trys vaikinai. Turėjome du, dabar bus penki. Jau matau, kad bus gerai: mergaičių akys sublizgėjo, visos pasitempė, kūrybiškumas pradėjo lietis per kraštus“, – džiaugėsi režisierė.
Ji neištvėrė ir paklausė vaikinų, kas juos čia atvedė. O jie paaiškino labai paprastai: tiesiog įdomu, nori vaidinti.
Vadovei patinka, kad jau dabar vienas vaikinas labai veržiasi į lyderius, dega noru kuo greičiau atsidurti scenoje.
Gražių panelių klubas
„Grįžulo ratuose“ vaidina 15 vaikų nuo 14 iki 16 metų. Buvo laikas, kai teatre karaliavo vien mergaitės. Todėl reikėjo parinkti tokias pjeses, kuriose visi vaidmenys skiriami mergaitėms, arba imtis ir tiesiog perrašyti pjesę.
Prieš dvejus metus rokiškėnės dalyvavo Dainų šventės atrankoje ir Utenoje rodė poetinę kompoziciją „Aš tave pamilau“.
„Komisijoje buvęs aktorius Valentinas Masalskis mus pavadino gražių panelių klubu. Dabar tą titulą pakeisime“, – juokėsi teatro vadovė.
Lanko gabūs ir viskuo besidomintys vaikai
S.Artemieva nesiskundė, kad sunku į teatrą prikviesti naujų vaikų. Anksčiau pati vaikščiodavo po mokyklas, o dabar internetu išplatina skelbimą ir atsiranda atsišaukiančių – norinčiųjų pabandyti tapti aktoriais.
„Viena bėda ta, kad mano vaikai visi gabūs ir labai užsiėmę. Jie lanko kitus būrelius: dailę, choreografiją, krepšinį. O kur dar mokslai! Todėl mes galime susirinkti tik du kartus per savaitę. Patys vaikai sako, kad reikėtų daugiau repetuoti, bet patys ir supranta, jog nesuspės“, – apgailestavo režisierė.
Būtent todėl teatras per metus pastato tik vieną spektaklį. Jei visi turėtų daugiau laiko, tikrai galėtų ir daugiau.
Skamba visas centras
Kai Kultūros centre prasideda spektaklio repeticija, suskamba visas centras. Režisierė suvokia, jog pagal išgirstą triukšmą kai kam gali pasirodyti, kad ji nesusitvarko su savo jaunaisiais aktoriais, bet taip iš tikrųjų nėra.
„Jie ateina po pamokų, kartu atsineša per dieną sukauptas emocijas. Kur jas dėti, laikyti viduje? Kaip tik skatinu jas išleisti, noriu, kad vaikai atsipalaiduotų, neliktų įsitempę. Ir spausti jų nenoriu, čia ne koks matematikos būrelis“, – aiškino pašnekovė.
Kartais ji vienu metu dirba ne su visu kolektyvu, o tik su 3–5 vaikais, kitiems duoda kūrybinių užduočių: tobulinti kūno plastiką, mizanscenas, kartoti tekstą. Būna, kad jie pradeda kvailioti, neklauso ir trukdo repeticijai.
„Dabar sutarėme taip: jeigu neklaužada ir po trijų pastabų nenusiramins, nesusikaups – paliks repeticijų salę. Ir, žinokite, veikia“, – juokėsi režisierė.
Trūksta lietuviškos dramaturgijos
Bendraujant su S.Artemieva kai kam gali pasirodyti, kad vadovauti vaikų teatrui – vienas juokas. Tačiau taip, suprantama, nėra.
Labai trūksta svarbiausio dalyko – geros dramaturgijos vaikų ir jaunimo teatrams, o ypač trūksta lietuviškos dramaturgijos. Režisierė daug ieško ir skaito, kol randa tinkamą pjesę.
„Kitos režisierės pačios rašo, bet aš negaliu, neturiu tokio talento. Aš galiu kai ką perdaryti, pritaikyti šiuolaikiniam gyvenimui, suaktualinti, tačiau parašyti man nepavyksta“, – neslepia kolektyvo vadovė.
Pastaruoju metu režisierė atrado rusų dramaturgės Olgos Širenovos pjeses, kuriose kalbama apie itin aktualias jaunimo problemas – narkomaniją, patyčias, turtinę nelygybę, nacionalizmo apraiškas. Rokiškio liaudies teatro režisierius Eligijus Daugnora jas išverčia į lietuvių kalbą.
„Šiuo metu repetuojame O.Širenovos pjesę „Pasakos per akmenis“. Vaikai labai mėgsta psichologinius dalykus, jie patys prašo, kad parinkčiau tokių spektaklių. Šis apie vaikų savižudybes, apie tai, kad kiekvienas paauglys savyje nešiojasi akmenį ir neaišku, ar pajėgs jo atsikratyti“, – pasakojo pašnekovė.
Svajoja apie aktorystę
Pirmasis spektaklis būtinai įvyksta savo scenoje, o paskui prasideda gastrolės po rajono gimnazijas, festivalius.
Po spektaklio aktoriai išgirsta daug gerų žodžių apie vaidybą, o režisierė giriama už sugebėjimą parinkti sukrečiančias pjeses.
Rokiškio žiūrovai ypatingi, jie moka suprasti, įsijausti, juk juos per kelis dešimtmečius ugdė ir augino tradicinis profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“.
Jau dveji metai, kai režisierės auklėtiniai yra festivalio pagalbininkai. Mergaitėms patinka surinkti iš žiūrovų lapelius su atsakymais, ar patiko spektaklis.
Jie pasižiūri spektaklį ir tada su vadove diskutuoja, kas ir kodėl patiko. Vadovė sulaukia daug klausimų apie dikciją, balso pastatymą, įsijautimą į vaidmenį.
Grupėje yra dvi mergaitės, svajojančios apie aktorystę arba bent ką nors iš tos srities. Ir režisierė mato: jos vaidina nepaviršutiniškai, įsijaučia į vaidmenį, bet neperspaudžia.
Sieja gyvenimą su teatru
Vienuoliktokė Žimantė Marija Maluiškaitė teatre vaidina nuo 4 klasės. Iš pradžių lankiusi tokį, pasak jos, „nerimtą“ dramos būrelį mokykloje, rimčiau teatru susidomėjo tik pabuvusi kūrybinėse vasaros stovyklose pas S.Artemievą.
Mergaitę teatras daug ko išmokė.
„Išmokau valdyti savo emocijas, sugebėti nepasakyti tam tikru laiku tam tikros frazės, išmokau susikaupti, bendradarbiauti. Būna, kad kas nors pasimeta, pamiršta tekstą, ypač per premjerą, tada tenka išlaikyti savitvardą ir padėti jam“, – kalbėjo pašnekovė.
Teatras jai – ir gera saviugda. Jei įdėmiai žiūri spektaklį, gali pasigauti idėjų, minčių.
Įsijausti į vaidmenį vienuoliktokei visai nesunku, šito amato, anot jos, galima išmokti, jeigu supranti, ką nori pasakyti ir kaip turi kurti vaidmenį. Blogiau bus tik tokiu atveju, jei nesuvoksi, ką vaidini.
Kadangi grupėje daugelis jaunuolių rimtai žiūri į savo užduotis, o režisierė puiki, todėl teatras ir pasiekęs tokių aukštumų.
„Kai sužinojome, kad vaidinsime „Interampoje“ labai sutrikome – toks rimtas renginys, o kviečia vaikų teatrą. Ilgiau pagalvoję supratome, kad esame geras teatras, kad pasiuntėme žinutę žiūrovams apie šiuolaikinio jaunimo problemas“, – pasidžiaugė mergina.
Aktorinio meistriškumo ji nesirengia studijuoti, tačiau mano, kad studijos vienaip ar kitaip bus susijusios su teatru.
Kartoja vadovės kelią
Trejus metus vaikų teatre vaidinusi Miglė Martynova įsitikinusi, kad visam gyvenimui užsikrėtė S.Artemievos pasėtu teatro virusu.
Jos kelias į aktorystę ir režisūrą buvo vingiuotas, nes iš pradžių mergina pasirinko reklamos vadybą, tik vėliau įstojo į Muzikos ir teatro akademiją mokytis aktorinio meistriškumo. Bet ir tų mokslų ten nebaigė.
Likimui, anot Miglės, atnešus gyvenimo meilę, ji persikėlė gyventi į Klaipėdą ir ten tęsė aktorystės ir režisūros studijas. Jau trečius metus ji, kaip ir jos buvusi vadovė, vadovauja Klaipėdos vaikų laisvalaikio centro vaikų teatro būreliui.
Ji neslepia, kad ir dirba pagal vadovės metodiką.
„Prisiminiau, kaip ji su mumis kalbėdavo, kaip leisdavo juokauti, o paskui tuos juokelius perkeldavo į sceną. Pamenu save, kad man rūpėjo teatre ne tik vaidinti, bet ir dūkti. Mano vaikai daro tą patį. Prisiminusi vadovę ir save ten, Rokiškyje, ieškau būdų, kaip padaryti, kad repeticijos nevirstų vien darbu, tada ir atsiranda tos kantrybės“, – šypsojosi pašnekovė.
Dar ji prisiminė, kad, vos tik pradėjusi dirbti su vaikais, iškart puolė skambinti vadovei ir prašė patarimo dėl pastatymo – kokią ji rekomenduotų pjesę suvaidinti. Vadovė pasiūlė pastatyti jos pačios debiutinį spektaklį „Lapė karalienė“.
„Vėliau ji atsiuntė dar dvi pjeses. Esu jai dėkinga ir ne tik už tai, bet ir už meilę teatrui“, – sakė M.Martynova.
Magiją patys pajunta
58 metų S.Artemieva į Rokiškį atvyko iš Sankt Peterburgo prieš 24 metus. Ten ji baigė tuometinio Kultūros instituto režisūros studijas.
Neilgai padirbusi Sankt Peterburgo lėlių teatre „Benefisas“, Svetlana, kaip pati dabar juokiasi, tapo „meilės tremtine“ ir paskui vyrą lietuvį atvyko į Rokiškį.
Tada Rokiškio kultūros namuose jokio vaikų dramos teatro nebuvo.
„Aš nieko ypatingo nedarau, tiesiog myliu vaikus. Specialiai nesakau jiems, kad mėgtų teatrą. Jie, matyt, patys pajaučia teatro magiją ir kai kurie pasirenka eiti tuo keliu“, – sakė teatro vadovė.
Tarp kitko, jos pavardę mes rašome teisingai – tokia ji užfiksuota lietuviškame moters pase.
Autografas
„Aš nieko ypatingo nedarau, tiesiog myliu vaikus. Specialiai nesakau jiems, kad mėgtų teatrą. Jie, matyt, patys pajaučia teatro magiją.“ (S.Artemieva)
„Prisiminusi vadovę ir save ten, Rokiškyje, ieškau būdų, kaip padaryti, kad repeticijos nevirstų vien darbu.“ (M.Martynova)
Prierašai po nuotraukomis:
1. M.Martynova teatrą pamilo Rokiškyje.
2. Ž.M.Maluiškaitė teatrą vadina saviugdos mokykla.
3. Scena iš naujausio, labai gerai įvertinto spektaklio "Aistros kaista".
4. S.Artemieva. Nuotraukos iš asmeninio albumo
"Panevėžio kraštas", 2019 11 19